Matant, kaip dabartinė valdžia visiškai nesusitvarko su kilusiais iššūkiais, pakalbėkime apie tai, kodėl mūsų nacionalinė politika yra tokiam apgailėtinam lygmenyje. Ir čia ne tik apie dabartinę valdžią kalbant. Iš esmės, apie visą politiką.
Pirmoji priežastis yra pati akivaizdžiausia: Seimo nario atlyginimas atskaičius mokesčius yra kiek daugiau nei 2000 eurų, ministro – nepilnai 3000 eurų, ministro pirmininko – apie 3500 eurai. Gal kai kam tai ir atrodo nemaži pinigai, bet tiek uždirba kiek gabesnis vadybininkas normalioje bendrovėje. Gabesnis IT specialistas, turintis pakankamai darbo patirties, uždirba daugiau. O ši priežastis sukuria tokius padarinius, kad į politiką eina, iš esmės, keturių kategorijų žmonės.
Pirmoji kategorija – tie politikai, kuriems politiko pareigos atrodo tinkamos tvarkytis savo asmeninius ar artimųjų reikalus. Pavyzdžiui, verslo. Į pirmą kategoriją patenka ir tie, kurie svajoja apie paskolas dėžutėse NT investicijoms vykdyti. Tiesa, leidžiu sau manyti, kad per pastaruosius kelis politinius ciklus pirmosios kategorijos politikų valdžioje sumažėjo. Tai, ko gero, vienintelis geras dalykas, įvykęs mūsų politikoje.
Antroji kategorija – tie politikai, kuriems aukščiau nurodytas darbo užmokestis atrodo visai normalus. Tai tokie politikai, kurių gebėjimai ir kompetencija rinkoje neleistų uždirbti ir tiek, kiek minėta. Geriausiu atveju tai yra visiškai vidutiniškų gebėjimų specialistai. Drįsčiau manyti, kad pastarųjų politikų yra daugiausiai. Prie šios grupės galbūt galima priskirti ir tuos, kuriems dalyvavimas politikoje leidžia pasijausti įtakingais, jie mano, kad tokiu būdu gaus garbės daug, ir kt.
Trečiojo kategorija – idėjiniai politikai, kurie realiai nori kažką padaryt, jie mano, kad politikoje sugebės realizuoti savo idėjas ir sumanymus, nori kažką gero Lietuvai nuveikti. Sakyčiau, ganėtinai reta politikų kategorija ir greitai išnykstanti iš politikos, kai jie supranta, kad vien norų ir idėjų politikoje neužtenka.
Jei manai, kad esi protingas, gabus, iniciatyvus, pilnas idėjų, pasiekiantis rezultatus, tai tau gerai seksis daryti karjerą partijoje – mąstyk iš naujo.
Ketvirtoji kategorija – profesionalai technokratai, kurie mano, kad padalyvavimas politikoje suteiks jiems gerą postūmį karjerai. Dažniausiai eina į ministrus ar bent viceministrus. Deja, dažniausiai išeina taip, kad kieti profesionalai, ateina, pavyzdžiui, į ministrus, ir bando kažką padaryti, vėliau ne postūmį karjeroje gauna, bet priešingai – susidegina.
Antroji priežastis, apie kurią yra rašęs analitikas Liudas Zdanavičius, yra ta, kad, norėdamas dalyvauti politikoje, neturi daug variantų, kaip tik tą daryti per vieną ar kitą partiją. O ir tie variantai, kurie iki šiol buvo (pavyzdžiui, per rinkiminius komitetus), partijų dėka bus ganėtinai užkardyti, nes joms nepatinka konkurencija.
O dalyvavimas partijų veikloje dažniausiai yra grindžiamas neigiamos atrankos principu. Jei manai, kad esi protingas, gabus, iniciatyvus, pilnas idėjų, pasiekiantis rezultatus, tai tau gerai seksis daryti karjerą partijoje – mąstyk iš naujo. Bėda ta, kad tokiu būdamas tu pradedi kelti grėsmę partijos pirmininkui ir jo aplinkai. Todėl tave arba suės savi, arba nustums tave į šoną, arba, geriausiu atveju, bandys visaip sodinti, kad per daug neišsišoktum.
Geriausias to pavyzdys yra TS-LKD. Dažnai iš tų kelių vis dar likusių šios partijos fanų girdžiu, kad konservatoriai turi labai daug kietų specialistų. Galiu iš dalies sutikti, kad gerų specialistų pas konservatorius yra. Tačiau su dviem labai dideliais bet: visų pirma, visi tie konservatorių turimi specialistai, kuriuos iš dalies galima tokiais laikyti, pas konservatorius atsirado dar prie Kubiliaus buvimo pirmininku. Šimonytė, Majauskas, Kreivys, ir kiti. Kubilius buvo tokio tipo lyderis, kuris mokėjo priimti kritiką, mėgo diskusijas, neįvedinėjo partijos pirmininko autokratijos.
Iš esmės, TS-LKD iki pat šios dienos važiuoja ant tų bėgių, kuriuos savo laiku paklojo Kubilius. Dabartinis partijos pirmininkas gi pasižymi kardinaliai priešingomis savybėmis nei Kubilius. Ir kiek iš tų specialistų pas konservatorius atėjo prie Landsbergio?
Antrasis bet – taip, tų specialistų pas konservatorius yra. Tačiau kur jie yra? Nustumti visiškai į šoną, kaip Ažubalis, visaip sodinami, kaip Kasčiūnas ar Starkevičius, sudeginti savų, kaip Rakutis. O pažiūrėkite, kas yra Vyriausybėje? Išskyrus pačios Šimonytės ir gal dar Kreivio, ten visiškos pilkos vidutinybės arba net iki tokių netraukiančios.
O va, kas tikrai daro partines karjeras – tie, kurie pasižymi partiniu lojalumu ir ypač uoliu lojalumu partijos vadovybei.
O va, kas tikrai daro partines karjeras – tie, kurie pasižymi partiniu lojalumu ir ypač uoliu lojalumu partijos vadovybei. Iš esmės beveik visa Šimonytės Vyriausybė. Čia beveik kaip senam sovietiniam anekdote: vyksta kandidato į Komunistų partijos Centro komitetą apklausa. Kandidatui užduodamas klausimas, kaip jis, būdamas Centro komiteto nariu, balsuotų tokiu ir tokiu klausimu. Kandidatas žvaliai atsako:
-Balsuočiau pagal generalinę partijos liniją!
-O jei generalinė partijos linija tuo klausimu svyruotų?
-Tuomet aš svyruočiau kartu su generaline partijos linija!
Kadangi aukščiau paminėtos dvi priežastys vis labiau ir labiau įsigali, reikalai su mūsų nacionaline politika vis prastėja ir prastėja. Kai norinčių – yra, galinčių – yra, o tų, kurie ir norėtų, ir galėtų – nėra.
Atitinkamai tokie yra ir šios valdžios valdymo rezultatai. Kaip niekas nesitiki, kai vos vos ketvertą iš matematikos gaunantis mokinys pradės spręsti olimpiadinius matematikos uždavinius, taip ir niekam nereikėtų tikėtis, kad iš pilkų vidutinybių arba net iki tokių netraukiančių politikų sudaryta Šimonytės Vyriausybė „pavarys”.
Norint, kad kažkas keistųsi į gerą, būtinos staigios korekcijos.
Visų pirma, Seimo narių ir ministrų atlyginimai turi būti nedelsiant padidinti mažiausiai dvigubai, jei ne daugiau. Valstybės lėšų tam būtų pareikalauta nedaug, o rezultatas galėtų būti labai geras. Deja, čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir visur: kiek moki – tą ir gauni. Nepatinka teisingumo ministrė su bakalauro išsilavinimu, iki tol per daugybę metų nesugebėjusi nei magistro pabaigti, nei advokato egzamino išlaikyti? Deja, ministro atlyginimas rinkoje ir atitinka advokato padėjėjo lygį.
Seimo narių ir ministrų atlyginimai turi būti nedelsiant padidinti mažiausiai dvigubai, jei ne daugiau.
Todėl dabar, kai viena ar kita partija bando kalbinti vieną ar kitą gerą specialistą eiti su partija į politiką, dažniausiai sulaukia atsakymo, kad ačiū, aš dar galvos nesusitrenkiau. Jei politikų atlyginimai pakiltų bent jau iki normalių specialistų atlyginimų rinkoje, yra didesnė tikimybė, kad toks specialistas sutiktų eiti į politiką.
Na, o dėl partijose vis labiau įsigalinčios neigiamos atrankos – konkurenciją partijoms reikia ne užkardyti, ką padarė dabartinė valdžia, bet ją plėsti. Pagal visuomenės nuomonių apklausas, partijomis piliečiai pasitiki absoliučiai mažiausiai iš visų. Nėra nieko, kuo piliečiai pasitikėtų dar mažiau, nei partijomis.
Iš to ir išplaukė tokia didžiulė rinkimų komitetų sėkmė per praeitus savivaldos rinkimus, kai komitetai visas partijas švariai iššlavė iš visų didžiųjų miestų. Tai dabartinė valdžia nusprendė šią problemą išspręsti – jei rinkimų komitetai duoda partijoms (TS-LKD – ypač) per šonus, reikia užkardyti rinkimų komitetų veiklą. Kai rinkėjams nebebus galimybės balsuoti už rinkimų komitetus arba tokia galimybė bus ženkliai apribota – niekur nedings, turės balsuoti už partijas, įskaitant ir TS-LKD. Rinkimų komitetų veiklą galima sutvarkyti, nes ten tikrai buvo chaoso, tačiau jų veiklos reikia ne kardyti, bet plėsti. Taip pat sudaryti lygesnes konkurencijos galimybes naujoms partijoms.
