Popiežius, kreipdamasis į maldininkus penktojo gavėnios sekmadienio vidudienio maldos proga, kalbėjo apie Dievo šlovę pažymėdamas, kad ji visiškai nepanaši į žmogišką sėkmę, garsą ar populiarumą.
Dievo šlovei nebūdingas savęs aukštinimas. Dievo šlovė nėra tarsi didingas jėgos apsireiškimas, palydimas žiūrovų plojimo. Dievui šlovė – tai mylėti iki gyvybės paaukojimo.
Būti pašlovintam jam reiškia aukotis, būti pasiekiamam, dalytis meile. To kulminacija įvyko ant kryžiaus, ant kurio Jėzus aukščiausiu laipsniu įgyvendino Dievo meilę mums, atskleidė gailestingumo veidą, suteikė amžinąjį gyvenimą, atleido savo budeliams.
Pasak popiežiaus, nuo kryžiaus, tarsi iš savo sosto, Viešpats pamokė, kad tikrasis pašlovinimas, tasai, kuris niekuomet nesibaigia ir daro laimingais, – tai dovanojimas ir atleidimas.
Dovanojimas ir atleidimas yra Dievo šlovės esmė. Mums – tai gyvybės kelias! Dovanojimas ir atleidimas – tai kriterijai, kurie labai nepanašūs į tai, ką matome aplink mus ir net mumyse, kai galvojame apie šlovę kaip apie kažką, ką galime gauti labiau, nei duoti: tarsi tai būtų kažkas, ką galėtume turėti sau, užuot davę.
Popiežius, paraginęs apmąstyti, kokios šlovės trokštame sau, savo gyvenimui, svajonėms, ateičiai, kaip puikuojamės prieš kitus dėl savo sugebėjimų ar turimų daiktų, kvietė rinktis nukryžiuoto Kristaus dovanojimo ir atleidimo kelią: kelią tų, kurie nepaliauja mylėti, kurie tiki, kad šitaip Dievas paliudijamas pasauliui ir parodomas gyvenimo grožis.
Atminkime, patikino Pranciškus, kad, kai dovanojame ir atleidžiame, mumyse atsispindi Dievo šlovė. Popiežius užbaigė apmąstymą prašymu, kad Švč. M. Marija, kuri Jėzaus kančios valandą kupina tikėjimo ėjo su juo, padėtų mums tapti gyvais Jėzaus meilės atspindžiais.
