Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.
Aktyvumas. Be atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų, jausmų, instinktų, minties judėjimo nėra gyvybės. Net ir tikėjimas — tai kelias. Kuo daugiau aktyvumo, tuo daugiau gyvenimo. Judėjimas, aktyvumas vienija organus į organizmus, atskirus sielos procesus — į „Sielą“, į dvasinę veiklą, žmones — į visuomenę…
Kasdieniame gyvenime žmonės atsisako aktyvumo — fizinio, sielos, dvasinio, visuomeninio. Arba jų aktyvumas per daug vienpusis: vyrauja emocijos, protas, aistros… „Nežinau“. „Jei žinočiau, į specialistą nesikreipčiau!“ „Nemačiau“. „Pirmąsyk matau!“ „Yra labiau patyrusių“. „Negaliu imtis atsakomybės!“ „Noriu, bet nežinau — kaip?“ Kai žmogus pasyvus, suyra ne tik laiko ryšys, bet ir siela. Dvasinis gyvenimas gali egzistuoti tik drauge su nuolatiniu aktyvumu. Net miegant. Važiuoti dviračiu įmanoma visą laiką judant — šis vaizdinys tik iš tolo atspindi šį aktyvumą.
Įsivaizduokime genijų, kurio prisiminimai, mintys vos truputį vėluoja… Ir nebėra genijaus. Nėra Tiesos.
Intensyviame Terapiniame Gyvenime visada randame gana aktyvių dvasinių procesų, kuriais galime remtis ir kurti aritmetinę ar geometrinę sielos arba dvasios progresiją. „Nežinau, bet… tarsi jaučiu, tarsi pamenu, tarsi norėtųsi, tarsi įsivaizduoju, galvoju, tikiu… Pats nepradėčiau, bet mielai prisijungsiu prie to, ką daro X… Nesu tikras, kad pavyks, tačiau dabar pajėgsiu parodyti gerus ketinimus… Nieko negaliu padaryti, tačiau esant tokiai padėčiai visada galiu pabūti šalia… Galiu suprasti Jūsų jausmus ir pasidalyti savaisiais… Galiu palyginti. Galiu įvertinti.“ Ir prasideda grandininė aktyvumo reakcija.
Ypač svarbi ITG egzistavimo sąlyga yra laisvė. Liga — tai gausybė apribojimų. Juos lemia ne vien skausmas, fizinis ar dvasinis silpnumas, ir ne jausmingumo, poreikių, norų perteklius (nuotaikos perteklius iš mūsų atima laisvę). Laisvę riboja ir išorinis, ir vidinis žmogaus pasaulis; pats žmogus riboja laisvę. Todėl ir individualioje, ir grupinėje psichoterapijoje nustatome sąlygą — kiek įmanoma daugiau realios laisvės ir nuolatinio jos plėtojimo.
Liga — tai gausybė apribojimų.
Jums, man čia leista viskas — viską jausti, norėti, prisiminti, galvoti, kalbėti, prašyti, reikalauti, daryti… Jūsų, mūsų čia beveik niekas neriboja. Ypač pats žmogus.
Čia, su terapeutu, su šios bendruomenės žmonėmis galiu sau leisti ne mažiau, negu leisdavo sau apaštalas, kalbėjęs taip: „Man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga… Galiu valdyti viską, tačiau ne viskas gali valdyti mane“.
Ligotas žmogus — šventas. Tam tikra prasme sirgdamas yra šventesnis už apaštalą. Galiu sau leisti daugiau, kad per veiksmą išvysčiau, kas vyksta, kas nu-tinka, ką būtina daryti. Man pačiam nereikia savęs riboti. Jeigu žengsiu per daug toli ar ne ten, mane suturės, palaikys…
Intensyviame Terapiniame Gyvenime svarbesni ne Senojo Testamento draudimai, o laiminantieji Naujojo priesakai: palaiminti yra varguoliai, puolusieji, verkiantieji…
Realumas. Galima sakyti, kad vienas iš pagrindinių ligos, ypač dvasinės, požymių (drauge tai ir viena svarbiausių priežasčių) yra nerealumas, tariamumas. Ir asmeninis, ir visuomeninis žmonių gyvenimas, ir jų atskiri psichiniai procesai menkai tikroviški. Žmonės remiasi tuo, ką skaitė, girdėjo, matė per televiziją, ką atsimena, tuo, ką sugalvojo; jiems atrodo, kad sutinka su kieno nors nuomone; jie baiminasi, kad taip gali būti, kad tai tikėtina, juk yra priežasčių, tuo tiki tūkstančiai ir t. t. Ir neretai žmogus lieka vieno ar dviejų dvasinių procesų „plokštumoje“. O jei dar ir viename laike, dažniausiai būtajame ar kartais „šviesiame būsimajame“…
Tikras gyvenimas daugialypis, daugiamatis, bet ir galimas suvokti, pa-lyginti. Jį jaučiame, girdime, matome, „ragaujame“, jo „trokštame“, jį kvėpuojame, veikiame, įveikiame pasipriešinimą, to pasipriešinimo veikiami keičiamės…
Apmąstome. Lyginame. Sulyginame. Suvokiame, koks jis neprilygstamas. Neaprėpiamas.
Intensyviame Terapiniame Gyvenime nardiname žmones į šį daugiamatį pasaulį, parinkdami patį realiausią, pacientui perspektyviausią procesą. Jūs nežinote, bet matote. Nežinote, bet jaučiate. Jūsų jausmai „sutrikę“, tačiau pataria potraukiai, patirtis. O ką pataria baimė? Pasipūtimas? Ką būtumėt jautęs tokiomis aplinkybėmis prieš 5 metus? Ką jaustumėt po 20 metų? Ką jaustų jūsų draugas? Priešas? Jūs greta draugo? Greta priešo? Prisiminkite kokį anekdotą apie tokias aplinkybes. Ir realumas iškyla, iš-ryškėja.
Negaliu ištverti neprisiminęs mūsų visuomenei, mūsų laikui, mūsų gyvenimui labai deramo testo, kuris panardina mus į šiuolaikinę tikrovę: „Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?“ Iš ligonių, terapeutų, giminaičių, draugų, vyresnybės, pavaldinių. Politikų… Ir kaip po tokio klausimo daug kas įgyja realumo.
Atsakomybė. Šiais laikais po tokio „testo“ atsakomybę norisi grįsti tik tuo, už ką ir kiek norime, galime, privalome mokėti. Savaime suprantama, pinigais. Neišgirdome, nepamatėme, neįsijautėme, neprisiminėme, nepanorome, nepadėjome, kiek jėgos leido… Esame skolingi… Tačiau vis prisimenant šventųjų tėvų žodžius, dvasiškus, sielos žodžius: atsakome už visus, esame kalti prieš visus… Kitaip tariant, bendrumas, bendruomenė, visuomenė — tai ne visų, ne liaudies ar kiekvieno valdžia, tai kiekvieno atsakomybė.
Mūsų psichoterapijoje kaip tik atsakomybė pri-jungia, su-jungia, vienija, taiko mūsų „Aš“ su „Tu“, „Jis“, „Mes“… Leidžia semti iš tos vienovės naujus pojūčius, jausmus, potraukius, patirtį, išmintį, tikėjimą, dorybes… Tai, ką daugelis mūsų laikų psichologinės pagalbos „sistemų“ abstrakčiai ar mistiškai vadina „energija“, „jėga“.
Intensyvaus Terapinio Gyvenimo praktikoje atsakomybę lemia sąlyga: pagal galimybes už visa pageidautina dovanoti, duoti, mokėti kiek įmanoma pagal tai, ką gavome, kiek tai mums svarbu, pagal tai, iš ko gavome. Už teisybę apie save mokame teisybe apie kitus, už kitų realumą — savuoju realumu; už kitų laisvę, aktyvumą — savo laisve ir aktyvumu… Už saugumą mokame tuo, kad priimame tvarką, „senelių, moterų ir vaikų pirmenybę“, „mažumų“ — paliegusiųjų, silpnųjų ir vargstančiųjų — pirmenybę. Už pagalbą mums mokame pagal savo galimybes padėdami kitiems.
Dovanos, priedermės, mokesčio pavidalai be galo įvairūs. Galime mokėti, dalydamiesi savo pojūčiais, jausmais, veiksmais, patirtimi, naujomis tam žmogui sąvokomis, palyginimais, įpareigojančiais, reikšmingais, pasekmes sukeliančiais žodžiais, pažadais. Dovanojame savo laiką, pavyzdžiui, perleisdami jį grupėje. Dovanojame savo skausmą. Savo išgyvenimus, neretai užstodami jais pacientą nuo jo išorinio ir vidinio pasaulio priešiškumo. „Aš perpus mažiau pažeidžiamas negu N. Todėl verčiau tas pretenzijas reikšti man. Pažiūrėsim, kaip pavyks su jomis susidoroti“. „Sutinku dabar priimti šią užduotį…, tai bausmė…“ „Sutinku pabūti su N rato viduryje, pačiame įvykių centre. Pridengti jį… Vargu ar man pavyks ką nors padaryti, tačiau pa-būti, būti pajėgsiu“. Galima užstoti žmogų ir savo kūnu…
Ir pagaliau, jei jau žmogus nežino, kuo reikia mokėti, praverčia mano dar nuo sovietinių laikų mėgstamas posakis: „Jeigu nežinote, kaip padėkoti, tuomet — pinigais, jei nežinote, kiek — tuomet daug. Jeigu nepatogu — tuomet labai daug.“
Nesusilaikysiu ir papildysiu „teoriją“ labai praktiškais ir asmeniškais bruožais. Per 30 sovietinio darbo metų nė vienas žmogus neapkaltino manęs kyšininkavimu. Materialiniu suinteresuotumu…
Neretai galima pritaikyti aritmetinės ar geometrinės progresijos taisyklę. Jeigu šiandien negalime pacientui skirti 10 minučių, tai rytoj teks skirti 20, poryt — 40 minučių. Jeigu šiandien negaliu jam duoti 5 litų, tai rytoj teks duoti 25…
Ko gero, paskutinė iš svarbiausiųjų ITG sąlygų, kurią būtina sudaryti klientui ar pacientui, yra saugumas. Jo gyvenimas be bendruomenės ir psichoterapeutų, gyvenimas už psichoterapinės grupės ribų todėl ir nėra tikras, kad ten pilna tikrų, o dar dažniau tariamų pavojų. „Argi tai gyvenimas?“ Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių; bijome likti nesuprasti, bijome užgauti… Turime gausybę teisių, bet geriau nė nemėginti jų reikalauti. Jei ir sulaukiame pagalbos, jaučiamės pažeminti, įsiskolinę.
Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių.
Tai ne gyvenimas, o išlikimas. Ne pilnakraujis gyvenimas, o egzistavimas, kai pasiekiame tik pačių būtiniausių dalykų. Palyginkime su garsiąja Michailo Svetlovo fraze: „Galiu apsieiti be to, kas būtiniausia, tačiau niekaip negaliu be to, kas atliekama!“
Kaip užtikriname saugumą? Žinoma, ne idealų, ne viską apimantį. Gyvenimo esmė — pavojai ir jų nugalėjimas be nuolatinės kovos, sugebant efektyviai gintis ir ginti kitus. Pavojus iš anksto nešalinamas. Juo labiau kad dažniausiai jis glūdi pačiame paciente, jo ir mūsų bendradarbių viduje. Tačiau mes garantuojame, kad jis mažėja, tolsta, nyksta, jei pasirodo, kad jį galime valdyti, jo pasekmėms užkirsti kelią, vos tik pacientas kreipiasi pagalbos. Kiek tada atsiranda liudytojų! Ir pagalbininkų.
Geriausias būdas susilpninti į pavojų sukoncentruotą dėmesį — sumažinti baimės, nerimo, įtampos jausmą — pasidalyti savuoju ir perimti dalelę svetimo…
Geriausias būdas pakelti sau nuotaiką — pakelti nuotaiką kitam. Psichoterapinėje grupėje ar skyriuje visada atsiranda labiau patyrusių, veiklesnių, paveikesnių pacientų, kuriems padėti kitiems reiškia stiprinti savo sveikatą, įtvirtinti sėkmingus gydymo rezultatus. Galų gale padeda pats terapeutas. Visuomet galima, padedant liudininkams ir pagalbininkams, pasirinkti patikimiausią procesą.
Vientisumo visoms šioms mintims gali suteikti vieno ITG atvejo aprašymas. Gyvai aprašyti realų darbą, mano nuomone, beveik neįmanoma. Nepasiekiama. Čia nepakanka būti „plunksnos genijum“. Įtariu, kad dauguma rašančiųjų psichoterapeutų — labiau poetai nei darbininkai. Čia būtinas ir individualus, ir bendras, ir pacientą, ir skaitytoją persmelkiantis talentas — ligos, išgijimo ir sveikatos talentas.
Galime įsivaizduoti dirbantį chirurgą poetą, teisininką poetą, tačiau ar norėtume tapti jų klientais?… Geriau vieną kartą pamatyti, tegu ir menamai, negu 100 kartų išgirsti…
Pacientė O., 30 metų, vadybininkė.
Pirmasis apsilankymas. Skundai: nesusitvarko su savo emocijomis, ašaros visada „čia pat“. Verkia bent penkis kartus per dieną, kartais ištisas valandas. Širdį „lyg akmuo spaudžia“. Žiūrint į vyrą, ištinka įniršio priepuoliai — ir tuomet, kai jam gerai, ir kai blogai, ir kai jis abejingas. Įkyrūs vaizdiniai, ką vyras veikė, galbūt ir dabar veikia su „ta moterimi“.
Ligos (sutrikimų) istorija: mokslas visada buvo svarbiau už viską. Todėl domėjimasis priešinga lytimi — nuo 13 metų. Viena platoniška meilė 15–18 metų amžiuje. Nuo 19 metų ir iki šiol vienintelė, pasak pacientės, tikra meilė vieninteliam vyrui — jos sutuoktiniui. Jis — ekonomistas, 9 metais vyresnis. Todėl visada dominuodavo. Patikslinus pacientė susimąsto ir pripažįsta, kad dėl to jos meilė — ne 100, o 75 proc. Intymiame gyvenime pacientė visuomet jautė pasitenkinimą, tačiau „devintame danguje atsidurdavo gal vieną kartą iš 10–20“. Tačiau jai „to pakakdavo“. Ištekėjusi 10 metų. Intymus gyvenimas nuo 10 kartų per savaitę pirmaisiais metais ilgainiui nusistovėjo iki maždaug 2 kartų per savaitę. Sūnui — 5 metai.
Prieš septynis mėnesius vyras išėjo pas kitą moterį. Jai — 19 metų. Tiek pat buvo ir pacientei, kai prasidėjo jos ir vyro romanas…
Pacientė mėgino gerti trankviliantus. Ryškesnio poveikio nebuvo.
Prašo pagalbos: padėti apsispręsti dėl skyrybų. Vyras gana dažnai grįžta į namus. Kalba, kad tą moterį myli, tačiau šeima — šventas dalykas. Jam tokia padėtis tinka. Tai moteriai taip pat. Pacientės padėtis nepakenčiama.
Antrasis apsilankymas (po 2 dienų). Gyvenimo anamnezė: iš inteligentų šeimos. Tėvų gyvenimas konfliktiškas. Jų skyrybos, kai pacientei buvo 10 metų. Dėl to — sunki vaikystė. Daugiausia augo pas senelę. Po skyrybų — patėvis, sunkaus charakterio, abejingas.
Ypatingesnių susirgimų nepasitaikė, išskyrus vieną nemalonią infekciją dėl vyro kaltės.
Baigė ekonomikos fakultetą. Sėkmingai dirbo. Geras atlyginimas. Geras, beveik išmokėtas nuosavas namas.
Psichikos būsena: praeityje — didesnio jautrumo, kartais nerimastingos asmenybės bruožai, neperžengiantys charakterio normos ribų. Tam tikros dekompensacijos požymiai. (Pavyzdžiui, pati save apibūdina kaip drąsią darbe, bet nepasitikinčią šeimoje. Sudėtingomis situacijomis linkusi ištisas valandas galvoti, kol priima sprendimą, nors patirtis ir teikia pagrindą apsispręsti. Didokas, labiau trukdantis nei padedantis jausmingumas 2–3 kartus per dieną. Prireikia maždaug valandos, kad grįžtų į normalią būseną…)
Intelektas aukštesnis už vidutinį. Interesai ribojasi šeimos gyvenimu. Savęs vertinimas pagal dešimties balų skalę: intelektas — 10 balų, valia — 6, emocingumas — 9, išorė — 8, sąžiningumas — 9, gerumas — 8, sėkmė — 8. Tokius vertinimus patvirtina objektyvaus stebėjimo rezultatai ir tyrimai.
Objektyvūs sutrikimai atitinka skundus. Per pirmąsias apžiūras lengvai pravirksta, akyse dažnai pasirodo ašaros, jos matyti apie 10 proc. laiko. Aiškiai pasimetusi. „Kaip šitai galėjo atsitikti? Iki spalio mėnesio nieko nepastebėjau!.. O gal nenorėjau pastebėti?.. Niekam apie tai nepasakojau. Nei jo tėvams, nei savo!.. Kodėl aš jį dar myliu? Ar tai normalu?“
„Sakykite, daktare, ar taip atsitinka dažnai? Ar aš tai įveiksiu? O gal man geriau skirtis? Kad nereikėtų viso to matyti?“
Fizinė būsena. Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.
Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.
Somatiškai — vegetacinis labilumas.
Diagnozė: adaptacijos sutrikimas. Nerimastingos depresijos sindromas.
Psichoterapijos pradžia — raminamasis įtikinimas.
Išorinis gyvenimas ir vidinė būsena kupini sumaišties. Tačiau tai ne tragiška. Didesnį vienkartinį psichoterapinį pokalbį galima atidėti iki kito karto. Pageidautina laikyti save ligone. Tačiau kitiems, ypač vyrui, šito nedemonstruoti.
Trečiasis apsilankymas (po savaitės). Kaip ir visi tolesni vizitai, jo trukmė — 30 minučių. Esmę nupasakosiu keliomis frazėmis. Racionali psichoterapija pasiremiant žiniomis. Mūsų su paciente bendromis, drauge pasiektomis, bet skirtingomis žiniomis… Ne tik faktas: esu pamesta. Ne tik emocijos: viską praradau, manęs niekam nebereikia…
„Jūsų ligos pavadinimas — nerimastinga depresinė neurozė. (Ne psichozė. Jūs neblogai, nors ir nepakankamai, orientuojatės savyje.) Jūsų būsena — sutrikusi adaptacija, prisitaikymas prie gyvenimo. Pradėjote kliautis tik savimi. Bet trūksta vilties. Trūksta tikėjimo. Ne-pasitikėjimas. Nepakankamas tikėjimas. Tokios išorinės ir vidinės būsenos negalite gauti pakankamai žinių, negalite jomis pasinaudoti. Emocijos nepadeda jūsų žinioms, protui. Jūsų protas dabar „plokščias“, vienpusiškas. Ne įvairus. Ne išmintingas.
Jūsų vyras jums nepadeda. Arba pats nėra prisitaikęs prie naujos padėties. Arba jūs negalite gauti iš jo pagalbos… Arba jį tokia padėtis tenkina…
Tokios būsenos natūralu jausti nerimą, patirti emojų sprogimus, neturėti nuotaikos, kuri šiaip padeda efektyviau veikti. Norą veikti jūs turite. Tokios būsenos negali būti nė kalbos apie kokius nors rimtus savarankiškus sprendimus. Jūsų uždavinys — laukti…
Greta viso kito, laukti ir kito apsilankymo pas mane. Tai svarbiau, negu tai, „ką vyras veikia su ta moterimi“. Svarbiau, ką veiksite su savimi. Nuo to priklausys ir tai, ką aš veiksiu su jumis… Paguldysiu jus „su hipnoze“, kad pamirštumėte nuoskaudas ir atsimintumėte tik gera. Sustiprinsiu jūsų pačios kaltės jausmą. Galbūt vyras neišėjo? Gal jūs pametėt ir jį, ir save? Arba atsisakysiu jūsų. Pasiųsiu „prie vaistų…“
Ketvirtasis apsilankymas (po savaitės). Pacientė sako, kad vyras pranešė ketinąs grįžti į šeimą… Terapeutas: „Štai dabar spręsti lengviau. Tačiau spręsti reikia kartu. Jums ir vyrui. Na, ir terapeutas gali šiek tiek pagelbėti… Pavyzdžiui, ko jūs ir ko vyras neprivalo, tačiau gali pataisyti pirmiausia, kalbant apie jūsų santykius? Esate pasirengusi? Bent ką nors konkretaus pasakyti savo atžvilgiu, vyro atžvilgiu?“ — „Ne“.
„Vadinasi, ir dabar svarbiausia jums — laukti. Paklauskite vyro. Juk jis aktyviau dalyvavo šituose įvykiuose.“
(Atkreipiu skaitytojų dėmesį, kad taip iš lėto, tačiau gana energingai nardinu pacientę į bendrą jos pačios su kitais gyvenimą, gyvenimą su vyru, su sūnumi, santykius su terapeutu.)
Penktasis apsilankymas (po 8 dienų). Pacientė praneša, kad vyras gyvena šeimoje „lyg niekur nieko“, „kaip anksčiau“, tačiau kiekvieną vakarą skambina „tai moteriai“. „Nieko negali paaiškinti“. „Tai sudėtinga…“
Pacientė: „Anksčiau nebūčiau šito ištvėrusi. Vos prieš tris savaites… Tačiau ramybė „kainuoja“: dabar jau myliu jį ne 70, bet tik 20 proc. („Matuoja“ terapeuto prašymu.)
Šeštasis apsilankymas (po 9 dienų). Pacientė: „Šeimoje kažkokia keista padėtis — viskas pakibę.“ Buvo intymių santykių. „Tačiau neabejoju, kad jis turi artimų santykių ir su ta moterimi…“ Terapeutas: „Ką gaunate, krizei tęsiantis? Gal tikrai būtų buvę geriau, jeigu prieš mėnesį būčiau ėmęsis atsakomybės ir pataręs jums „tausoti nervus“ ir skirtis? Nes jis daro, ką nori… su jumis“. Pacientė: „Ne! Tai anksčiau jis darė su manimi ką norėjo… Toks man rodydavosi. Koks norėjo būti mano akyse. Ir matydavau jį tokį… Dabar matymo mažiau… Realybės daugiau“. Terapeutas: „Ir ką tai jums duoda? Šita nepavydėtina realybė?“ Pacientė: „Man mažiau reikalingas „tas“, „nerealus vyras“…
Septintasis apsilankymas (po 3 savaičių). Po pacientės atostogų. Dalį atostogų pacientė praleido su vyru ir vaiku. „Vyrui — kaip visada“. „Man — kaip niekada“. „Žinojau, kaip jis praleis likusią atostogų dalį… Jis bandė suartinti sūnų su ta moterimi. Tačiau aš nepažįstu savo vyro. Nepažįstu savęs. Nebuvo jokio skandalo“. Terapeutas: „Mėginkite pažinti. Iki šiol neduodavau jums patarimų, ką daryti, išskyrus patarimą laukti… Ne sukelti įvykius, o duoti galimybę jiems vykti. Ir per juos pažinti save, vyrą. Dabar mėginkite veikti. Iš pradžių paprašykite vyro leidimo susitikti su senu draugu, „simpatija“. Kad palygintumėte savo jausmus vyrui ir draugui prieš 5 metus ir dabar“.
Aštuntasis apsilankymas (po 6 dienų). Pacientė: „Vyras pasakė: „Negaliu tau nei leisti, nei drausti“. Nepajutau jokių jo jausmų!..“
Pacientei rekomenduota pažiūrėti metropolito Antonijaus iš Surožo videokasetę „Apie šeimą“ ir paprašyti vyro leidimo susitikti su „ta moterim“, kad geriau galėtų suprasti savo klaidas ne šeimos gyvenime, bet bendravime su vyru, kad geriau pažintų save ir jį…
Devintasis apsilankymas (po 10 dienų). Vyras atsisakė leisti pasikalbėti su „ja“.
Pacientė: Supratau, kad aš jam — tik šiukšlė!..
Terapeutas: Svarbi žinia… Tačiau nepatvirtinta…
Pacientė: Kokio dar reikia patvirtinimo: jis nenori man padėti!
Terapeutas: Galbūt bijo jūsų susitikimo… Tačiau mane labiau domina, ką sužinojote sau? Jūs — šiukšlė? Skuduras?..
Pacientė: Tai jau ne!.. Net ir anksčiau nebuvau skuduras… Anksčiau man atrodė, kad jeigu jo nemylėsiu, viskas žlugs… Mylėjau iš visų jėgų. Ir už save, ir už jį… Ir nuolat buvo 75 proc… Net kai jis išėjo pas tą moterį, dar buvo 50 proc… Per visus mano apsilankymus pas jus mano meilė keitėsi. Ji svyravo: 75, 20, 80, 20 proc. Šiandien 10 proc… Tačiau tai ne tiek mano meilė, labiau jau aš — jos. Ne ji man priklauso, o aš jai priklausau… Jeigu išsiskirsime, tie 10 proc. išaugs iki 50%… Vis dėlto tai pirmoji ir vienintelė meilė… Tai ne mano meilė… Tai nėra meilė vyrui, kuris ją gali atimti… Šiai meilei nereikia, kad iš visų jėgų už ją kovočiau… Šita meilė gali likti… Jeigu pasiliks, bus 20 proc., kompromisas… Jeigu praeis, su manim liks 50 proc… Arba mes su vyru nueisime kelią… Arba nueis mūsų meilė… Manoji pasiliks… Nesijaučiu pamesta žmona. Jaučiuosi sudėtingo žmogaus žmona…
Terapeutas: Šiandien jumyse pasireiškė tiek proto, kiek nebuvo per visus ankstesnius 8 kartus… Tai neblogai… Tačiau šiandien norėčiau išgirsti, kiek atskirų savybių įgijote, galbūt net atskirų privalumų. Ir anksčiau neabejojau, kad turite daugybę puikių privalumų. Šiandien norėčiau pamatyti, kas su jumis vyksta kaip visuma, gal iš dalies jau įvyko?
Pacientė: Galiu gyventi su skausmu… Anksčiau jį tik kęsdavau…
Terapeutas: Taip… Tai jau kelias į atsimainymą… Tačiau kur pats atsimainymas, nors ta geroji pradžia, kuri — jau pusė darbo?
Pacientė: Prieš tris mėnesius buvau pamesta žmona… Praradau vyrą. Praradau šeimą. Sūnus neteko tėvo. Netekusi pusės namo, praradau savo namus… Praradau save… Praradau viską!
Terapeutas: Ne viską, ne viską: geras darbas liko… O svarbiausia, pamesta žmona virto kuo?..
Pacientė: Moterimi…
Terapeutas: Tik tiek?
Pacientė: Man tai daug!
Terapeutas: Moteris, paprastai tariant, tai lytis… Pusė žmogaus… Be to — silpnoji pusė…
Pacientė: Bet anksčiau nebuvau ir ta pusė… Buvau funkcija…
Terapeutas: O dabar visa pusė?
Pacientė: Pakankamai visa… Labiau visa, nei kita pusė.
Terapeutas: Jau kai ką įžvelgiu… Tačiau galima būti ir visumos puse, ir visuma… Kas yra daugiau už vyrą ir daugiau už moterį?
Pacientė: Mylinti moteris?
Terapeutas: Neblogai, neblogai… I.Iljino raštuose yra toks vaizdinys: „Pasitaiko draugijoje vienišas žmogus. Ir mato: aplink vyrai ir moterys. Vyrai ir moterys… Vėliau jis veda ir mato: aplinkui tiesiog žmonės, tiesiog žmonės“. Kokia dalimi per šituos mėnesius tapote „tiesiog žmogumi“? „Visu žmogumi“?
Pacientė: Gera pradžia — pusė darbo.
Terapeutas: Na štai, jums prieš akis kelias…
