Akivaizdu, kad Lietuva šiandien turi du egzistencinius iššūkius – grėsmė krašto saugumui ir tautos nykimas.
Su pirmuoju dorojamės – mūsų kariuomenė auga ir stiprėja, antrasis, demografinio nykimo iššūkis, visiškai ignoruojamas. Kodėl taip yra? Tam matau dvi priežastis.
Pirmiausia, demografiniai pokyčiai vyksta lėtai ir greitai juntamo poveikio neturi, vadinasi, eiliniams rinkimams besiruošiantys politikai gali į juos nekreipti dėmesio.
Antra priežastis – šiandien vyraujanti vadinamosios „liberalios demokratijos“ ideologija: jos prietarais tikintys politikai demografijos problemas mato iškreiptai ir perša mintį, kad šioje srityje nieko nebegalima padaryti – jų valia mąstyti ir veikti paralyžiuota.
Apie ką kalbu? Pasižiūrėkime į Vyriausybės strateginės analizės centro rengiamą dokumentą „Lietuvos strategija 2050“.
Jei jis Seime virs įstatymu, visos būsimos Seimo daugumos ir Vyriausybės turės prie jos derinti priimamus įstatymus ir nutarimus – tai klasikinis politikos „išeinant pasilikti“ pavyzdys.
Pažiūrėkime, ką šios strategijos rengėjai sako apie demografijos problemas, kurioms skyrė atskirą 25 puslapių studiją (Demografinių iššūkių sprendimo galimybių studija, 2023.02.10). Čia randame vertingų statistinių duomenų, buvusios valdančiosios daugumos paruoštų strateginių dokumentų kritiką, striuką vadinamųjų „gerųjų praktikų“ apžvalgą ir pesimistinę išvadą, kad nieko padaryti nebeįmanoma.
„Būtina pripažinti demografinio mažėjimo realybę bei orientuotis į siektinus kokybinius (pvz., gerovės) rodiklius“ (p. 6).
„Siūlome labiau vadovautis kokybiniais (pvz., gerovės), o ne vien kiekybiniais (gyventojų skaičiaus) orientyrais. Visuomenėje ir viešojoje politikoje turėtų įvykti vertybinis pokytis, prioritetą teikiant Lietuvos, kurioje gera gyventi nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus ir jo pokyčio, vizijai“ (p. 7).
Lietuva toliau mažės ir trauksis, nebent padėtį išgelbės imigracija iš trečiųjų šalių.
Iš kur tokios pralaimėjimo nuotaikos? Kaip jau sakiau, iš tikėjimo liberalios demokratijos dogmomis.
Visų pirma, atliepdami šiandien vyraujančios ideologijos madas, strategijos autoriai visaip menkina šeimos institutą ir bet kokią jai remti skirtą politiką. Šeimos gimstamumą skatinanti šeimos politika laikoma tik pačių blogiausių Lietuvos raidos scenarijų atributu.
Šeimos gimstamumą skatinanti šeimos politika laikoma tik pačių blogiausių Lietuvos raidos scenarijų atributu.
Puikus naujasis pasaulis: „Valstybė bando kontroliuoti gimstamumo procesą, kelia neadekvačius didesnio gimstamumo tikslus. Vykdoma šeimos politika išlieka išimtinai orientuota į tradicinės šeimos modelį, o kitos formos (pvz., gyvenimas kartu nesusituokus) ir nepilni namų ūkiai (viengungiai ir išsiskyrę) patiria papildomą mokestinę naštą“ (p. 28).
Kapanojimasis: „Visuomenėje taip pat neįvyko gimstamumą skatinantys palankūs vertybiniai pokyčiai, šeimose vyrauja tradicinis lyčių vaidmenų modelis, kurį dar labiau skatina tradicinės šeimos propagavimas politinėje ir viešojoje erdvėje“ (p. 29).
Amžinas įšalas: „Šio scenarijaus kontekste didžiausią įtaką turi nuo oligarchinių struktūrų priklausomi ir dažnai populistiniai sprendimai, kuriuos vienašališkai priima autoritarinė valdžia. Labiausiai tai jaučiama šeimos politikos srityje, kur (tradicinės) šeimos gynimas tapo vienu iš svarbiausių autoritarinės politikos argumentų, nukreiptų prieš kitaip manančias politines jėgas bei visuomenės grupes“ (p. 29).
Kodėl? Todėl, kad, cituoju, „per šeimos politiką išreiškiamas palankumas tam tikrai šeimos organizacijos formai, neretai įnešantis diskriminacinių elementų“ (p. 22).
Šiuos žodžius turime išgirsti ir suprasti: Lietuvos ateities strategijos autorius įkvepianti ideologija moko, kad parama vaikus gimdančiai ir auginančiai šeimai yra blogis, nes ji kažką „diskriminuoja“.
Lietuvos ateities strategijos autorius įkvepianti ideologija moko, kad parama vaikus gimdančiai ir auginančiai šeimai yra blogis, nes ji kažką „diskriminuoja“.
Tokių pažiūrų autoriams taip pat atrodo, kad pagrindinė mažo gimstamumo problema – nepakankama moterų ir vyrų lygybė, ir kad ji turi būti sprendžiama įvairiuose kursuose perauklėjant visuomenę.
„Gimstamumo rodiklių persilaužimas tikėtinas tik po vertybinio pokyčio visuomenės požiūryje į šeimą, santykius, vyro ir moters lygybę ir vaidmenis…“ (p. 20)
„… Tvaresnės demografinės raidos siekis gali būti įgyvendintas sinergijoje su švietimo ekosistema skatinant visuomenės vertybines transformacijas…“ (p. 7)
„Vertybinių pokyčių skatinimui būtinos vaikų ir suaugusiųjų ugdymo programos, kurios formuotų lyčių lygybės ar lygiateisiškumo šeimoje ir profesinėje srityje svarbos supratimą“ (p. 25).
Mano aptariamas ideologinis akiraištis stabdo bet kokią pozityvią strategijos autorių mintį šeimos politikos srityje.
Neatsitiktinai pats striukiausias skyrius – gerųjų praktikų analizė, kur apsiribojama Prancūzijos ir Švedijos, dviejų labai turtingų ir į Lietuvą visiškai nepanašių šalių, pavyzdžiais, ir priduriama, kokią nesėkmingą gimstamumo skatinimo politiką vykdo Lenkija ir Vengrija. Tad vienintelis, jų manymu, kelias keisti demografinę Lietuvos padėtį – nevaržoma imigracija iš trečiųjų šalių.
Neatsitiktinai geriausiu pavyzdžiu laikoma šiandien nuo nežaboto atvykėlių nusikalstamumo dūstančios Švedijos imigrantų prieglobsčio sistema.
Pagrindinis aptariamos Lietuvos strategijos autorių rūpestis – kad šalis būtų patraukli imigrantams ir pabėgėliams, tokia ji aprašyta jų svajonių scenarijuje Šiaurinė žvaigždė. Ar Lietuva tikrai nori, kad, panašiai kaip Švedijoje, mūsų miestuose būtų emigrantų gaujų kontroliuojamų rajonų, į kuriuos bijo įžengti policija?
Tokia tad liberali „Lietuvos strategija 2050“.
Reziumuojant – gyventojų mažės ir jie sens, bus pastatyta keletas naujų darželių, kur kūdikius galima palikti nuo pirmos savaitės, visomis teisėmis lygūs vyrai ir moterys dirba veik iki mirties, Lietuva sklidina visų tautų ir rasių imigrantų. Ar tikrai negalime geriau?
Neabejoju, kad galime. Bet ne nevaržoma imigracija yra sprendimas. Jos ribas pirmiausia turi brėžti ne verslo pageidavimai, bet nacionalinio saugumo ir pilnos imigrantų integracijos į Lietuvos visuomenę galimybės. Daug svarbiau yra susigrąžinti Lietuvos emigrantus, čia verta labiau pasistengti. Bet svarbiausia – gimstamumas.
Taip, Lietuvos padėtis sudėtinga, nes ją paliko labai daug jaunų vyrų ir moterų, ypač 2008–2012 metais: tikiuosi, vis dar rašomame ekonomikos vadovėlyje, kaip didvyriškai vienas politikas tais metais suvaldė finansų krizę, atsiras vietos skyriui ir apie iš Lietuvos išstumtus 255 000 darbingiausių krašto žmonių.
Kad ir kaip būtų, Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl labai didelės kartų disproporcijos išties užprogramuotas. Visas klausimas, kokiu greičiu jis vyks, tai yra, kiek vaikų užaugins Lietuvoje gyvenančios jaunos šeimos – nei vieno, vieną, du, tris ar daugiau? Kaip tik į tai ir turi būti sutelkta valstybės politika. Kaip ją būtų galima įsivaizduoti?
Visų pirma, jos neturi varžyti jokios ideologijos. Pavyzdžiui, turėtume kalbėti ne apie „lygias teises“, o, vartojant JAV įprastus terminus, apie „pozityvią diskriminaciją“. Nes moteris, pagimdžiusi ir auginanti tris vaikus, be jokios abejonės sukuria daugiau bendrojo gėrio ir yra verta didesnės visuomenės pagarbos.
Taip pat ir trijų vaikų tėvas. Kas, pavyzdžiui, trukdytų į šiandien tobulinamą Valstybės tarnybos įstatymą, senovės Romos pavyzdžiu, įtraukti nuostatą, kad, ceteris paribus, esant vienodam konkurse surinktų balų skaičiui, pirmenybė atitenka tris ir daugiau vaikų auginančiam vyrui ar moteriai?
Žiniasklaidoje turėtų vyrauti nuostata, kad daug vaikų auginanti šeima yra visuomenės ypač vertinamas gėris. Tuo pačiu būtinos įvairios tą daryti padedančios priemonės.
Čia turėtume kreiptis į Lietuvos mokslininkus: šalys yra skirtingos, ir tas, kas veikia vienoje visuomenėje, nebūtinai veiks kitoje. Mokslininkai turėtų ištirti ir patarti politikams, kokios priemonės padrąsintų Lietuvos jaunus žmones anksčiau kurti šeimas, anksčiau susilaukti pirmojo, antrojo, trečiojo ir daugiau vaikų.
Pagaliau, turėtume visą vienos ar kitos krypties politiką vertinti pagal demografinius rodiklius, – mokslininkai gal net galėtų paruošti specialų indeksą – nes tuose rodikliuose atsispindi labai daug dalykų: ir krašto saugumas, ir pasitikėjimas ateitimi, ir socialinės paramos, medicinos, švietimo, ir dar daugelio kitų valstybės sistemų patikimumas ir efektyvumas.
Įsivaizduoju didelius įgaliojimus turinčią Nacionalinę šeimų tarybą, kuri privalomai vertintų kiekvieną įstatymo projektą palankumo šeimai požiūriu, panašiai kaip STT tikrina įstatymų projektus korupcijos prevencijos požiūriu.
Šiandien svarstome apie mokesčių įstatymų keitimą. Ar naujieji Finansų ministerijos siūlymai palankūs vaikus auginančioms šeimoms, ar nepalankūs? Profesionalo balsas čia būtų labai vertingas.
Šiandien svarstome apie mokesčių įstatymų keitimą. Ar naujieji Finansų ministerijos siūlymai palankūs vaikus auginančioms šeimoms, ar nepalankūs?
Galų gale, matant problemos gylį ir plotį, galbūt verta kviesti sudaryti nacionalinį partijų susitarimą, kuriame būtų ilgam laikui įsipareigota vykdyti Lietuvą vėl vaikų krykštavimo pripildysiančią politiką?
Pradėjome primindamas du egzistencinius iššūkius Lietuvai – grėsmę krašto saugumui ir grėsmingai nykstančią tautą. Greta prasidėjęs karas išgąsdino mūsų visuomenę, tad susiėmę pradėjome taisyti pavojingą padėtį.
Lygiai taip pat pagaliau išsigąskime ir katastrofiško Lietuvos gyventojų skaičiaus nykimo – Hannibalad portas, Hanibalas prie vartų! Išsigąskime, ir pradėkime mąstyti ir veikti.
