Kauno arkikatedros lankytojus sausio 21-ąją, Dievo Žodžio sekmadienį, pasitiko dar iš vakaro vigilijai kiek kitaip paruoštas altorius.
Šio tikinčiųjų maldos susirinkimo centre buvo Dievo Žodis, tad buvo paruošti tarsi du altoriai – vienas Eucharistijai švęsti, o kitas, tarsi sostas, išpuoštas žvakėmis ir gėlėmis, – Evangelijų knygai pagarbiai padėti.
Iškilmingai procesijoje Eucharistijos pradžioje atnešta Evangelijų knyga pirmiausia buvo padėta ant altoriaus, o paskelbus Evangeliją buvo atnešama į sostą, padedama, atverčiama ir pasmilkoma.
Dievo žodžio vigilijos bei sekmadienio šv. Mišių – su minėtu Šventojo Rašto knygos tarsi Švenčiausiojo Sakramento išstatymu – apeigas, jų prasmę švenčiančiai bendruomenei paaiškino diakonas Darius Chmieliauskas. Katechezėje pabrėžta: Šventasis Raštas, būdamas besimeldžiančios bendruomenės centre, išsako ir troškimą, kad jis būtų pirmojoje vietoje ir mūsų gyvenime – „būtų mūsų egzistencijos švyturiu“.
Iškilmingai Eucharistijai vadovavęs Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas sakė, jog šis laikas, šis Viešpaties ir Dievo žodžio sekmadienis, ypač įpareigoja Šventąjį Raštą branginti ir skaityti, studijuoti ir svarstyti jį savo širdyse, jo klausyti ir pagal jį gyventi.
„Svarbu, prieš atsiverčiant Šventojo Rašto knygą, trumpai pasimelsti, šauktis Dievo Dvasios“, – ragino vyskupas Saulius savo homilijoje, atsakydamas tiems, kurie kalba, jog jie turi Šventąjį Raštą įsigiję, bet neskaito, nes esą daug ko nesupranta.
„Dievo žodis yra tarsi didžiulis kalnas, kuris lengvai neįveikiamas“, – sakė ganytojas, atkreipdamas dėmesį, jog artintis prie Šventojo Rašto tekstų reikia tarsi prie kalno – su kantrumu, išmintimi, pagarba bei nuolankumu, ne po vieną, kaip pataria kalnų sporto entuziastai. Kasdieniame Šventojo Rašto skaityme ganytojas patarė ieškoti atsakymų į tris klausimus: kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Ką aš turėčiau daryti?
