Po Jėzaus nukryžiavimo mokiniai rinkosi draugėn užrakinę duris dėl žydų baimės (Jn 20, 19).
Na, o socialdemokratai šeštadienį uždaro posėdžio metu tvirtino naujosios valdžios koalicijos apmatus, kol pralaimėję politikai ir juos palaikantys politologai piktinosi kairiųjų sąjunga su antisemitiniais pareiškimais pagarsėjusiu Žemaitaičiu.
Netilo grasinimai žydų bendruomenės pykčiu Lietuvai, nepritariantieji koalicijai teigė pasitelksią patį JAV Senatą, dėstė, jog vokiečiai prie tokios valdžios į Lietuvą nebeatsiųs žadėtų tankų.
Žinant, jog Lietuva žydų bendruomenių nepasitenkinimo išsigąsta vienuolika kartų iš dešimties, oponentų statymai – rimti.
Visgi, bent jau kol kas, būsimosios valdžios lyderiai tokių gąsdinimų nesibodi ir rėžia, jog toks politinis „stukalinimas“ (skundimas – rus.) yra ne kas kitas, o antivalstybinė veikla. Jeigu tokią nuostatą Gintautas Paluckas išlaikys iki savaitės galo, turėsime konstatuoti, jog būna atvejų, kai socialdemokratai ne tik meluoja, bet ir tęsi žodį.
Kiek įdomiau skaityti įžvalgas, kad antisemitiniais eilėraštukais pasisvaidžiusio lyderio partiją priėmus į valdžios kompaniją, mūsų saugumo partneriai vokiečiai atsisakys savo ilgai puoselėtų įsipareigojimų.
Jei tikrai pakanka tokios priežasties spjauti į NATO pažadus, tada nueinanti vyriausybė išties prastai mums parinko draugus. Tiesa, tokio pobūdžio baidyklė ištraukiama ne pirmą sykį. Dar pernai Joe Bidenas ir Amerika būtų mūsų negynę, jei nepriimtume gėjų santuokų – bent jau taip sakė nebeišrinktoji konservatorė Sejonienė. O J. Bidenas atvažiavo ir išvažiavo nepasakęs nė žodžio apie gėjų statusą Marijos žemėje.
Jeigu rusams ir negalėsime pagrasinti „mūsų vokiečiais“ tai panašiau, jog taip nutiks ne dėl koalicinių dėlionių nedidelėje valstybėje prie Baltijos ir Nemuno krantų, bet dėl masinių politinių pokyčių pačios Vokietijos viduje. Donaldo Trumpo išrinkimas ir griūvantis žaliasis kursas ten tikrai įneš savo indėlį į naujus rinkimus.
Jei tikrai pakanka tokios priežasties spjauti į NATO pažadus, tada nueinanti vyriausybė išties prastai mums parinko draugus.
Egzistuoja ir pikantiška detalė, kurią antivalstybiniai „stukalintojai“ pražiopsojo arba „užmiršo“. Prieš pusmetį kairieji „pavlikamarozninkai“ patys surašė bulę toms pačioms ambasadoms ir aukščiausio lygmens ministerijoms dėl L. Kasčiūno skyrimo Krašto apsaugos ministru. Todėl net neabejokime, prispyrus reikalui, kairieji labai greitai patys sugrįžtų prie antivalstybinės veiklos ir leftistinės revoliucijos idealo.
Glumina ir besipiktinančiųjų lygos šūkiai apie nulinę toleranciją antisemitizmui ir dešimties minučių tylą prie žvakelės šį ketvirtadienį. Dar šį pavasarį socializmo statytojų veterano V. Andriukaičio lūpomis dėstytos antisemitizmo ir nacizmo negandos, kurių dėka vokiečiams nukris noras mirti už Vilnių ar Baisogalą, tada liko jų nepastebėtos.
Stebint nueinančių politikų, juos aptarnaujančių įtakotojų ir politologų (!!??) šauksmą bei verksmus dėl naujosios koalicijos tenka tik trūkčioti pečiais – tai ko gi šie reikalauja? Kam degs protestuotojų žvakelė? Būsimai valdžiai ar anūko asmenyje į politiką nusispjovusios giminės patriarchui, išgyvenančiam savo rudenį?
Norisi atsistoti prie jų ir tarti: ramybės Jums, luktelkit kadenciją. Juk, kaip sakė Ingrida Šimonytė, po keturių metų galėsit išsirinkti kitus, argi ne taip?
