Druskininkuose per šv. Jeronimą (rugsėjo 30 d.) „Antano Dambrausko atminties įamžinimo paramos ir labdaros fondo“ iniciatyva buvo pagerbtas didysis vertėjas iš senosios graikų ir lotynų kalbų Antanas Dambrauskas (1911–1995). Nenuilstamosios Aušros Romanovaitės suburti žmonės iš Druskininkų ir kitų miestų prie Antano ir Aleksandros Dambrauskų kapo, vietoje greta Saulutės sanatorijos (grįžęs iš lagerių joje dirbo A. Dambrauskas), kur planuojama pastatyti paminklą, ir svetingame Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje prisiminė šį šviesų, drąsų ir be galo darbštų žmogų, aptarė talką įamžinant jo atminimą. Apie neseniai muziejui perduotus A. Dambrausko archyvus ir asmeninius daiktus papasakojo vyr. muziejininkė Rugilė Lesniauskaitė, kai kuriuos jo laiškus aptarė vertėja Diana Bučiūtė, kai kuriuos radinius archyvuose – doc. dr. D. Alekna (LKTI).
Antanas Dambrauskas – didžiausias visų laikų Lietuvos vertėjas iš graikų ir lotynų kalbų. Tą mes visi žinome, ir joks paminklas, joks pagarbos ženklas jam nėra per didelis. Tuo pačiu Antanas Dambrauskas yra ryški okupuotos Lietuvos kultūros figūra šeštajame – devintajame dešimtmetyje. Sakyčiau, jis toks bene vienintelis: iškalėjęs okupantų lageriuose visus savo dešimt metų ir dar kelis tremtyje, nuolatos KGB stebimas Lietuvoje, priverstas apsigyventi anuomet nuošaliuose Druskininkuose, jis vis dėlto sugebėjo tapti tuo, kuo tapo – kaip sakyta, didžiausiu Antikos epų, dramų ir poezijos vertėju.
Žiūrint plačiau, jo gyvenimo kelias gana retas. Dauguma į Lietuvą grįžusių Sibiro lagerinikų ir tremtinių buvo palaužti – stengėsi iš atminties ištrinti tuos siaubingus metus, juos nuslėpti ir bent jau savo vaikams sukurti galimybę pradėti normalų pirmiausia medžiaginį gyvenimą. Tik vienetai įsitraukė į priešinimosi veiklą, išdrįsdavo pasakyti viešesnį žodį. Antanui Dambrauskui drąsos nestigo – be visa kita jis dalyvavo ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platinimo darbe. Ir, dirbdamas mokytoju Saulutės sanatorijoje, atvirai eidavo į bažnyčią. Ir tuo pačiu buvo gerbimas vertėjas Vagos leidykloje. Tokių tikrai buvo tik vienetai.
Tad pažiūrėkime į Antaną Dambrauską kaip į ano meto lietuvių kultūros fenomeną. Ir čia jo archyvai Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje ar Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir kitur yra nepaprastai vertingi liudininkai, tikros lobių kasyklos mūsų kultūros istorikams. Ką galime juose rasti?
Pradėkim nuo A. Dambrausko publikuotų vertimų ir jo prisiminimų knygos „Viskas praeina“ (Vaga, 1991) rankraščių. Čia, šiame Druskininkų muziejuje, taip pat saugomi jo siūlyti pataisymai paskutiniam Vergilijaus Eneidos vertimo leidimui „Pasaulinės literatūros“ serijoje (Vaga, 1989). Dauguma kitų panašių rankraščių, kiek žinau, glaudžiasi Vilniaus archyvuose.
Galbūt kultūros ir ypač leidybos istorikui būtų gardesnis aplankas, kuriame sudėtos įvairios vidinės Vagos leidyklos recenzijos – tiek A. Dambrausko rašytos, tiek kolegų jo paties vertimų recenzijos. Iš viso jų pluošto daug ką galima pasakyti apie to meto literatūrinį skonį, nepaprastai didelį dėmesį poezijos metrui, kalbos sklandumui, taisyklingumui, taip pat kietą recenzentų ir redaktorių reiklumą ir kruopštumą. Galbūt literatūros istorikai kada nors atidžiai jas perskaitys, apibendrins ir mums visiems papasakos daug įdomių dalykų, o dabartiniai leidėjai turės iš ko pasimokyti.
Toliau – laiškai. Tai tikras archyvo perlas. Galime padėkoti Viešpačiui, kad jis taip parėdė, jog A. Dambrauskas buvo priverstas gyventi Druskininkuose: jei jis būtų gyvenęs Vilniuje ar Kaune, daugybė laiškų niekuomet nebūtų buvę parašyti. O dabar juos turime. Antano Dambrausko korespondentai negausūs, bet su tais keliais susirašinėjo daugybę metų ir jų laiškus išsaugojo. Paminėsiu du iš jų – Leoną Valkūną (1914–1990), ilgametį VU Klasikinės katedros dėstytoją ir vedėją, ir Dominyką Urbą (1908–1996), anot paties Dambrausko, „lietuvių vertėjų kunigaikštį“. Nežinau, ką jiems pasakodavo pats A. Dambrauskas, bet abu šie jo korespondentai savo bičiulį nuolatos pažindindavo su universiteto ir leidyklų gyvenimo Vilniuje įvykiais, jų vertinimais, įvairiomis valdžios intrigomis, pasipriešinimu joms, ir pan. Tai nėra kokia nors buitinė korespondencija apie sveikatą, vaikus ir atlyginimus. Ne, tai visa kelių dešimtmečių Lietuvos kultūros panorama žvelgiant į ją ne iš paradinės, o iš vidinės pusės. Ir prisimenant nepriklausomybės Kauno jaunystę: „Ar apie tai mes svajojom? Esam kaip pakirptais sparnais“, viename iš laiškų guodžiasi L. Valkūnas. Neabejoju, kad visą šią korespondenciją būtina publikuoti. Galbūt tuomet truputį geriau pradėsime suprasti, kokia buvo toji mūsų okupuotoji Lietuva.
Ketvirta ir paskutinioji A. Dambrausko archyvo dalis labiausiai intriguoja. Tai nepublikuoti vertimai. Čia atskira milžiniška dalis – jo kai kurių Šventojo Rašto (ST) dalių vertimas. Tai didelė istorija, kurią jis ir pats yra kai kam papasakojęs. Prie jos šiuokart nesustosime. O štai prie Horacijaus stabtelėsime. Pasirodo, Antanas Dambrauskas buvo išvertęs ir visą pluoštą jo eilių.
Pirma – keli žodžiai apie patį Horacijų (65–8 m. pr. Kr.). Tai pats meistriškiausias lotynų kalba kūręs poetas. Augusto laikai, greta Mecenatas, Vergilijus, Tibulas, Saliustijus… Naujas Romos imperijos įkvėpimas – atsidūsėjimas ir viltys įveikus ilgą pilietinių karų laikotarpį, tvirtai vėl atsirėmus į naujai permąstytą savo tradiciją. Horacijui priklauso įvairiais lyrikos metrais parašytos Epodžių ir Odžių knygos bei hegzametru sudėtos Satyros ir Laiškai. Tuo pačiu Horacijus – visų vėlesnių laikų poetų mokytojas ir nepaprastai aukštas poeto meistrystės standartas. Neatsitiktinai norint pagirti kokį nors Sarbievijų, jis buvo pramintas Šiaurės Horacijumi.
Iš didžiųjų romėnų poetų į lietuvių kalbą Horacijus buvo pradėtas versti visu šimtu metų anksčiau, nei Ovidijus ir Vergilijus, kurių ištraukėles pirmasis paskelbė Ksavieras Bogušas 1808. Pirmosios keturiasdešimt Horacijaus eilučių pasirodė 1706 metais. Tai garsi ištrauka iš satyros II, 6 (80–117 eilutės) apie dvi peles, vieną miestietę, kitą kaimietę. Ją, laikydamas Ezopo pasakėčia, į savo rinkinį įtraukė Johannas Schultzas. Labai kruopščiai žiūrėdami, pirmuosius Horacijaus žodžius lietuviškai galėtume paankstinti: vieną jo eilutę dar 1673 m. į savo lietuvių kalbos gramatiką įtraukė Teofilis Šulcas (Compendium grammaticae Lithuanicae Theophili Schultzen, Past. Cattenov. Regiomonti, Typis Friderici Reusneri, A. 1673, p. 81).
Prie Horacijaus grįžta dar iki Lietuvos nepriklausomybės: daug išvertė poetas kun. Motiejus Gustaitis (1870–1927). Kai kas iš jo vertimų buvo publikuota jau po 1918 metų, bet dauguma ir šiandien rankraščiuose. Tikra Horacijaus vertimų puota prasideda ketvirtajame dešimtmetyje, kai Kauno universitetą baigia pirmąjį ir antrąjį XX a. dešimtmetį gimusių poetinių aspiracijų turinčių humanitarų karta – Aleksys Churginas (1912–1990), Tadas Šidiškis (?; išverčia proza), Juozas Vosylius (1900–1982), Antanas Maceina (1908–1987). Tai pačiai kartai priklauso ir Antanas Dambrauskas (1911–1995).
Okupacijos laikais pakilusi banga nuslopsta. Tėra viena saulė danguje, tėra tik vienas Horacijaus vertėjas – partijos CK narys ir ministras, tuo pačiu ir VU Klasikinės filologijos katedros profesorius Henrikas Zabulis (1927–2010): jis išvertė visas Horacijaus Epodes ir Odes (Vaga, 1977). Leono Valkūno ir Antano Dambrausko laiškuose, kaip ir minėtoje jo prisiminimų knygoje, kai kas atviriau papasakota apie įvairias su šiuo veikėju susijusias kolizijas.
Kaip atrodo A. Dambrausko Horacijaus rinkinys? Jį sudaro 18 labai skirtingo ilgio kūrinių iš visų poeto naudotų žanrų – turime ir epodę, ir odžių, ir laiškų, ir satyrų. Tekstas spausdintas, antra arba trečia mašinraščio kopija (kam išsiųsta pirmoji?), su redaktūros žymėmis. Iš viso per 1200 eilučių. Datos nėra. Iš Arnoldo Kazimierėno tirtos Valkūno ir Dambrausko korespondencijos sužinome, kad Horacijaus vertimą ir leidimo galimybes jie galėjo aptarinėti septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje. Galbūt rankraštis buvo paruoštas kaip pasiūlymas leidyklai. Tačiau žinant, kas tuo metu norėjo išversti ir išleisti Horacijų, lengva suprasti, kad A. Dambrauskas neturėjo jokių šansų.
Antano Dambrausko rinkinyje tėra tik vienas kūrinys, kuris anksčiau visas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą – tai satyra II, 6, kurią vėliau, 1992 m. išvertė ir paskelbė Aleksandra Teresė Bendoriūtė-Veličkienė. Visi kiti Horacijaus eilėraščiai jau buvo versti, ir ne po vieną kartą. Sunku pasakyti, ar apie visus ankstesnius vertimus A. Dambrauskas žinojo, tačiau kai kuriuos jis tikrai turėjo būti skaitęs. Tad „poeto pareigas einantis“ vertėjas stoja varžytis su savo pirmtakais. Kaip jam sekasi? Čia jau literatūros tyrėjų darbas. Kiek man teko prabėgome paskaitinėti, atrodo, kad tikrai neblogai. Pasiklausykime. Anksčiau čia buvo kalbėta apie laivą, saugų plaukimą, uostą. Štai kaip apie tai Antano Dambrausko žodžiais kalba Horacijus:
LICINIJUI
(Od.II.10)
Tau, Licinijau, bus tikresnis kelias,
Jeigu į marias per toli neplauksi
Ir nesirstysi prie krantų klastingų,
Vengdamas audros.
Aukso vidurio kas laikytis moka,
Spręsdamas blaiviai, tas lūšnos palaikės
Skurdo neregėjęs, neregės nė rūmų
Kito pavydui.
Viesulai dažniau išlakesnę pušį
Blaško ir aukšti susvyravę bokštai
Griūva triukšmingiau, o perkūnai tranko
Kalnus aukščiausius.
Vilias nedalioj, sėkmėje gi bijo
Priešingos lemties pasiryžus tverti
Vyriška širdis: Jupiteris leidžia
Žiemą nuobodžią
Ir nuvaiko ją. Jei dabar tau bloga –
Negi amžiais bus: Apolonas lanką
Tempia ne visad – kartais tylią Mūzą
Žadina kanklėm.
Negando dienom tu drąsus ir tvirtas
Būki visuomet, o padvelkus vėjui,
Itin palankiam, – atsargiai sutrauki
Išpūstą burę.
Kadangi šią dieną mes čia daug kalbame apie paminklą Antanui Dambrauskui, pasižiūrėkime į kitą paminklą, tą, kurį sau daugiau nei prieš du tūkstančius metų pasistatė pats Horacijus:
PAMINKLAS
(Od.III.30)
Sau paminklą baigiau: varį jis pergyvens
Ir didingu aukščiu piramides pranoks.
Jo nei lietūs pagrauš, nei siusdami piktai
Šiaurės vėjai nuvers, nei suardyt valios
Metų metai ilgi, skaičiaus neturintys.
Visas neisiu kapan, mano dalis didi
Šermenų neregės: aš ateities kartoms
Jaunas būsiu šlove, kol Kapitolijun
Slinks didysis žynys su vestale tylia.
Kur Aufidas sraunus šniokščia putodamas
Ir kur žmones prastus valdė vandens stingąs
Daunas – šlovins mane, vyrą žemos kilmės,
Kad aš pirmas drįsau giesmei itališkai
Lesbo gaidą paimt. Pasisidžiuok dėl to,
Kuo aš nusipelniau, ir man galvą apjuost
Delfų laurais šventais teikis, Melpomene.
Labai viliuosi, kad šį A. Dambrausko sudarytą ir išverstą Horacijaus rinkinį jo rengėja paruoš publikacijai, ir kitais metais jį pavyks išleisti. Pasirodysianti knyga taps dar vienu nesuardomu paminklu šiam drąsiam žmogui, puikiai poeto pareigas ėjusiam vertėjui Antanui Dambrauskui.
