„Manome, kad mūsų motina iš dangaus veikė dėl mūsų pašaukimo”, – sako amerikietės dvynės Elžbieta ir Gabriela, Šv. Elžbietos seserų kongregacijos vienuolės.
1962 m. vasario 23 d. Cecilija pagimdė dvynukes mergaites. Tačiau jai taip ir neteko su jomis susitikti – ji mirė gimdydama dėl komplikacijų, susijusių su Cezario pjūvio operacija.
Susidūrusi su šia dramatiška situacija, šeima neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atskirti dvynukes. Vieną, kaip buvo planuota, augino tėvas, o kitą priglaudė mirusios motinos sesuo.
Dėl tokio sprendimo ypatumų abi seserys oficialiai tapo pusseserėmis.
Kadangi Elžbieta ir Gabriela gyveno gretimuose miestuose, jos lankė tą pačią mokyklą.
Dažnai jos sėdėdavo viena šalia kitos, pirmoje eilėje, nes abi turėjo regėjimo problemų. Jos puikiai suprato viena kitą, mėgo kartu žaisti ir dažnai rinkdavosi tuos pačius užsiėmimus. Vienodas jų skonis atsiskleidė ir apsirengimo būde: jos dažnai atsitiktinai rinkdavosi tuos pačius batus ar sukneles.
„Jos pusseserės, bet labiau primena dvynes!”
Abi seserys mieliau rinkosi tikybos pamokas ir dvasines rekolekcijas, o ne keliones į kaimą su draugėmis. Visų mirusiųjų dieną jos rodė tokį pat atsidavimą kapinių lankymo tradicijai. Ir kasmet kiekviena iš jų su šeima eidavo pasimelsti prie kažkokios „tetos Cecilijos” kapo, nė vienai iš jų nežinant, kad tai – jų mirusi motina.
Vaikystėje Elžbieta ir Gabriela dažnai girdėdavo žmones sakant: „Jos pusseserės, bet labiau primena dvynes!” Vieną dieną, būdama 10 metų, Gabriela atsitiktinai išgirdo šeimos pokalbį ir sužinojo savo gimimo paslaptį. Netrukus naujieną išgirdo ir Elžbieta, savo Pirmosios Komunijos dieną. Jos pasipasakojo, kas nutiko. „Žinoma, mums abiem tai buvo baisus šokas, nors ir supratome, kad tėvų ketinimai buvo geri ir kad esame labai mylimos”, – pasakojo vienuolės.
Planas būti kartu
Būdamos paauglės, dvynės reguliariai dalyvavo maldos grupelėse, kurioms vadovavo seserys iš Hospitalierių seserų kongregacijos. Abi jautė religinio gyvenimo pašaukimą. Dvynės daug diskutavo apie tai tarpusavyje. Patrauktos kongregacijos dvasingumo, galiausiai jos nusprendė kartu įstoti į Šventosios Elžbietos seserų kongregaciją. Data buvo paskirta, liko tik subtilus momentas – pranešti šią žinią savo tėvams.
Elžbietai viskas klostėsi labai gerai. Jos tėvas (biologinis dvynių tėvas) ją palaimino. Gabrielai nutiko priešingai: įsiutęs tėvas atėmė iš jos asmens tapatybės kortelę ir uždraudė išeiti iš namų.
Po pusantrų metų Gabriela sugalvojo planą, kaip patekti pas seserį į vienuolyną.
Prisidengdama tuo, kad važiuoja aplankyti Elžbietos gimtadienio proga, ji paruošė viską, kad persikeltų ten visam laikui… dideliam Elžbietos džiaugsmui, tačiau už tai sumokėjo keleriems metams nutrauktais santykiais su tėvais.
Pagaliau vėl kartu
Tada abiem seserims prasidėjo malonės metas. Tai buvo metas, kai jos pagaliau buvo kartu ir galėjo eiti Kristaus link viena šalia kitos. Po penkerių metų abi buvo pasirengusios amžiniesiems įžadams. Gabrielos tėvai pasirodė kartu su parapijos kunigu: jie pagaliau pritarė jos sprendimui ir palaimino ją. Visi buvo susijaudinę.
Elžbietai ir Gabrielai kitaip nutikti ir negalėjo: „Kai mirė mūsų mama, viena iš mūsų religinės bendruomenės seserų laikė ją už rankos. Manome, kad mūsų motina iš dangaus darbavosi dėl mūsų pašaukimo. Šis būdas vėl mus sujungti, šis bendras mūsų pašaukimo kelias yra gražiausia jos dovana – dovana, atsiųsta iš dangaus.”
