Minint 50-ąsias pogrindinio leidinio „Aušra“ metines, labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“, bendradarbiaudamas su Laisvos visuomenės institutu ir Lietuvių krikščionių darbuotojų profesine sąjunga, pakvietė į konferenciją, „50 metų po pogrindinio leidinio „Aušra“ pasirodymo: pamokos, perspektyvos ir detektyvinė archyvo paieška“, kuri vyko kovo 27 d. Kaune. Visi dalyvavę konferencijoje ir stebėję ją Delfi portale, tapo neeilinio įvykio liudininkais.
Lietuvoje vardas „Aušra“ siejamas su dviem skirtingais, tačiau reikšmingais leidiniais. Pirmoji, dr. Jono Basanavičiaus Ragainėje ir Tilžėje 1883–1886 m. leista „Auszra“, laikoma tautinio atgimimo simboliu ir pirmuoju lietuvišku politiniu bei literatūriniu žurnalu. Antroji „Aušra“ – pogrindinis leidinys leistas sovietmečiu (1975–1988 m.). Nors abi „Aušras“ skiria laikmetis ir aplinkybės, abu leidiniai, pasivadinę „Aušra“, simbolizuoja lietuvių tautos siekį išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą.
Antrosios „Aušros“ gimimas
1972 metais pradėjus leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKB Kronika), žmonės viešinimui atsiųsdavo informaciją ne tik apie tikinčiųjų diskriminaciją ir persekiojimus, bet ir apie tuos, kurie buvo persekiojami ir teisiami dėl tautinių motyvų. LKB Kronikos bendradarbiai publikuodavo visą gaunamą medžiagą, bet po kelerių metų kilo mintis, kad reikalingas dar vienas leidinys, kuris galėtų rašyti apie tautinio identiteto naikinimą, kalbos ir kultūros slopinimą, kuri būtų taip pat svarbi pasipriešinimo forma prieš istorijos falsifikavimą.
Idėjos įgyvendinimas paspartėjo 1975 metais, kai kunigas Pranciškus Račiūnas grįžęs iš Amerikos, pasiūlė leisti naują pogrindinį leidinį tautinėmis temomis, pratęsiant dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ tradiciją. Šias dvi “Aušras” vienija ne tik pavadinimas, bet ir numerių žymėjimas, kuris buvo susietas su senosios „Aušros“ numeracija, ją pažymint skliausteliuose – 1 (41) 2 (42) ir t. t. Kiekvienas naujos „Aušros“ numeris turėjo maždaug po 50 puslapių, dauguma jų pradėdavo kuriuo nors Lietuvos himno (tautinės giesmės) posmu. Kunigo P. Račiūno idėjos įgyvendinimą pradėjo LKB Kronikos bendradarbiai, bet vėliau visas rūpestis dėl „Aušros“ leidimo buvo patikėtas kun. Lionginui Kunevičiui.
„Aušros“ vaidmuo neginkluotame pasipriešinime
Konferencijos globėjas, pogrindinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ilgametis leidėjas ir pirmųjų „Aušros“ numerių redaktorius J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ sveikindamas konferencijos dalyvius sakė, kad susirinkome prisiminti tuos drąsius žmones, kurie, nepaisydami sunkumų, nešė ant savo pečių tautos viltis ir svajones.
„Dėkoju Dievui už šį laikotarpį, kai mūsų širdyse brendo noras gyventi ne tik sau, bet ir dėl Lietuvos, dėl mūsų Bažnyčios. Šiandien, kaip ir anuomet, mums reikia žmonių, kurie mylėtų savo Tėvynę ir būtų pasiruošę atsakyti į šių dienų iššūkius,“ – sakė kard. S. Tamkevičius.
Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE, kuri buvo ne tik viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių, bet ir pogrindinio leidinio „Aušra“ bendražygė teigė, kad „Aušros“ egzistavimas, kaip atsvara sovietinei propagandai, buvo gyvybiškai svarbus.
„Man dar studijuojant, dėstytojas pasakodamas apie Lenkijos ir Lietuvos padalijimą, vakarinę dalį priskyrė Vokietijai, o Lietuvą pavadino „prisijungusia“ prie Rusijos. Aš iškart paprieštaravau, kad tai buvo padalijimas, o ne prisijungimas! Auditorijoje kažkas paleido repliką: „tokius žodžius gali tarti tik Tarybų Sąjungos priešas!“ Dėstytojas atvirai klastojo istoriją, todėl toks leidinys, kaip „Aušra“ buvo gyvybiškai svarbus,” – prisiminimais dalinosi s. G. Šuliauskaitė.
Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ valdybos pirmininkas vyskupas Algirdas Jurevičius kalbėdamas apie atgimusios „Aušros“ svarbą sovietmečiu, akcentavo, kad šis pogrindinis leidinys rūpinosi ne tik tikinčiųjų teisėmis, bet ir visos tautos tapatybe, neiškraipyta istorija, dorove bei kultūros išsaugojimu.
Kiekvienai kartai reikalinga sava „Aušra“
Pranešimą „Pogrindžio „Aušra“ (1975–1988)“ konferencijoje skaitęs Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centro vadovas Arūnas Bubnys sakė, kad jo pranešimo pagrindinis tikslas yra pabandyti apibrėžti šio pogrindinio leidinio vietą Lietuvos neginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui istorijoje.
„Labai svarbi neginkluotojo pasipriešinimo atsiradimo priežastis – rusų kalbos vartojimo Lietuvoje skatinimo politika. „Rusinimo” politika Lietuvoje buvo svarbi „Aušros“ laikraščio tema. Pavyzdžiui, Karolis Garuckas[1] – ją, šalia ateizmo diegimo, žmogaus teisių varžymo, laikė viena didžiausių grėsmių[2]. „Ginkime savo kalbos teises” – ragina straipsnis „Aušroje”.[3] <…> Šis pogrindinis leidinys taip pat išspausdina tekstą skambiu pavadinimu „Gana lietuvį rusinti,” – istoriniais faktais dalinosi A. Bubnys.
Dėl netikėtai iškilusių sveikatos problemų, doc. dr. Dariaus Aleknos pranešimą perskaitė LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys. D. Alekna savo pranešime atkreipė dėmesį į tai, jog „Aušra“ išskyrė pranašumu prieš oficialiąją to meto spaudą kalbos taisyklingumu, intelektualiniu lygiu ir ryškiomis redakcinėmis nuostatomis.
„Čia neturėtume labai stebėtis – pats leidėjas kun. L. Kunevičius buvo poetas, ir jo talkininkas „kalbos redaktorius“ Kazimieras Ambrasas patys buvo puikūs filologai.
„Aušros“ publikacijos turi vieną ir šiandienos skaitytojams, ypač jauniems, labai svarbų bruožą: jos parašytos šiandien visiškai suprantama kalba. Ką turiu omenyje? Tai, kad okupacijos laikais negyvenę žmonės nemoka skaityti oficialiosios ano meto spaudos. Esu daugybę kartų matęs, kaip studentai, skaitydami kokią nors „Komjaunimo tiesą“ ten parašytus žodžius naiviai priima už gryną pinigą. Jie neturi mūsų anais laikais išsiugdytų gebėjimų skaityti tarp eilučių, nebeišmano ano laiko realijų, nebejunta jo nuotaikų. Tačiau skaitant Aušrą visi mano minėti nelaisvės išugdyti gebėjimai nereikalingi: jos tekstai kalba tiesia ir tiesiogine kalba, vertinimai aiškūs, akivaizdūs ir suprantami. Norint šių dienų jaunimą supažindinti su Lietuvos gyvenimu okupacijos laikais geriausias patarimas – duoti skaityti Aušrą,“ – pranešimą paraginimu baigia doc. dr. Darius Alekna.
Tapatybės išsaugojimo kelias – istorinės pamokos
Istorikė ir publicistė Regina Statkuvienė konferencijoje kalbėjo apie tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvės, kaip tapatybės pamato, svarbą. Ji pabrėžė, kad lietuvių tauta, nepaisant carinės ir sovietinės okupacijų, išsaugojo savo tapatybę knygnešių, disidentų ir pogrindinės spaudos leidėjų dėka.
„Juk kai pažvelgiame į savo praeitį, regime ne tik neginkluotą pasipriešinimą, bet ir didžiules pastangas išsaugoti lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius bei tradicijas. Ir kiekvienas laikotarpis paženklintas skirtingais iššūkiais. Carinės priespaudos metais, kai buvo vykdoma rusifikacija, svarbiausia buvo išsaugoti lietuvybę. Sovietmečiu, kai komunistinė ideologija užsimojo sunaikinti katalikybę ir įdiegti ateizmą – reikėjo išlaikyti tikėjimą. Šiandienos pasaulis irgi nėra be išbandymų. Įsigalint nutildymo arba dar vadinamajai cancel kultūrai paprastas tiesos sakymas apie žmogų tampa drąsos reikalaujančiu veiksmu,“ – įspėdama apie šiandieninius iššūkius R. Statkuvienė atkreipė dėmesį į socialinės inžinerijos pavojus, siekiant dirbtinai perkurti žmogaus mąstyseną ir vertybes.
Tęsdama savo pranešimą R. Statkuvienė sakė, kad kiekvienai kartai reikalinga „Aušra“ – šviesa, kuri padeda matyti tiesą apie kalbą, tikėjimą ir žmogų. „Kalbos draudimas buvo bandymas nutildyti tautą. Tikėjimo persekiojimas – siekis atimti jos sielą. Tačiau neįmanoma išsaugoti kalbos ir tikėjimo be tiesos apie žmogų. Nes tautą ir valstybę kuria žmonės, žinantys, kas jie yra, kas juos jungia ir kas skiria nuo kitų,“ – pabrėžė R. Statkuvienė.
Pirmosios konferencijos dalies pabaigoje Markas Dolgovas, kuris organizuoja visuomenei atvirus kultūrinius, istorinius ir intelektinius renginius, tokius kaip „Ryterna Modul Mototourism Rally“ bei „Mototourism Sprint“, papasakojo apie ralio dalyvių maršrutus pogrindinės veiklos vietomis. Pasak M. Dolgovo, jo veikla, tai padėka tiems, kurie kūrė šią istoriją – tiek ginkluoto, tiek neginkluoto pasipriešinimo dalyviams. M. Dolgovas pabrėžė, kad nors kartais ginkluotas pasipriešinimas atrodo reikšmingesnis, abiejų formų pasipriešinimo atsakomybė buvo vienoda – suėmimai, lageriai ir mirtis. Jis dėkojo visiems, kurie kūrė šią istoriją, ir tiems, kurie stengiasi ją išsaugoti.
„Aušros“ jubiliejaus proga – istorinio archyvo sugrįžimas
Dalia Labukienė, kun. L. Kunevičiaus dukterėčia, pasidalijo savo prisiminimais apie ilgametį pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių ir leidėją kunigą Lionginą Kunevičių. Nuo pat vaikystės svajojęs apie kunigystę, jis susidūrė su daugybe išbandymų – persekiojimais, grasinimais ir tremtimi – tačiau nepalūžo ir tęsė savo pašaukimą.
Kun. L. Kunevičiaus dukterėčia pasakojo, kad pas savo dėdę kun. Lionginą ji ne tik ruošėsi Pirmajai Komunijai, dalyvaudavo Šv. Mišiose, bet ir pramogaudavo.
„Su dėde (kun. L. Kunevičium-red. past.) kartu eidavome žvejoti, maudytis, žaisdavome futbolą. Ypač verždavomės į klebono raštinę, kurioje buvo labai įdomus albumas apie Šv. Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje su tikrų regėtojų nuotraukomis. Ir vis prašydavome klebono papasakoti šią nuostabią istoriją. Matydavome, jog kartais atvažiuoja kun. P. Račiūnas, kurio pasakojimai apie tremtį ilgam prikaustydavo mūsų dėmesį. Retkarčiais užklysdavo vienas kitas nepažįstamasis, su kuriuo kun. Lionginas ilgai vakarodavo. Ryte mums buvo smalsu sužinoti kokiu reikalu jis užsukdavo. Kun. Lionginas sakydavo, kad tai netikintis žmogus atėjo man įrodyti, kad Dievo nėra. Ir mes vaikiškai klausdavom: „O koks jis išėjo, ar pavyko jam įrodyti Dievo buvimą?“ Kun. Lionginas tik nusijuokdavo ir pasakydavo, kad „išėjo susimąstęs ir jau ne toks piktas, koks atėjo“, – savo prisiminimais dalinosi D. Labukienė.
Konferencijai artėjant į pabaigą, įtampa augo, nes Elena Budreckytė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, pusmečiui buvo tapusi detektyve, ieškojo, kur pradingo net 25 „Aušros“ numeriai. Po ilgo, bet įdomaus, jos „detektyvo“ pasakojimo, ji pateikė jau „pilnai atšlifuotas“ ir aiškias tyrimo išvadas.
„Neabejoju, kad ieškoti, bet nesurasti numeriai yra kažkur saugomi – privačiai kažkieno namų stalčiuose ar lentynose, o gal Lietuvos ar užsienio kultūrinėse, mokslinėse ar kitose atminimo įstaigose, kurios taip ir neatsiliepė atgal, ar kurioms aš pati neparašiau. Galbūt, dar syki viešai kreipiantis internetu ar kitos žiniasklaidos būdu ieškomų numerių savininkai atsilieptų? Tikiu, kad šį tyrimą ar detektyvą dar tikrai galima pratęsti,“ – sakė E. Budreckytė.
Ar surasti dingę „Aušros“ numeriai?
E. Budreckytės tikėjimas, kad šį tyrimą ar detektyvą dar galima pratęsti, pasiteisino dar tą pačią dieną. Konferencijos pabaigoje paaiškėjo, kad dingę „Aušros“ numeriai buvo saugomi kun. L. Kunevičiaus dukterėčios Dalios Labukienės namuose, kuri juos perdavė kardinolui S. Tamkevičiui.
Šis atradimas – didžiulė pergalė Lietuvos istorijos ir kultūros išsaugojimui. „Aušros“ archyvas – neįkainojamas šaltinis, liudijantis apie tautos pasipriešinimą sovietiniam režimui, tautinio atgimimo dvasią ir kovą už laisvę. Atrasti pogrindinio leidinio numeriai bus suskaitmeninti, sukelti į puslapį lkbkronika.lt ir prieinami visiems skaitantiems lietuviškai.
[1] Karolio Garucko pareiškimas “Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, Lietuvos TSR prokurorui, “Tiesos vyriausiajam redaktoriui”, 1978 11 16, Aušra, 3, p. 141 – 153; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 58-69.
[2] Atviras Laiškas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui”, 1979 03 15, Aušra, 4, p. 14 – 26, Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. p. 106-117.
[3] “Ginkime savo kalbos teises”, Aušra, 5, p. 294 – 298; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 294 – 298.
