Pranešimas skaitytas LR Seime vykusioje konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.
Šiandien mes neabejojame, kad priklausome milžiniškam Vakarų civilizacijos arealui, kuris apima ne vieną žemyną, daugybę šalių ir kartais mums atrodo savaime aiškus ir akivaizdus, nuo amžių amžinųjų tvirtai įsišaknijęs reiškinys. Vis dėlto toks įspūdis klaidingas: Vakarų kultūra ir civilizacija atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, ji lygiai taip pat gali ir išnykti, kaip išnyko kitos kultūros ir civilizacijos.
Du istorijos įvykiai sukūrė šią Vakarų civilizaciją, ir abu jie susiję su Bažnyčia.
Pirmasis veiksmas: V a. pab. – VI a. pr. dabartinės Prancūzijos, šiaurės Italijos ir Balkanų regione, kai, puolant imperatoriui nebepaklūstančioms įvairių barbarų kariuomenėms, Romos administracija pasitraukė iš daugybės tų kraštų miestų.
Vakarų kultūra ir civilizacija atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, ji lygiai taip pat gali ir išnykti, kaip išnyko kitos kultūros ir civilizacijos.
Tačiau Bažnyčios vyskupai ir kunigai nepasitraukė – jie turėjo pasilikti, nes to reikalavo jų pastoracinė atsakomybė. Pasilikę jie ne tik teikė likusiems krikščionims sakramentus, bet daugeliu atveju išmaniai veikdami gebėjo tvarkyti reikalus ir su naujaisiais jų miestų valdovais, tuo pelnydami didelį autoritetą ir pagarbą.
Antrasis veiksmas: XI a. daug platesnėse teritorijose, bet centras buvo apytikriai ten pat – pietų Prancūzija, šiaurės Italija, taip pat vokiečių žemės. Tai šventojo popiežiaus Grigaliaus VII reformos, anuo metu vadintos kova už Bažnyčios laisvę. Bažnyčios laisvė tuo metu reiškė labai konkretų dalyką – abatų, vyskupų, pagaliau, paties popiežiaus atskyrimą nuo politinio to meto valdžios audinio ir jų paskyrimo nepriklausomumą nuo imperatoriaus, karalių ar kunigaikščių.
Šie dideli ir sunkiai vykę krikščionėjančios visuomenės pokyčiai sukūrė labai savotišką dviejų nemenkais ištekliais savarankiškai besinaudojančių autoritetų sistemą, kur politinis bendruomenės saugumu besirūpinančios valdžios autoritetas yra atskirtas nuo Bažnyčiai priklausančio dvasinio ir moralinio autoriteto.
Ir tai nėra banalus ir savaime suprantamas dalykas. Pasižvalgę plačiau pamatysime, kad kitose kultūrose šiedu autoritetai sutampa, jie kartais sutampa ir kai kuriose krikščioniškose kultūrose. Tokia susidariusi ypatinga padėtis Vakarų kultūroje leido Bažnyčiai giliai pakeisti visuomenę ją sukrikščioninant.
Paminėkime tik keletą akivaizdžių dalykų: vergijos išnykimas, taikos norma krikščioniškoje visuomenėje, monogaminės ir lygiomis teisėmis sudaromos vyro ir moters santuokos įsigalėjimas Vakarų civilizacijoje.
Dvasinio ir politinio autoriteto centrai kartais tarpusavyje gražiai sutardavo, bet daug dažnesni buvo tarpusavio įtampos ir kovų atvejai. Siekdama žemėje vykdyti Kristaus mokymą, Bažnyčia dažnai susidurdavo su kietu politinės valdžios pasipriešinimu: jau minėtas šventasis popiežius Grigalius VII mirė tremtyje, Romos soste sėdint antipopiežiui; po gerų 200 metų popiežių Bonifacijų VIII jo rezidencijoje sumuša Prancūzijos karaliaus pasiuntiniai.
Kita vertus, ir pati Bažnyčia kartais pasiduoda pagundai tvarkyti pasaulio reikalus imdamasi palaikyti vieną ar kitą politinį lyderį ar simpatizuodama agresoriui. Taip atsitikdavo tuomet, kai vienas iš dviejų autoritetų labai sustiprėdavo arba nusilpdavo.
Tačiau didžiausios nelaimės ištikdavo tada, kai ši dviejų autoritetų sistema išvis suirdavo, ir tuomet Vakarų civilizaciją užgriūdavo patys baisiausi įvykiai – kruvinieji religiniai karai XVI–XVII a., revoliucija Prancūzijoje ar A. Hitlerio diktatūra Vokietijoje.
Švelnesni tos pačios įtampos variantai mums žinomi ir iš Lietuvos XX a. pradžios istorijos, kai tautininkų valdžia suvaržė iki perversmo Lietuvos viešajame gyvenime dominavusius krikščionis demokratus ir uždraudė visas katalikiškas organizacijas.
Tais 1972 metais, kai pasirodė pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” numeris, aš, po katekizmo pamokų pas seseris vienuoles, per šv. Oną Anykščių bažnyčioje priėmiau pirmąją komuniją.
Vėliau, jau paaugęs dažnai Amerikos balso laidose girdėdavau Kronikos apžvalgas – atsimenu džiaugsmingą diktoriaus balsą: „Vakarus vėl pasiekė eilinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeris“.
Leidėjų drąsa žavėjo, visuomet norėjau savo akimis juos pamatyti.
Leidėjų drąsa žavėjo, visuomet norėjau savo akimis juos pamatyti, todėl 1989 m. pavasarį dalyvavau Radvilų rūmuose vykusiame renginyje, kuriame tie drąsūs Kronikos žmonės pirmą kartą pasirodė viešai ir paskelbė nutraukią jos leidimą.
Šiandien labai naudinga pasivartyti patogiai į internetą sukeltus Kronikos numerius. Jie pasakoja apie kunigų ir pasauliečių persekiojimus dėl vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai. Apie bauginimus ir gąsdinimus, su kuriais susiduria bažnyčią lankantys mokiniai ir, neduok Dieve, mokytojai. Apie draudimą kunigams lankyti ligonius ir palydėti į kapines mirusiuosius. Apie valdžios reikalavimus nugriauti savo kieme pasistatytą kryžių. Apie begalines kratas, apie valdžios intrigas Lietuvos Bažnyčioje.
Visa tai Kronikos autoriai pasakoja puikiu V. Kudirkos satyrų stiliumi: skaitydamas jų pasakojimus veikiau pasijuoki iš komiško okupantams tarnavusių padlaižių įsiūčio ir bergždžių jų pastangų, žaviesi savo savasties neišsižadančių ir tuo jiems iššūkį metančių, šimtais ir tūkstančiais po protesto ir reikalavimų peticijomis pasirašinėjančių paprastų Lietuvos žmonių drąsa ir išmone.
Žinoma, realybė buvo daug žiauresnė: vadinamoji „charakteristika“, anuomet kiekviename žingsnyje privalomas dokumentas, galėjo jaunam žmogui užkirsti kelią pasirinkti norimą profesiją, pradėti darbą norimoje srityje. Ir tai bene švelniausia poveikio priemonė.
nors ir daug svėrė kokio nors kolūkio ar partijos komiteto pirmininko žodis, bet klebono žodis būdavo svaresnis.
Žmonės nepasitikėjo okupacine valdžia ir jos kolaborantais: nors ir daug svėrė kokio nors kolūkio ar partijos komiteto pirmininko žodis, bet klebono žodis būdavo svaresnis. Panašiai kaip M. Valančiaus laikais, Bažnyčia su vyskupais Julijonu Steponavičiumi ir Vincentu Sladkevičiumi tylinčioje Lietuvoje buvo tikrasis autoritetas, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – Lietuvos Bažnyčios balsas.
Į Kroniką ir, plačiau, į pačią okupacijos laikų Bažnyčios veiklą, žvelgdami iš anksčiau aptartos perspektyvos galime pasakyti, kad visa tai buvo dar vienas politinės, šiuokart okupacinės, ir Bažnyčios dvasinės valdžios autoritetų konfliktas. Dar vienas jau daug amžių vykstančios dramos veiksmas. Ir niekas nėra davęs garantijų, kad neprasidės kitas.
Dar daugiau: neturėtume įsivaizduoti, kad toks konfliktas galimas tik su okupacine valdžia: tam visuomet gali ryžtis kokia nors aršesnė ir dvasinį vadovavimą perimti siekianti mūsų pačių politinė vyresnybė.
O jei taip, jau dabar galime klausti, kaip dvasinio ir politinio autoriteto kova atrodo šiandien? Matėme, kad anuomet okupacinė valdžia siekė tarp kunigų infiltruoti savo šalininkų ir jų veikla ar neveikimu menkinti Bažnyčios autoritetą: ar šiandien apie klerikalizmą ir, paradoksaliai, apskritai apie Lietuvos Bažnyčios negebėjimą veikti kalbantys balsai nesiekia to paties tikslo?
Matėme, kaip okupacijos laikais kunigai, vienuolės ir katalikai pasauliečiai buvo ypač aršiai persekiojami už katekizmo mokymą: ar ne Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą šiandien politinė valdžia Lietuvoje įstatymais nori įpareigoti vadinti „neapykantos kalba“?
Istorija moko nebūti optimistu.
Ar primygtinis reikalavimas prisitaikyti prie „laiko dvasios“ neprimena okupacijos laikų propagandos apie Bažnyčios tamsumą ir atsilikimą?
Minėtieji Vakarų civilizaciją išugdę valdžios poliai gali sutarti, dažnais atvejais taip ir atsitikdavo. Vis dėlto istorijos scenoje daug dažniau pasirodydavo įtampa ir tarpusavio konfliktas.
Istorija moko nebūti optimistu. Šioje žemėje dviejų Augustino miestų kova niekuomet nesibaigs. Nusileidę į žemesnį šio pasaulio istorijos lygmenį galbūt turėtume įsidėmėti vienintelį dalyką: mūsų Vakarų civilizacija baigsis tuomet, kai vienas iš dviejų polių bus visiškai sunaikintas. Todėl valstybės siekis išstumti Bažnyčią ir užvaldyti jos dvasinio autoriteto vietą arba visiškai ją pajungti savo reikmėms yra mirtinai pavojingas.
