Ar valstybė juda teisinga kryptimi yra daugybė kriterijų, bet vienas iš jų išlieka svarbiausias: tai šalies demografinė situacija. Būtent tautos gebėjimas reprodukuotis arba jos augimas atsako į klausimą, ar šalies pasirinkta kryptis yra teisinga, priimtina tautai ir turi ateitį.
Lietuvos demografijai tragiškai ritantis žemyn, yra suvokiama, kad nebus įmanoma garantuoti jokios gerovės šalyje, kur dirbančiųjų bus gerokai mažiau nei pensininkų. Tą suprantanti valdžia bando staigiai spręsti susidariusią padėtį.
Visų pirma, raginama mamas greičiau grįžti dirbti iš vaiko priežiūros atostogų ir atsisakoma kelti išmokas už vaikus. Anot Socialinės apsaugos ir darbo ministrės, išmokos už vaikus tik kenkia, kadangi pažvelgus į Lenkiją ministrei yra akivaizdu, jog „didelės išmokos neskatina moterų grįžti į darbo rinką“.
Atrodo, kad iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės vardo beliko tik „darbo“
Tad dabar nuspręsta „paskatinti“ gyventojus, kuomet kylančių kainų kontekste naujus piliečius gimdančioms ir auginančioms šeimoms skiriama finansinė pagalba tampa šnipštu, o apie jų didinimą kalbėti šiukštu. Atrodo, kad iš Socialinės apsaugos ir darbo ministrės vardo beliko tik „darbo“. Mūsų dabartinė vyriausybė atvirai deklaravo, kad skatinimas susilaukti daugiau vaikų nėra jų prioritetas, jiems svarbiausi tik mūsų darbo rinkos klausimai.
Maža to, neskirdama dėmesio šeimai, Lietuva imasi trumpojo laikotarpio sprendimų, kuomet dirbančiųjų šalyje poreikį bando „užkišti“ imigrantais. Ne veltui Seime skelbiama vis daugiau iniciatyvų, raginančių kuo labiau atlaisvinti darbuotojų įsivežimą į Lietuvą iš trečiųjų šalių, registruojami pakeitimai, leidžiantys pabėgėliams 2 metus dirbti, nereikalaujant mokėti valstybinės kalbos.
Pasak kalbos komisijos pirmininko, vyriausybėje svarstyti ir daug didesni planai faktiškai apskritai panaikinti valstybinės kalbos statusą, įvedant viešąsias paslaugas ne vien valstybine kalba. Panašu, kad vyriausybė nusprendė, jog šioje šalyje vaikų prigimdys ne vietiniai, o geresnio gyvenimo atvykę ieškoti ukrainiečiai.
Nors iki finansų krizės įvestos gimstamumo skatinimo priemonės turėjo neabejotiną teigiamą efektą, per krizę sumažintų finansų, skiriamų šeimai niekas sugrąžinti nesiruošia. Akivaizdu, jog 100 ir 70 proc. atlygio išmokos pirmais ir antrais metais vaiko priežiūros atostogose esantiems tėvams leido lengviau planuoti ateitį ir tapti atviresniems gyvybei. Vos 1,2 vaiko moteriai siekęs rodiklis 2002 m. mūsų šalyje sparčiai pašoko iki 1,7.
Nors tokios išmokos turėjo būti nacionalinis prioritetas, jos buvo sumažintos. Vėliau įvesti „vaiko pinigai“ , tikėtina, padėjo iš skurdo pakilti vargingiausioms šeimoms, ypač vienišoms mamoms, tačiau gimstamumo jos nepaskatino. Nuo 2015 m. Lietuvos gimstamumo kreivė vėl nėrė žemyn, krisdama žemiau 1,5 vaiko moteriai ir grįždama prie tragiškų demografijos skaičių, kuriuos turėjome amžiaus pradžioje.
Kadangi naujo piliečio užauginimas procesas ilgas, tiesiog numota ranka į galimybes tautai reprodukuotis pačiai ir atsisukta į Vakarų Europos patirtį, kuri savo demografines problemas sprendė masine imigracija.
Kokios problemos kyla saugant darbo rinką tokiu keliu plėstis neverta, apie tai daug rašyta. Galbūt, galima tik paminėti, kad šiuo metu Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijoje aktyviai aptarinėjama reemigracijos ministerijos steigimas, kurios tikslas būtų iš šalies kuo skubiau išsiųsti per keletą milijonų migrantų.
Ir tai nėra kokie nors marginalų išmislai, apklausose tokios institucijos steigimui pritarė absoliuti dauguma dešiniųjų pažiūrų rinkėjų, net ir kairiųjų tarpe absoliutaus prieštaravimo nėra. Akivaizdu, kad šalies imigracinė politika vietinių nebedžiugina.
Mūsų politikai nebetiki, kad tauta gali atgimti, todėl eina lengviausiu, senutės Europos pasirinktu keliu. Bet ar yra tam alternatyvų? Galbūt, išties, lietuviai, kaip ir likę europiečiai, nebegimdys, o tik spręs imigracinės politikos klausimus?
Pasižvalgius plačiau alternatyvų, net ir toje pačioje Europoje yra, gal tik girdime apie jas rečiau. Tikėtina, kad tokia informacija dažnai ir sąmoningai neviešinama. Juk nėra ir negali būti alternatyvos liberaliai, imigracinei politikai!
Štai Vengrijoje įdiegta šeimos politika, panašu, pasiteisino. Vengrijos gimstamumas augo sparčiausiai Europoje, o imigracijai buvo taikomi griežčiausi ribojimai. Ne šiaip į vaikų susilaukiančias mamas, bet į santuoką orientuota valstybės politika netruko sulaukti teigiamo įvertinimo vengrų tarpe ir priverčia apie tokius pavyzdžius kalbėti ir mus.
Lengvatinė paskola būstui įsigyti, dengiamos palūkanos, finansinė pagalba įsirengiant būstą ir, galiausiai, po trečiojo vaiko gimimo valstybės padengiama paskolos suma tapo neeiline paskata vengrams gimdyti kuo daugiau piliečių.
Negana to, į nekilnojamo turto įsigijimą, o ne į laikinas išmokas orientuota politika paskatino šeimas ne tik susilaukti daugiau vaikų, bet ir kurti savo gyvenimą gimtojoje šalyje, o ne užsieny.
Dar prieš įvedant šias skatinimo priemones vengrų valdžia atliko apklausas, kurios parodė, kad daugiau nei 80 proc. vengrų šeimų, galvojančių apie vaikus, itin svarbu turėti nuosavą būstą (Vakarų Europoje šie skaičiai gerokai mažesni – apie 50 proc.).
Kas galėtų paneigti, kad panašius rezultatus gautume ir Lietuvoje? Vengrija patikėjo, kad yra įmanoma tautai išlikti be imigrantų pagalbos, tuo keliu laipsniškai žengia ir Lenkija. Kodėl gimstamumo, o ne imigracijos skatinimo linkme negalėtų eiti ir Lietuva?
