Balandžio 27 d. vykusioje diskusijoje „Tarp pasirinkimų: partnerystė ar bendras gyvenimas?“ savo požiūriu dalinosi: Liutauras Gudžinskas – politologas, VU TSPMI dėstytojas, LSDP narys; Jūratė Juškaitė – Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė; Laurynas Kasčiūnas – politologas, TS-LKD narys; Vytis Turonis – teisininkas, Ateitininkų federacijos pirmininkas. Diskusiją moderavo – žurnalistas Aurimas Perednis.
Diskusiją organizavo studentų ateitininkų vienetai: medikai – korp! Gaja, teisininkai – korp! Iustitia ir politologai – šv. Tomo Moro klubas.
Seime pradėjus vis dažniau minėti bendro gyvenimo ir partnerystės terminus, viešojoje erdvėje vyksta aršūs ginčai ne tik dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio, bet ir jo galimos naudos ar žalos skirtingoms visuomenės grupėms. Nors tokios diskusijos dažnos, joms pritrūksta pagarbaus bendravimo, būdingi emocijomis, o ne argumentais grįsti teiginiai. Siekdami išgirsti ir įvertinti argumentuotas pozicijas, studentai ateitininkai pakvietė abiejų pusių atstovus diskusijai.
Pilną diskusijos įrašą galite peržiūrėti čia.
Ar valstybė turi pareigą įtvirtinti partnerystę?
Diskusija dėl partnerystės įteisinimo Lietuvos politinėje darbotvarkėje atsiduria ne pirmą kartą. Dar 2000 m. priimtame LR civiliniame kodekse, 3 knygoje (Šeimos teisė) buvo įtvirtintas partnerystės institutas, taip pat numatyta, kad turi būti priimtas atskiras įstatymas apibrėžiantis šio instituto turinį, kad jis praktiškai įsigaliotų.
Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė, dalindamasi savo įžvalgomis apie partnerystės įtvirtinimą, priminė, kad nors tokį lūkestį valstybė suformavo prieš daugiau kaip 20 metų, jo taip niekada ir neįvykdė. „Šių santykių reguliavimas į priekį nepasistūmėjo ir Lietuvoje iki šiol nėra jokio teisinio pagrindo, kuris reguliuotų ne santuokos būdu sudarytus šeiminius santykius. Tokiose situacijose atsidūrę žmonės gali bandyti apsaugoti tik turtinius interesus, teisėje naudojama jungtinės nuosavybės forma. Dar daugiau iššūkių kyla teisių į atstovavimą sveikatos srityje, garantijas partnerio ligos ar mirties atveju srityse, galimybių įsivaikinti partnerio vaiką, bendrosios jungtinės teisinės nuosavybės klausimais ir kt. Kitaip sakant – viso teisės rinkinio, kurį numato vakarų valstybėse egzistuojantys partnerystės teisiniai įstatymai, rėmuose.“ – kalbėjo J. Juškaitė.
Politologas, Seimo narys (TS-LKD) Laurynas Kasčiūnas, apžvelgdamas bendro gyvenimo instituto siūlomą teisinę apsaugą, kuri pasak jo apima realius sprendimus, sprendžiančius praktines problemas, su kuriomis susiduria kartu gyvenantys, santuokos nesudarę asmenys, kėlė klausimą – kodėl nenorima tobulinti jau parengtą bendro gyvenimo įstatymo projektą? Politiko nuomone – priežastis paprasta. „Kai Konstitucinis teismas savo išaiškinimuose atskyrė santuoką nuo šeimos, buvo suprasta, kad partnerystės institutas yra ne tik santuokos pakaitalas, bet ir būdas paskelbti, kad tokia bendro gyvenimo forma yra šeima. Ilgainiui, šis pasiūlymas, kurio projektas dar nėra pateiktas, savo teisiniu konstruktu, kuris per įvairius aspektus akcentuos, kad yra dviejų lygių šeimos, sieks prilyginti partnerystės institutu sukurtas šeimas santuoka sudarytoms šeimoms. Kitaip tariant, tai taps ilgalaike politine strategija tam, kad partnerystė būtų prilyginta santuokai.“ – savo pozicija dalinosi Seimo narys.
„Kai žmogus sako, kad gyvena ir jaučiasi kaip šeima, svarbu paminėti, kad mes nekvestionuojame emocinio ryšio. Jei asmenys jaučiasi šeima – tai yra jų sprendimas, tačiau keliame klausimą – koks turi būti valstybės santykis su viena ar kita gyvenimo forma. Ką ji turi remti? Kokiu pagrindu grįsti švietimo sistemą?“ – klausė politikas. Atsižvelgiant į visus demografinius iššūkius, pasak jo, valstybė turi remti vyro ir moters kuriamą šeimą kaip siekiamybę, kaip gyvybės lopšį ir kartu padėti spręsti praktines problemas, kylančias kitokias bendro gyvenimo formas sukūrusiems asmenis. Praktiniame gyvenime dėl įvairių priežasčių yra žmonių, gyvenančių kartu ne santuokoje, todėl natūralu, kad praktines problemas, kylančias gyvenant kartu, reikia spręsti, tačiau tai L. Kasčiūnas siūlo daryti susitarimo dėl bendro gyvenimo keliu.
Su tokia pozicija nesutinkantis politologas Liutauras Gudžinskas (LSDP) tvirtino, kadvalstybė turi ne interesą, o įsipareigojimą įtvirtinti partnerystę ir šio įsipareigojimo kiti papildomi įstatymai nepanaikins. „Turime siekti, kad visi piliečiai jaustųsi pilnaverčiais, oriais gyventojais, taip pat valstybės interesas turėtų būti palaikyti ilgalaikius asmenų santykius.“ – savo poziciją grindė L. Gudžinskas. Jo teigimu, nors bandoma įtikinti, kad partnerystės įtvirtinimas devalvuotų tradicinę šeimą, pamirštama, kad per bendro gyvenimo sutartį yra devalvuojami intymūs, emociniai, dvasiniai ryšiai, kuriuos kuria tos paties lyties asmenys.
Reaguodamas į Liutauro Gudžinskoteiginius dėl tariamo valstybės įsipareigojimo įtvirtinti partnerystę, teisininkas Vytis Turonis pabrėžė, kad pareiga įteisinti partnerystę nekyla iš Konstitucijos ar tarptautinių įsipareigojimų, todėl politikai ir visuomenė dėl šio klausimo gali laisvai apsispręsti.
Esminė partnerystės ir bendro gyvenimo idėjų skirtis – šeimos statuso suteikimas tos pačios lyties asmenims ar praktinis kartu gyvenančių asmenų problemų sprendimas.
Nors abiem atvejais įteisinimas turėtų spręsti iš esmės tą pačią problemą – užtikrinti ne santuokoje kartu gyvenančių asmenų teisinę apsaugą, partnerystės ir bendro gyvenimo projektai daugeliu atžvilgių ženkliai skiriasi. Nepaisant to, kad partnerystę sudaryti gali du asmenys, o susitarimą dėl bendro gyvenimo – neribotas skaičius asmenų, esminis skirtumas išlieka šių institutų santykyje su šeimos tesiniais santykiais ir šeimos samprata. Tai itin išryškėja ir skirtingas teisinio reguliavimo formas palaikančių asmenų argumentuose.
Pasak Ateitininkų federacijos pirmininko Vyčio Turonio, susitarimo dėl bendro gyvenimo institutas yra skirtas ne tik asmenims, kurie negali sukurti šeimos teisinių santykių, tačiau ir tiems, kurie nenori jų sukurti dėl įvairių priežasčių. Todėl šis institutas pritaikomas daug platesnei grupei asmenų, nors juo galėtų naudotis ir tos pačios lyties asmenys, nes šis institutas nekuria šeimos teisinių santykių, tačiau sprendžia konkrečias iš praktinio gyvenimo kylančias problemas ir užtikrina šio susitarimo šalių teisinę apsaugą. Tuo tarpu partnerystę sudarę asmenys būtų traktuojami šeima ir tai tampa pagrindiniu ginčų objektu.
Partnerystės idėją palaikantys atstovai laikosi pozicijos, kad faktiškai tai ir yra šeima. Politologo Liutauro Gudžinsko ir Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovės Jūratės Juškaitės nuomone, faktiškai kartu gyvenantys asmenys, apie kurių teisių apsaugą diskutuojama, ir yra šeima, todėl nemato pavojaus, kad tokių asmenų sąjungos būtų pripažintos šeima ir teisiškai. „Partnerystės institutas yra skirtas ne sudaryti šeimai, bet sureguliuoti de facto egzistuojančių šeimų santykius ir įregistruoti jų formą. Tuo tarpu, bendro gyvenimo institutas savo pobūdžiu reguliuotų ne de facto jau esančių šeimų santykius, kaip kad tokius, o siektų sureguliuoti intymius, emocinius žmonių gyvenimus prilygindamas juos tiesiog bendram gyvenimui kartu.“ – galimus bendro gyvenimo susitarimo trūkumus įžvelgė J. Juškaitė.
Į tai reaguodamas V. Turonis pabrėžė, kad turinčių teisę sukurti šeimos teisinius santykius asmenų, kurie dėl to nėra išreiškę savo laisvos valios įvardijimas ,,de facto šeimomis” yra nepagrįstas valstybės kišimasis į privatų gyvenimą.
Įvairių formų partnerysčių pripažinimas šeima: ką jis reikštų?
Partnerystės idėjos šalininkai ragina prisiminti Konstitucinio teismo 2011 m. išaiškinimą, kuriame teigiama, kad egzistuoja ne tik santuokos pagrindu sudarytos šeimos formos, jomis pripažįstamos ir kitokios formos, atsižvelgiant į emocinius ryšius ir kitas aplinkybes. O pačioje Konstitucijoje išskirta, kad tik santuoka yra išimtinai heteroseksuali, kai tuo tarpu šeimos struktūra nenurodoma, bet pabrėžiama, kad ji yra valstybės pagrindas.
Tuo tarpu, reaguodamas į tokią Konstitucinio Teismo doktrinos interpretaciją, teisininkas Vytis Turonis atkreipė dėmesį: „svarbu suprasti, kad įvairios pusės ir ideologijos gali įvairiai interpretuoti ne tik Konstituciją, bet ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Šiuo konkrečiu atveju, Konstitucinis Teismas imdamasis aiškinti šeimos sąvoką 2011 m. reagavo į kylančią neteisybę, kai vieniša mama, gyvenanti su vaiku, nebuvo laikoma šeima. Taigi, išaiškinimu buvo siekiama nurodyti, kad ir ne santuokoje gimę vaikai, kartu su motinomis ar tėvais yra laikomi šeima. Iš to ir kilo aiškinimas, kad ne vien santuokos pagrindu kuriamos šeimos.
Konstitucinio teismo teiginys, kad lytis neturi reikšmės santuokos sampratai, taip pat turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai: juk sprendžiant šeimos apibrėžimą nėra skirtumo, kartu su vieniša motina gyvenantis vaikas yra mergaitė ar berniukas. Konstitucinė šeimos samprata yra neutrali ir lytinės orientacijos atžvilgiu: jokio skirtumo, kokios lytinės orientacijos yra asmuo, pagal Konstituciją jis gali sukurti santuoką, tačiau su priešingos lyties asmeniu. Lytinė orientacija nėra svarbi ir tuo atveju, kai vienas iš tėvų augina vaiką – jie irgi laikomi šeima.“
Skirtumų daugiau nei bendrų taškų, tačiau sprendimo ieškoti reikia
Nors teisinio reguliavimo stygių pripažįsta abi pusės, bendro gyvenimo susitarimo ir partnerystės instituto idėjų šalininkai randa daugiau susikirtimo taškų, nei bendrų nuostatų. Visuomenei ši diskusija įdomi ir aktuali, nes savo turiniu paveikia didelę jos dalį, tad argumentuotos diskusijos – būdas rasti teisingiausią sprendimą.
Kviečiame pilną pašnekovų pokalbį ir visą argumentaciją stebėti čia.
