Kaip žinia, prieš Kalėdas nemažo visuomenės susidomėjimo sulaukė Konstitucinio Teismo nutarimas (2023-12-18), kuriuo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostata, pripažįstanti, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams daro tokia informacija, kuria skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl verta kiek atidžiau pažvelgti į šio nutarimo turinį ir jame pateiktą argumentavimą.
Taigi, skaitytojui reikėtų dar kartą pacituoti ginčijamą įstatymo nuostatą ir tas Konstitucijos nuostatas, kurioms pasak Konstitucinio Teismo, prieštaravo minėta įstatymo nuostata:
Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas
4 straipsnis. Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija […]:
16) kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
25 straipsnis
(1) Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
(2) Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
38 straipsnis
(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
1. Visų pirma, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas šio nutarimo rezoliucinėje dalyje taip ir nekonstatavo, ar minėto įstatymo nuostata prieštarauja pačiai Konstitucijai, ką jis turi padaryti pagal Konstitucijos 102[i] ir 105[ii] straipsnius. Kitaip tariant, teiginys, kad įstatymo nuostata nedera su Konstitucijos 25 ir 38 straipsnių kai kuriomis nuostatomis, dar nereiškia, jog ši įstatymo nuostata prieštarauja visai Konstitucijai. Taip yra todėl, kad Konstituciją sudaro įvairios nuostatos, įtvirtintos 154 Konstitucijos straipsnyje bei konstituciniuose aktuose, kurie yra sudedamoji Konstitucijos dalis. Todėl negalima būtų pritarti tokiai Konstitucinio Teismo pozicijai, kuria jis nusprendė „toliau netirti [pareiškėjo ginčytus] ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai“ klausimus.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas šiuo atveju, norėdamas nuspręsti dėl įstatymo nuostatos atitikimo Konstitucijai, turėjo tirti jos atitikimą ne tik kai kurioms 25 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatoms, bet ir pareiškėjo paminėtiems 29 bei 138 straipsniams bei visoms kitoms su šia byla susijusioms Konstitucijos nuostatoms, iš kurių čia galima paminėti tik keletą, pavyzdžiui, Konstitucijos 26 str. 5 dalies nuostatą, kad “tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” ir 38 str. 6 dalies nuostatą, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nėra civilinis teismas ir jam negalioja reikalavimas neišeiti iš civilinio ieškinio ribų ir juo labiau – jis negali savo nuožiūra „susisiaurinti“ konstitucinės priežiūros objekto nei iki pareiškėjo nurodytų, nei iki savo pasirinktų kelių Konstitucijos nuostatų, nes taip būtų pažeisti minėti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir šia prasme – Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių pusiausvyros, samprata. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas taip pat neturi kompetencijos susiaurinti konstitucinės priežiūros byloje ginčijamos nuostatos turinio.
2. Visgi, čia būtų įdomu atidžiau panagrinėti ir tai, ar Konstitucinis Teismas pagrindė įstatymo neatitikimą, minėtiems dviejų Konstitucijos straipsnių nuostatoms, t.y. 25 str. 1, 2 ir 3 dalims bei 38 str. 1 ir 2 dalims. Taigi, pradėkime nuo Konstitucijos 38 straipsnio, kurio 1 dalyje numatytas bendras principas, jog “šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir jokių normų nenustato. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje teigiama, jog “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kuri tiesiog nurodo, jog “motinystė, tėvystė ir vaikystė”, kylanti iš vaiko santykio su savo tėvais, valstybės yra saugoma taip pat, kaip ir „šeima“ , todėl šia prasme gali būti įtraukta pastarosios sampratos turinį.
Bet kuriuo atveju, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos apie šeimą (kaip valstybės ir visuomenės pagrindą bei valstybės teikiamą apsaugą šeimai) yra ginčijamu įstatymu saugomos „Konstitucijoje įtvirtintos […] šeimos kūrimo sampratos“ dalis. Todėl sekant Konstitucinio Teismo argumentavimo logiką, išeitų, kad Konstitucijai prieštarauja tai, … kas įtvirtina Konstitucijoje.
Tiesa, tokį teiginį galbūt reikėtų suprasti kartu su tuo, kad, pasak Konstitucinio Teismo, ginčijama įstatymo nuostata (kad nepilnamečiams neigiamą poveikį daro vieša informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje […] įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata) neva tai yra neaiški, t.y. „neaišku, kokią konkrečiai informaciją […] siekiama riboti“. Todėl, pasak Teismo, šis neaiškumas savaime sąlygoja prieštaravimą teisinės valstybės principui. Tačiau, ar bet kurio įstatymo nuoroda į Konstituciją gali būti vadinama neaiškia?
Sunku būtų atsakyti teigiamai į šį klausimą, tačiau net jeigu kas nors taip galėtų teigti, tokiu atveju reikėtų pastebėti, jog teismų (visų pirma, Konstitucinio Teismo) prerogatyva kaip tik ir yra išaiškinti šios nuostatos turinį, remiantis Konstitucija. Taigi, Konstitucinio Teismo teiginys, kad ginčijama įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 daliai (kartu su prieštaravimu teisinės valstybės principui) švelniai tariant, neįtikina.
3. Dabar pabandykime panagrinėti ginčijamos informacijos nepilnamečiams ribojimo neatitikimą Konstitucijos 25 straipsnio 1-3 dalims. Šiame kontekste įdomus yra Konstitucinio Teismo teiginys, jog pagal Konstituciją „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų suponuojama, kad informacija apie bet kokius šeimos modelius ir asmenų tarpusavio santykius savaime yra netinkama nepilnamečiams vaikams“, nes toks ribojimas, pasak Konstitucinio Teismo, „trukdo nepilnamečiams vaikams formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms […], yra nesuderinamas su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“. Nelabai aišku, ką čia reiškia „bet kokių šeimos modelių“ sąvoka, nes jei čia turimi omenyje kiti („bet kokie“) šeimos modeliai nei tie, kurie yra numatyti Konstitucijoje, tuomet išeitų, kad Konstitucija bet kuriuo aspektu draudžia riboti informaciją nepilnamečiams, pavyzdžiui, apie poligaminės ar be tarpusavio įsipareigojimų gyvenančios šeimos modelius.
Tačiau, paprastai visos žmogaus teisės turi tam tikrus ribojimo pagrindus, jie yra numatyti ir Konstitucijos 25 str. 3 dalyje, teigiant, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas savo nutarime net neanalizavo minėtos įstatymo nuostatos santykio nei su 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais įsitikinimų laisvės bei teisės į informaciją principais, nei su 3 dalyje numatytais šios teisės ribojimo pagrindais.
Tiesa, paprastai Konstitucinis Teismas, siekdamas nustatyti konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumą, naudoja iš Europos Žmogaus Teisių Teismo „pasiskolintą“ keturių kriterijų testą, teigiant, kad: konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, šis ribojimas turi būti būtinas demokratinėje valstybėje, jis turi būti proporcingas siekiamam tikslui ir nepažeisti ribojamos teisės esmės. Tačiau šioje byloje Konstitucinis Teismas nusprendė (nepaaiškinęs priežasties) minėto žmogaus teisių ribojimo konstitucingumo vertinimo testo netaikyti.
Gaila, nes čia galima buvo pritaikyti bent jau teisės į informaciją ribojimo proporcingumo testą, turint omenyje, kad įstatyme informacija ribojama ne visiems asmenims, o tik nepilnamečiams vaikams. Kitaip tariant, nežiūrint į tai, ar, kaip teigia Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas „konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas“[iii], visų pirma, šioje byloje Teismui reikėjo atskleisti, kuo gi konstitucinės teisės į informaciją (ir kartu galimybės ją riboti) turinys skiriasi nepilnamečio atžvilgiu, palyginus ją su pilnamečio asmens teisių turiniu.
Be to, analizuojant ribojimo proporcingumo klausimą galima buvo atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamame įstatyme numatytas ribojimas nėra absoliutus, nes įstatymo 5 straipsnyje yra numatytos „ribojimų skleisti neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją išimtys, [kai] 1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; 2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams, švietimui ar ugdymui; 3) yra viešasis interesas ją skelbti; 4) jos mastas ir poveikis yra mažareikšmiai“.
Aišku, Konstitucinis Teismas neprivalo taikyti būtent „strasbūrišką“ žmogaus teisių ribojimo vertinimo testą, tačiau visais atvejais Teismas turi paminėti, koks testas (aišku, numatytas Konstitucijoje) šioje byloje bus naudojamas. Pavyzdžiui, šioje byloje reikėjo atskleisti, ar informacijos nepilnamečiams vaikams ribojimas apie Konstitucijoje neįtvirtintus šeimos modelius atitinka 25 str. 3 dalyje įvardintą „privataus gyvenimo” ir „dorovės” apsaugos kriterijų bei 26 str. 5 dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų nevaržomą teisę rūpintis „vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Todėl nesuprantama, kaip Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti ginčijamų įstatymų nuostatų prieštaravimą „Konstitucijos 25 str. 3 daliai“, jei joje numatytų informacijos skleidimo pagrindų jis visai neanalizavo?
Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje leido suprasti, jog informacija nepilnamečiams apie šeimos kūrimo modelius negali būti ribojama jokiais pagrindais. Tačiau bandant suprasti, kodėl Konstitucinis Teismas šioje byloje dėl informacijos ribojimo nepilnamečiams apie kitokius nei Konstitucijoje įtvirtintus šeimos kūrimo modelius nusprendė visai netaikyti jokio Konstitucijoje numatyto (ar ankstesnėje savo jurisprudencijoje įvardinto) ribojimo konstitucingumo vertinimo testo, į galvą ateina mintis, kad galbūt tokio pasirinkimo priežastis buvo ta, kad ginčijamo įstatymo nuostatoje apskritai nebuvo įvardinta žmogaus (šioje byloje – nepilnamečio) teisių ribojimo.
Kitaip sakant, čia galima kelti klausimą, kaip galima vertinti informacijos skleidimo ribojimo būtinumą, esmę, proporcingumą ar kitus ribojimo pagrindus (pvz., privataus gyvenimo apsaugą), kai įstatyme ribojamos informacijos apie šeimos kūrimo sampratą turinys visai nėra įvardijimas, o nukreipiamas į Civilinį Kodeksą ir, visų pirma į Konstituciją? Bet kuriuo atveju, kaip buvo minėta, negalima konstatuoti įstatymo prieštaravimo toms Konstitucijos nuostatoms (visų pirma, 25 str. 1-3 dalims), kurių atžvilgiu nebuvo atlikta įstatymo konstitucingumo priežiūra.
4. Visgi, kaip tuomet Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti, kad įstatyme pateikta nuoroda į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“ gali prieštarauti pačiai Konstitucijai? Ogi tai galima buvo padaryti tik performulavus pačią įstatymo nuostatą. Taigi, Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog ginčijamą įstatymo nuostatą reikia suprasti ne kaip ribojančią informaciją apie „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, o kaip ribojančią „informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius“.
Jei paklaustumėte, kaip yra įmanoma padaryti tokį įstatymo nuostatos pakeitimą ir susiaurinimą, tai reiktų atsakyti, jog tokį performulavimą Konstitucinis Teismas pagrindė, atsižvelgdamas į „įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus“ ir atsižvelgiant į ginčijamos įstatymo nuostatos „taikymo praktiką“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „iš Seimo narių pasisakymų šio įstatymo projekto svarstymo metu matyti, kad ginčijama nuostata siekta apsaugoti tokią Konstitucijoje įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą, pagal kurią šeimą sudaro susituokę vyras ir moteris, o neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikytina informacija apie bet kokius kitus šeimos modelius“. Tačiau nustatyti, ką galvojo kiekvienas (savo motyvų neįvardijęs) Seimo narys, balsuodamas už šį įstatymą, nėra galimybės. Tačiau netgi ir tuo atveju, jei visi už įstatymą balsavę Seimo nariai būtų galvoję taip, kaip užfiksuota kai kurių Seimo narių pasisakymuose, visgi, įstatymo taikymui svarbiausia yra konkreti įstatymo formuluotė, o ne šių Seimo narių intencija.
Panašiai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo nutarime minimą šios įstatymo nuostatos (Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Vilniaus apygardos teismo) „taikymo praktikos“ argumentą, nes galimai netinkamas institucijų šios nuostatos taikymas negali pakeisti ar susiaurinti ginčijamos įstatymo nuorodos į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, kuri, beje, įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje ir išaiškinta 2011 m. rugsėjo 28 d. bei pakartota 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose[iv]. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.
5. Visgi, čia galima manyti, jog Konstitucinio Teismo sprendimą performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį įtakojo pernykštis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Macatė prieš Lietuvą, kur jis pripažino, jog „priemonėmis, kurių buvo imtasi prieš pareiškėjos knygą, buvo siekiama apriboti vaikų galimybę gauti informaciją, vaizduojančią tos pačios lyties asmenų santykius kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, įvardijant tokią informaciją kaip žalingą“, ir konstatavo, jog „šiomis priemonėmis nebuvo siekiama teisėto tikslo, numatyto Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje” (leidžiančio riboti saviraiškos laisvę)[v]. Manomai todėl, Konstitucinio Teismo nutarimo viena iš struktūrinių dalių kaip tik ir vadinasi – „II. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali EŽTT jurisprudencija“, kur Konstitucinis Teismas pateikė tam tikrą EŽTT bylų, susijusių su tos pačios lyties asmenų santykiais, santrauką ir atskirai – sprendimo Macatė prieš Lietuvą santrauką. Visgi, čia būtina priminti, jog ginčytinoje įstatymo nuostatoje niekur nėra minimi tos pačios lyties asmenų santykiai.
Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.
Tačiau tokios Konstitucinio Teismo praktikos ateityje būtina atsisakyti, nes, kaip jau daug kartų buvo minėta, Konstitucija ir jos nuostatos negali būti aiškinamos nei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, nei EŽTT jurisprudencijos pagrindu ne tik todėl, kad taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas, tačiau ir todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinys yra daug platesnis, t.y. susijęs ne tik su žmogaus teisėmis, bet su visomis trimis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis.
Čia ne vieta plačiau apsistoti ties šių trijų pamatinių konstitucinių vertybių turiniu, tačiau galima tik paminėti, jog į teisinės valstybės sampratos turinį įeina ne tik formalaus pobūdžio elementai (kaip, teisinis tikrumas ir aiškumas), tačiau ir tokie substancinio turinio principai, kaip valdžių padalijimas. Tuo tarpu Konvencijos turinys yra daug siauresnis, nes susijęs, visų pirma, su žmogaus teisėmis, tuo tarpu nuorodas į demokratijos ir teisinės valstybės principus (gana siauroje apimtyje) Konvencijoje galima rasti tik jos preambulėje ir žmogaus teisių ribojimo nuostatose.
Todėl Konstituciniam Teismui, vykdančiam konstitucingumo kontrolę nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų žmogaus teisių atžvilgiu, reikia jas subalansuoti ne tik su žmogus teisių ribojimo pagrindais, bet ir su Konstitucijoje įtvirtintomis teisinės valstybės bei demokratijos ir kitomis vertybėmis, kurios, kaip minėta, Konvencijoje visai nėra minimos arba jų turinys joje yra daug siauresnis. Pavyzdžiui, Konvencija niekaip nepasisako apie nepilnamečių apsaugą, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tam tikras vaiko teises ir pareigas bei mini valstybės pareigą ginti nepilnamečių vaikų teises. Taip pat Konvencija nepasisako (ir negali pasisakyti) apie tai, kad teisę į informaciją galima riboti, jei tuo būtina apginti Lietuvos Respublikos „konstitucinę santvarką“, kaip tai numatyta Konstitucijos 25 str. 3 dalyje.
Be to, Strasbūro teismas nevykdo nacionalinių teisės aktų teisėtumo kontrolės, o konstatuoja tik jų taikymo atitikimą Konvencijai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atvirkščiai, neturi kompetencijos konstatuoti netinkamo teisės aktų taikymo praktikoje, o gali tik abstrakčiai konstatuoti teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Aišku, nacionalinių konstitucinių teismų ir Europos teismų dialogas vienokia ar kitokia forma yra svarbus šiuolaikinėse demokratijose, tačiau pats žodis dia-logas suponuoja tai, kad šiame pokalbyje turi dalyvauti du lygiaverčiai pokalbio partneriai, todėl dialogo dia-lektika negali būti vienos krypties judėjimas, nes tokio pokalbio negalima būtų vadinti dialogu. Taigi, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, dalyvaudamas šiame dialoge, neturėtų jo suprasti, kaip tiesiog bandymo prisitaikyti prie EŽTT sprendimų net ir tais atvejais, kai toks „prisitaikymas“ nederėtų su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Toks teismų „dialogas“ ne tik nebūtų niekam naudingas, bet ir nėra galimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją.
6. Nors šis komentaras nėra tinkama vieta plačiau aprašyti Konstitucijos interpretavimo metodologiją, tačiau norisi priminti, jog dar 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog yra bent devyni Konstitucijos aiškinimo metodai (lingvistinis, sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt.)[vi], todėl, aiškinant Konstituciją, negalima taikyti tik kurio nors vieno iš jų.
Visgi, perskaičius šį nutarimą, taip liko ir neaišku, kokius Konstitucijos interpretavimo metodus Konstitucinis Teismas čia naudojo, kurie leido prieiti išvados, kad Konstitucinis Teismas gali netirti ginčijamos įstatymo nuostatos atitikties visai Konstitucijai ir turi kompetenciją pats susiaurinti ginčijamo įstatymo nuostatos turinį; pagaliau, neaišku, koks Konstitucijos aiškinimo metodas galėtų privesti prie išvados, jog Konstitucijai prieštarauja nuoroda į pačią Konstitucija.
Pabaigai reikėtų priminti, jog Konstitucinis Teismas nėra civilinis ar kitas ordinarinis teismas, vykdantis teisingumą Konstitucijos IX skirsnio prasme, visgi, jo nariai vadinami „teisėjais“, todėl jis negali tapti politine institucija, o jo sprendimams turi būti taikomas nešališko teismo proceso ir pagrįstų sprendimų priėmimo reikalavimas. Tam, kad Konstitucinio Teismo nutarimus visuomenė galėtų priimti ne kaip politinės institucijos, o kaip nešališko ir objektyvaus teismo, būtina keisti ir Konstitucinio Teismo teisminį procesą, leidžiant dėl byloje keliamų konstitucingumo kausimų savo nuomonę pateikti ir tam tikroms suinteresuotų asmenų grupėms.
Tuo tarpu šiame nutarime buvo priimti tik vieno „suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus rašytiniai paaiškinimai“. Aišku, negalima buvo drausti tuometiniam Žmogaus teisių komiteto pirmininkui atstovauti Seimo šioje byloje, bet Konstitucinio Teismo sprendimas apsiriboti išimtinai tik šio politiko rašytiniais paaiškinimais vargiai galėjo prisidėti prie didesnio pasitikėjimo šio nutarimo objektyvumu ir atitikti bendrą teisės principą audiatur et altera pars.
Taigi, čia norėtųsi grįžti prie šio komentaro pavadinime užduoto klausimo: kaip gi ginčijimo įstatymo nuoroda į Konstituciją (tiksliau – į „Konstitucijoje įtvirtintą šeimos kūrimo sampratą“) Konstitucinio Teismo žodžiais tariant, galėjo „sudaryti prielaidas susiaurinti šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį“ ir „paneigti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes […]“? Atsakymą į šį klausimą palieku pačiam skaitytojui.
Keletas apibendrinimų
1. Konstitucinis Teismas turi keisti savo rezoliucinės dalies formuluotes, nes dabartinė jų formulavimo praktika (įskaitant ir šį nutarimą) yra nepakankama, norint konstatuoti ginčijamos nuostatos prieštaravimą Konstitucijai pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius.
2. Tik Konstitucinio Teismo spendimas performuluoti ir susiaurinti ginčijamos įstatymo nuostatos (dėl informacijos nepilnamečiams ribojimo) turinį į siauresnį leido jam pripažinti šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijos 38 str. 2 daliai. Toks sprendimas de facto sąlygojo tai, jog Konstitucijai prieštaraujanti buvo pripažinta originali ginčijamo įstatymo nuostatos nuoroda į pačią Konstituciją.
3. Netgi performulavęs ginčijimo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas nepagrindė jos prieštaravimo Konstitucijos 25 str. 1-3 dalims ir teisinės valstybės principui dėl to, kad jis visai neanalizavo 25 str. 3 dalyje numatytų informacijos ribojimo pagrindų.
4. Tokį ginčijamo įstatymo nuostatos turinio susiaurinimą sąlygojo EŽTT 2023 m. sausio 23 d. sprendime Macatė prieš Lietuvą įvardintas šios nuostatos turinio „neaiškumas“ ir jos taikymo Lietuvos institucijose praktika. Visgi, jei Konstitucinis Teismas būtent taip supranta nacionalinių ir Europos teismų „teisminį dialogą“, tai reikia pasakyti, jog jis yra netinkamas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Siekiant Konstitucinio Teismo procesą padaryti labiau objektyvų ir nešališką, būtina leisti jo nagrinėjamose bylose dalyvauti ir rašytinius paaiškinimus teikti suinteresuotoms byloje šalims.
[i] 102 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai […].
[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.
[iii] Neneigiant, kad Konstitucija (pvz. 39 str.) numato ypatingą dėmesį vaiko teisių apsaugai, tiksliau būtų konstatuoti, jog Konstitucija (22 str. 4 d., 31 str. 3 d., 38 str. 1, 2, 6, 7 dalys) neleidžia „vaiko interesų“ priešinti šeimos interesams, kur vaiko interesai ir yra geriausiai garantuojami.
[iv] Tai, kad pagal Konstitucijos 38 str. 2 dalį, šeimos santykiai atsiranda ne tik iš santuokos, bet kyla ir iš „vaikystės, tėvystės ir motinystės“, t.y. vyrui ir moteriai “auginant vaikus”, buvo konstatuota 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Taigi, Konstitucinis Teismas ir šiame nutarime paminėjo, kad negalima sudaryti prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių, „kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt”. Įdomu, kad cituodamas 2011 m. KT nutarimą, kiek „pagudravo“, nes nepaminėjo, to, kad pastarajame, kaip viena iš šeimos santykių atsiradimo sąlygų, yra minima vyro ir moters „bendras vaikų auginimas“ (tiesa, jis šiame nutarime to ir nepaneigė). Toks nepilnas ankstesnių savo nutarimų citavimas nėra tinkama vadinamojo „precedentų“ Konstitucijos aiškinimo metodo naudojimas.
[v] https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-222072%22]}
[vi] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta265/content
