Ilgą laiką atrodė, kad prezidentas G. Nausėda gali būti atsvara dabartinei valdančiųjų politikai. Šeimos, gyvybės, užsienio politikos klausimais akys vis viltingai krypdavo į Daukanto aikštę. Prezidento deklaruojamo kompromiso paieškos turėjo pristabdyti valdančiųjų entuziazmą, lyg ir buvo konkurencijos ženklų. Visgi, šiai dienai net tariami valdančiųjų ir prezidentūros skirtumai atrodo išnykę, o kompromisai tapo pritarimu vis radikalesniems siūlymams.
Kompromisas dėl partnerystės?
Seime verdant batalijoms dėl vadinamo civilinės sąjungos įstatymo, prezidentas pareiškė, kad dabartinis valdančiųjų siūlymas įteisinti vienalyčių porų santykius yra „kompromisas“, atsižvelgiant į pernai jo išsakytas pastabas partnerystės projektui.
Sunku suprasti, ką prezidentas vadina kompromisu ir kokių gi būta jo patarimų. Vadinamasis prezidento „kompromisas“ dėl civilinių sąjungų yra dar radikalesnis pasiūlymas nei pernai. Praėjusiais metais žlugęs lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas praktiškai nieko nekalbėjo apie tokių porų įsivaikinimą. Civilinės sąjungos projekte, tuo tarpu, apie tokių porų įsivaikinimo galimybę net neslepiama.
Lyginant su kuo tai būtų galima vadinti „kompromisu“? Nejaugi prezidentas pernai teigė nepritariantis įstatymui tik todėl, kad valdantieji pamiršo įtraukti galimybę įsivaikinti homoseksualioms poroms?
Nejaugi prezidentas pernai teigė nepritariantis įstatymui tik todėl, kad valdantieji pamiršo įtraukti galimybę įsivaikinti homoseksualioms poroms?
Pernai prezidentas siuntė sveikinimus „Šeimų maršui“ ir žadėjo ginti mūsų Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą. Šiemet tampa nebeaišku ar prezidentas žino, kas apie šeimą parašyta toje Konstitucijoje. Prezidentui nebepatinka „šeimų maršas“ ir jo atstovai? Gerai, tuomet šalies vadovas gali savo nuožiūra pasirinkti visą eilę šeimų organizacijų bei ekspertų, kuriais remdamasis gali išsakyti savo pritarimą prigimtinės šeimos saugojimui. Asmenybinės antipatijos niekaip neturėtų lemti prezidento pažiūrų. O gal pakito pažiūros?
Mirties kultūrai – atviros durys
Gyvybės politikos tema Gitanas Nausėda net pralenkė savo pirmtakę D. Grybauskaitę. Birželio pradžioje šalies vadovas savo parašu patvirtino valdančiųjų priimtą įstatymą, leidžiantį naikinti nepanaudotus žmogaus embrionus. Mirties kultūra į Lietuvą skverbiasi per prezidento rašiklį, o Gitanas Nausėda tapo pirmuoju istorijoje šalies vadovu, po kurio parašu Lietuvoje įstatymiškai įtvirtintas negimusios gyvybės žudymas.
Kaip pastebėjo Seimo narė A. Širinskienė ir kiti tokiam sprendimui oponavę ekspertai, tiek Seimo nariams, tiek ir šio įstatymo nevetavusiam šalies vadovui pagal kanonų teisę gresia ekskomunika.
Politikai buvo įspėti kardinolo S. Tamkevičiaus lūpomis: „Kanonų teisė skelbia, kad asmuo, faktiškai įvykdęs negimusios gyvybės sunaikinimą, užsitraukia ekskomuniką (Kan. 1398). Ekskomunika apima visus, kurie padarė šį nusikaltimą, žinodami apie jiems paskirtą bausmę. Ji apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas. Bendrininkavimo, kuris užtraukia bažnytines bausmes, sąvoka apima ir politikus, kurie savo sprendimu įgalintų sąmoningą negimusios gyvybės žudymą dirbtinio apvaisinimo metu (Kan. 1329).“
Klausti belieka ar už embrionų naikinimą balsavę ir jo nevetavę politikai keliaus švenčių proga į bažnyčią demonstratyviai priimti šv. Komunijos? Ar jiems, be viešos atgailos, ganytojai gali ją suteikti?
Užsienio politikoje – nesibaigianti Grybauskaitės epocha
Užsienio politikoje prezidentas irgi, panašu, galutinai pasidavė valdančiųjų įtakai ir grįžo prie D. Grybauskaitės kurso. Kurį laiką vyravęs įsivaizdavimas, kad Lietuva tols nuo eksprezidentės politikos „veidu į Vokietiją“ ir jungsis prie Vidurio Europos šalių, išblėso.
Prezidentas, kartu su valdančiaisiais entuziastingai pasitiko Vokietijos pažadus didinti karinius pajėgumus Lietuvoje, visiškai ignoruodamas ne tik neįvardintus tokių pažadų terminus, bet ir neigiamas tokio bendradarbiavimo pasėkmes.
Akivaizdu, kad Lietuva savo gynybą vis labiau patiki ne anglosaksiškom ar Vidurio Europos valstybėmis, o priešingus geopolitinius interesus turinčiai Vakarų Europai su Vokietija priešaky.
Vokietijos dominavimas Lietuvos saugumo struktūroje iš esmės sugriauna vizijas apie Trijų jūrų karinį bendradarbiavimą, kuriame skandinavai, Vidurio Europos ir Baltijos šalys sudarytų glaudų regioninės gynybos bloką NATO rėmuose.
Vokietijos karinis dominavimas Lietuvoje yra naudingas ir Kremliui. Rusijai žymiai patogiau, kad šalia jos pozicijas užima ne Ukrainą remianti Lenkija, o kompromiso su Rusija ieškanti, Putino veidą išsaugoti siekianti ir ukrainiečių teritorijų padalinimą laiminanti Vokietija.
Vokietijos dominavimas Lietuvos saugumo struktūroje iš esmės sugriauna vizijas apie Trijų jūrų karinį bendradarbiavimą
Horizonte jau rodėsi stiprėjanti Kijevo – Varšuvos jungtis, kurią papildžius Baltijos šalims ir skandinavams, Vakarų Europos dominavimas būtų pažabotas. Glaudesnio formato bendradarbiavimo kariniame ir politiniame lygmenyje, kaip Trijų jūrų iniciatyvos, vieningai bijo ir įtakos prarasti nenorinti Vakarų Europa ir geopolitinių interesų čia turinti Maskva.
Auganti Vokietijos karinė įtaka turės ir daugiau pasekmių. Vokietijos, kaip tiesioginės Lietuvos gynėjos kritika taps netoleruotina mūsų šalyje, vis nuolankiau bus reaguojama į bet kokias vokiečių iniciatyvas ES viduje, o prieštaraujantys Berlynui – gėdinami.
Lenkijai, kuriai šiandien Europos Sąjungoje aktualiausias dalykas yra Vokietijos dominavimo stabdymas, mes suvarome peilį į nugarą. Tą daro mūsų valdantieji, tą, deja, daro ir puikius santykius su lenkų prezidentu A. Duda deklaruojantis mūsų prezidentas.
Nei vertybine nei geopolitine prasme tampa nebeaišku, už kokį skirtumą Lietuvos piliečiai balsavo 2019 m. vietoj I. Šimonytės rinkdami G. Nausėdą. Trejus metus vyravęs konkurencijos pojūtis baigėsi, liko tik valdančiųjų sprendimai ir prezidentūros pritarimai. Šeimos, gyvybės ar užsienio politikos klausimais skirtumų nebėra ir pastarųjų trejų metų konfrontacija su valdančiaisiais jau atrodo kaip imitacija ir politinė dūmų uždanga.
Kas nutiko prezidentui, kad jis tapo valdančiųjų marionetė? Ar dar galima tikėtis, kad prezidentas vis dėlto nėra valdančiųjų „kišenėje“? Pasipriešindamas civilinėms sąjungoms ir atvirai stodamas Lenkijos geopolitinių pasiūlymų pusėn, valstybės vadovas vis dar galėtų įrodyti, jog yra savarankiškas politikas.
