Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.
Intensyvus terapinis gyvenimas. Prieš keturiasdešimt metų savarankišką darbą pradėjau kaip tik nuo šito. Norėtųsi grįžti į tuos laikus tarsi į saulėtą vaikystę, į pirmąją meilę, prie pirmojo kūdikio…
Vienas iš mano mėgstamiausių „darbinių“ priežodžių: „Gyveni vieną kartą, tačiau kasdien!“ Norisi grįžti į tas pirmąsias dienas… Pagyventi tą gyvenimą. Ne taip terapiškai. Ne taip intensyviai. Daugelį dalykų pataisyti, patobulinti, papasakoti naujai… Juo labiau kad tuomet viskas buvo nauja, naivu, natūralu, sava… Viskas buvo prieš akis… Neslegiama praeities, ateities, galimų pasekmių. Viskas buvo labiau sava negu bendra. Tai, kas bendra, atrodė labiau sava nei bendra. Širdingumas atrodė konkretesnis, kūniškesnis. Dvasingumas skaidresnis, aiškesnis.
Apibendrinimai likdavo neužrašyti, tik išsakyti žodžiais, ne itin apibrėžti, laisvesni… Lyg savotiškas padavimas. Pasakos apie psichoterapiją. „Pasakos — pramanai, bet šį tą ten sužinai…“ Sužinai sau, pacientams. Užuominos, kurios pasitvirtindavo, kurios formavo naują realybę, naują sveikesnį gyvenimą.
Tačiau bijau, kad grįždamas į vaikystę dabar ją iškraipyčiau. Įterpčiau ten augumo, senatvės, o ne gyvenimo. Pasikeistų dalis, dėl to ir visuma liktų kitokia. To, kas tikra, gyva, neįmanoma pakeisti. Galima padėti tam keistis, sudaryti sąlygas. Mėginti keisti, veikti tiesiogiai dažniausiai tolygu griovimui.
Nesiryžtu tobulinti net ir 1998 metais rašyto straipsnio. Tai „ta diena, kai gyvenau vieną kartą…“ „Kadaise…“ „Labai seniai…“ Tačiau, kaip ir žadėjau, pamėginsiu Intensyvų Terapinį Gyvenimą pripildyti dvasios. Taip pat ir Intensyvų Terapinį Tikėjimą, Biblioterapiją, Superviziją, Terapinę Bendruomenę, svarbiausius terapinius reiškinius ir sąvokas, gydančius žodžius…
Intensyvaus terapinio gyvenimo paveikumas, jo esmė — sudaryti tinkamas sąlygas reikštis gyvenimo įvairialypiškumui, jo vientisumui ir visybiškumui drauge su intensyvumu, kurį lemia bendra erdvė, bendras laikas, organiškumas, širdingumas, dvasingumas.
Daugumos šiuolaikinių žmonių, ypač linkusių į ligas, sutrikimus, kasdienis gyvenimas dažniausiai būna gana ribotas: organiškas (kūniškas) ar vienpusiškai širdingas, vyraujant daugiausia vienam ar dviem procesams — potraukiams, pojūčiams, emocijoms, protui (per daug protingas), atminčiai, idealams — ar net ribotai dvasingas (sektantizmas, vienpusis religingumas, politikavimas…). Reta, kad kasdienis gyvenimas būtų ir organiškas, ir širdingas, ir dvasingas, be to, pasižymėtų įvairialypiškumo ir vienovės darna, pusiausvyra. Pusiausvyrą retai aptiksime net ir vienoje — organizmo (kūno), sielos, dvasios — srityje.
Tokią būseną gerai išreiškia anekdotas, kur Rabinovičius atidaro savo buto duris, o atėjęs žmogus klausia, ar čia gyvena Rabinovičius. Šis atsako „Ne“; kai jo paklausia, argi jis ne Rabinovičius, jis atsiliepia: „Argi čia gyvenimas?“ Paprastai tariant, buitinis gyvenimas yra vienas dalykas, gyvenimas iš širdies, darbas iš širdies — kita, gyvenimas ir veikla, pasitelkus dvasią — trečia…
Pagrindinės ITG sąvokos: gyvenimas, vientisumas (gydanti vienovė), laikas (amžinybė). Kalbame ir apie tokias esmines kategorijas kaip Tiesa, Laisvė, Siela, Kalba, Malda, Tikėjimas, Stebuklas, Dievas, Meilė, Kūdikystė, Vaikystė, Jaunystė, Branda, Senatvė, Mirtis, Tėvystė, Motinystė…
Pamėginkime prie jų priartėti, pajusti šias esmes. Kiek įmanoma, įsigyventi į jas.
Šiame skirsnyje neturime galimybės giliau nagrinėti širdingumo ir dvasingumo esmės per protą, pažinimą, tačiau galbūt, padedami kai kurių žodžių prasmės, tiesiogiai pajusime vienokį ar kitokį dvasingumą.
Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!
Gyvenimas. Kasdienį gyvenimo supratimą, varganą, ne tik bedvasį, bet ir besielį, XX amžiaus pradžioje gerai išsakė Stolypino žudikas: „Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!“
Iš esmės — tai aukščiausia būties pilnatvė. Aukščiausia maksimaliai įmanoma vienovė, apimanti viską. Tai alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Gyvenimas yra pirminis. Pirminis ir Būties, ir Nieko atžvilgiu. Taip pat ir Mirties, nes gyvenimas aprėpia ir mirtį. Mirtis priešinga gyvenimui. Gyvenimas — tokia esatis, kai visuma neišmatuojamai didesnė už savo dalių sumą. Tik apytikriai šitai leidžia suprasti tokia metafora: visas veikiantis automobilis, sudarytas iš 3000 detalių — tai gerokai daugiau negu krūva detalių iš 1000 automobilių… Tai nuostabus bendrumas — vietos, laiko, veiksmo bendrumas… Tai nuostabi gausybė atomų, susijungusių į molekules, molekulių, susijungusių į ląsteles, milijardai ląstelių, susijungusių į audinius, organus, organizmus… Sustojus net ir čia, žmogaus organizmo lygiu, kita esminė sąvoka atrodo nesuvokiama.
Vienovė. Vientisumas. Visų šitų milijardų vienybė. Jie gyvuoja atskirai. Su ribomis — savomis ir bendromis. Savu ir bendru laiku. Ir visa jų būtis vyksta reikiamu laiku. Darniai ir tvarkingai. Nenuostabu, kad gali pasitaikyti sutrikimų, trikdžių. Nuostabu, kad ta vienovė suyra taip retai.
Iš kur ta daugiamilijardinė vienovė, darna, galima sakyti — Dievo karalystė. Kai viskas lengva… Sveikas aštuoniasdešimties kilogramų kūnas „nieko nesveria“. Po šešiolika kilogramų — pūdą — sveriančios kojos nepavargdamos basomis žingsniuoja dešimtis kilometrų per smėlėtą paplūdimį… Tačiau tereikia, kad į batą patektų akmenėlis, sunegaluotų vienas iš trijų dešimčių pėdoje esančių sąnarių, ir viso kūno judesiai virsta kančia.
Tas pat ir su siela: vienas nerimastingas prisiminimas, vaizdinys, ir sielos pasaulyje stoja tamsa. Sieloje nelieka ramybės… Žinoma, ji niekur nedingo. Ta daugiamilijardinė vienovė negali išnykti. Tačiau mes atitrūkome nuo jos. Atitrūkome nuo aukštesniojo prado, likome prie įprasto gamtiškumo, kūniškumo.
Nebėra visos gerovės. Tėra tik akmenėlis bate.
Nebėra Tėvo — tik kvailas, irzlus senis…
Kaip sugrįžti nuo dalies prie visumos? Kaip pasirūpinti koja? Kaip vėl tapti Sūnumi?
Gyvenimas turi būti ne buitis, bet gyvenimas, vientisas ir gydantis, o ne suskilęs į dalis, ir čia svarbi kita esmingiausia kategorija.
Laikas — ir amžinybė, intensyvus kaip amžinybė. Juo labiau kad kalba mums tarsi rodo, jog amžinybė nėra kas nors iš kitapus — tai žmogaus amžius. Dažnai jis trunka mažiau negu šimtą istorijos metų. Bet nugyventi savo amžių — realu.
Gyvenimas — tai vystymasis. Nuo dviejų vos užsimezgusių vaisiaus ląstelių iki 150 milijardų per 9 mėnesius. Tai gimimas.
Daugelis mūsų gyvena nuo gimimo iki mirties. Daugelis — nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Daugeliui gyvenimas tiesiog atsitinka. Kai kuriems — vyksta, tęsiasi. Tęsiasi iš Amžinybės ir amžinybės link. Kyla į Amžinybę. Jis kuriamas. Drauge ir neatskiriamai nuo kitų. Drauge ir neatskiriamai nuo esmės. Bendrai veikiant sielai ir Dvasiai. Ir Dievui. Tveriasi gyvenimas…
Žinoma, kai kurie žmonės ne tveria gyvenimą, o tvarsosi su juo…
Intensyviame Terapiniame Gyvenime laiką papildome amžinybe. Kai kurios psichoterapijos rūšys prailgina gyvenimą. Kitos jo atima. Dar kitos nugyventiems metams prideda gyvenimo.
Intensyvus Terapinis Gyvenimas prideda ir vientisumo, ir amžinybės… Žinoma, jeigu leis Viešpats ir mūsų viešpats pacientas… Be abejo, ne tiek mes su kolegomis ar aš su pacientu, ar pats pacientas prideda; daugiau mes sukuriame sąlygas, kad kažkas pasipildytų, vyktų, gimtų… Kad vyktų drauge ir neatskiriamai, o ne kovojant už būvį. Kad atskiri sielos procesai vyktų „drauge“ vienas su kitu, o ne vienas prieš kitą.
Ką daryti, kad siela vienytų ir jungtų šiuos procesus, padėtų jiems būti santarvės, bendrumo „rojuje“, o ne prieštaros, nedarnos pragare, kad siela išsaugotų tą milžinišką „pirmųjų sutvėrimo dienų“ energiją bent jau mūsų individualiame gyvenime?
Teoriniu lygmeniu galime aiškiau suvokti, pasitelkę tokias metaforas. Lerva, vikšras ir drugelis — tai ta pati būtybė, tačiau jų gyvenimo esmė visiškai kitokia, kita ir erdvė, net laikas: lerva — amžinybė, vikšras — savaitės, drugelis — diena. Žmogus gali gyventi ir lervos amžinybę, ir vikšro laiką, ir vieną drugelio dieną.
Kai vaikui 5 metai, jam prieš akis — amžinybė, galbūt dar 20 tokių gyvenimų. Kai jam keturiasdešimt — tik vienas nugyventas gyvenimas. Kai žmogui 75 metai, prieš akis gal tik dvidešimtoji jau pragyvento laiko dalis. „Viena diena…“ Tačiau už nugaros — 20 nugyventų gyvenimų patirtis. Visiškai kitoks intensyvumas, gelmė, galimybės. Dėl tokios gyvenimo „sandaros“ žmogus vienokiu ar kitokiu mastu gali patirti ir vaiko, ir „aukso vidurio“, ir „senjoro“ gyvenimų vientisumą ir intensyvumą. Nėra taip, kad pojūčiai gyventų mumyse, kad jausmai, potraukiai, atmintis mumis naudotųsi, kad tarnautume mąstymui, valiai… Tai jie mums tarnauja, mes jais ir su jais gyvename… Gyvename pilnakraujį gyvenimą.
Paprasčiausia metaforiškai išreikšti ITG taip: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pajusti, negu šimtą kartų pamatyti. Geriau vieną kartą panorėti, negu šimtą kartų pajusti. Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti. Geriau vieną kartą padaryti su meile, iš širdies, su įkvėpimu, negu šimtą kartų… Geriau vieną kartą padaryti su man atliepiančiu žmogum, negu šimtą kartų su tolimu ir svetimu…
Kaip pasiekti šitą gyvenimiškumą, gyvumą, vientisumą, intensyvumą, gydomąją galią, pakankamą išbaigtumą, bet ne vien poreikį išlikti? Vienas iš dažniausių būdų — vartoti žodžius, suteikiančius ypač daug gyvybės pacientui ir pačiam terapeutui, remtis jais. Tokius, kurie, pasak E.Rosenstock-Huessy, atsitiktinę situaciją paverčia įvykiu, pripildo įvykį gyvenimo, sujungia mus su tuo įvykiu. Tuos žodžius, kuriuos tariame nuo savęs ir iš savęs. Tokius, kurie skiriasi nuo sugalvotų kaip ėjimas nuo skrydžio. Kas žingsnis — smūgis į kietą žemę, kuri savaip atliepia kiekvieną tokį smūgį. Žodžius, paliekančius pėdsakus. Žodžius liudininkus. Žodžius, kurių liudininkais tampame patys. Tais gerais liudininkais, vertesniais už dešimtį advokatų. Vėlesniame skirsnyje pateiksiu sąrašą tokių gyvybės teikiančių, gydančių, amžinų žodžių.
Kitas būdas — tai sąlygos, reikalingos tiek individualiai, tiek ir šeimos, grupinei psichoterapijai.
Priėmimas — gyvenimo, pasaulio, grupės, paties savęs, terapeuto priėmimas. Faktiškai tai reiškia — girdėti, matyti, jausti, čiuopti visų pirma tai, ką gera savyje turi pirminis maloningas įvaizdis. Iš pačių pradžiųViešpats sukūrė pasaulį ir pamatė, kad jis geras. Iš prigimties geras. Toks, kad Viešpačiui kilo noras pasidalyti šiuo gėriu su žmogumi… Toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis, kad net sunkumai, sutrikimai, ligos, išmėginimai gali tapti mums gėriu. Kaip toje mano mėgstamoje patarlėje: „Jeigu Dievas mus baudžia — ačiū Dievui, jis mūsų dar neužmiršo!“
„Pasaulis manęs nesupranta, nepriima… Nėra viskas taip blogai. Nebūtina šį pasaulį keisti. Greičiau jau aš pats nesuprantamas, nepriimtinas… O štai su tuo galima susidoroti. Dar nė nemėginau kaip reikiant pasiaiškinti… Neprašiau, nenusipelniau, kad mane pri-imtų. Nepasinėriau į šitą pasaulį. Dar tik stoviu ant kranto…“
„Žinoma, svarbu, kad čionai atėjau. Dar svarbiau, kad gydytojas (grupė) mane priėmė… Pažvelgus plačiau, juk patekau čia per stebuklą. Mane čia atvedė stebuklas. Šiuo stebuklu galima pasi-tikėti… Į-tikėti dar tikriausiai negaliu. Bet pasi-tikėti galima…“
Tiesa, jos variantai, ypatybės, ir teisybė. Kasdieniame gyvenime gausu smulkių išlygų, nuolaidų, patogių supaprastinimų. Tiesą išbarstome po trupinį, po gabalą, kurį paranku naudoti iš dalies, pritaikyti savo poreikiams. Tiesa virsta dalinėmis tiesomis. Ji nusavinama. Privatizuojama. Tiesa tampa vis mažiau bendra, vis menkiau vienija mus ir iš vidaus, ir iš išorės. Tai jau teisybė, atskira teisybė, atskiras teisingumas.
Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save.
Tačiau negyvename ir pagal teisybę. Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save. Kur jau ten patiems pasakyti?! Ar išsakyti?! Vėliau teks ilgai aiškintis, atsiprašinėti, klausytis arba priekaištų, arba užuojautų… Neseniai vienai mano pacientei vyras pasakė, kad pirmaisiais šeimos gyvenimo metais jis, pasirodo, jos nė ketvirtadaliu nemylėjo taip, kaip po dukters gimimo… Kas ten dėjosi? Po trejų metų ji šitai pasakojo, liedama ašaras kaip žirnius… Todėl nesakome apie save, apie kitus ne tik tiesos, nesakome net ir teisybės, negirdime jos…
Į ITG atėję žmonės gyvena tikrą, tiesos gyvenimą. Dažniausiai jis prasideda nuo „gyvenimo be melo“, be „abejotinos tiesos“. Mokomės kalbėti trumpai ir nuolankiai. Mokomės sakyti: „Iš tiesų dar nežinau“, „Nesu tikras“, „Nesijaučiu taip tvirtai, kad pasisakyčiau aiškiai“, „Nežinau“. Jeigu nepatinka pojūtis, jausmas, noras, prisiminimas, mintis, išvada, sprendimas, veiksmas, pats žmogus, negalima sakyti, kad patinka. Tik tiek. Iš pradžių ir tai — jau daug. Neleidžiame savyje reikštis tam, kas nėra tiesa… Ir apie save negirdime netiesos.
Tikri, teisingi mūsų pojūčiai, jausmai, geismai, patirtis, reikalai yra tuomet, kai išlieka tai, kas reikšminga, tikra ir veiksminga, kai visa tai perteikiame kitiems. Ir tuo pasidalijame, bet dėl to nieko neprarandame, atvirkščiai — įgyjame dar daugiau. Mano tiesa grįžta iš kitų pas mane jau kitokia, turtingesnė, tačiau ji tebėra mano. Ir mūsų. Gyvesnė.
Mūsų mažos teisybės, tiesos rutuliojasi, viena kitą turtindamos, į didelę, bendresnę, paveikesnę tiesą.
