Sekmadienio vidudienio susitikime popiežius Pranciškus kalbėjo apie vadinamąjį „Įsikūnijimo skandalą“: negalėjimą patikėti, kad paprastas žmogus gali būti Dievo Sūnus. Tokia žinia piktino tiek Jėzaus tėvynainius, tiek mūsų amžininkus. Dažnai linkstama tikėti į abstrakčią ir tolimą arba „specialiųjų efektų“ dievybę.
Šventasis Tėvas komentavo sekmadienio Evangelijos (Mk 6, 1–6) pasakojimą apie į savo tėviškę sugrįžusį ir mokantį Jėzų, ir apie jo kraštiečių pasipiktinimo reakciją – „Argi jis ne dailidė?! Ne Marijos sūnus? (…)“ Jėzus atsako žodžiais, kurie tapo liaudies išminties dalimi: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.
„Stabtelėkime prie Jėzaus tėvynainių reakcijos. Galėtume pasakyti, kad jie pažįsta Jėzų, tačiau nepripažįsta jo“, – sakė popiežius. Egzistuoja skirtumas tarp žmonių pažinimo ir pripažinimo. Pirmuoju atveju kalbama apie bendrą ir paviršutinį žmonių pažinimą: galbūt žinome vieną ar kitą dalyką apie juos, žinome, ką apie juos kalba kiti, prasilenkiame su jais gatvėje.
Tačiau toks pažinimas nėra pripažinimas, kad jie yra vieninteliai. Visi rizikuojame tuo apsiriboti: manyti, kad žinome apie žmogų labai daug, prilipdyti jam etiketę ir apriboti jį mūsų pačių susikurtais stereotipais. Taip yra ir su Jėzumi: jį trisdešimt metų pažinoję tėvynainiai mano, kad žino viską, bet niekada neįtarė, kas jis yra iš tiesų. Jie apsiribojo paviršiumi ir atmetė Jėzaus naujumą.
Kai pirmenybę teikiame įpročių patogumui ir išankstinių nusistatymų diktatūrai, sunku atsiverti naujumui ir leistis nustebinamiems. Dažnai gyvenime, patirtyje ir netgi asmenyse ieškome tik savųjų įdėjų ir schemų patvirtinimo, nes vengiame vargo keistis. Taip gali atsitikti ir mums, tikintiems, kai kalbame apie Dievą – manome, kad apie jį žinome pakankamai ir tereikia kartoti senus dalykus. Tačiau be atvirumo Dievo naujumui ir netikėtumams, be nuostabos, tikėjimas tampa pavargusia litanija ir palengva gęsta.
be atvirumo Dievo naujumui ir netikėtumams, be nuostabos, tikėjimas tampa pavargusia litanija ir palengva gęsta.
Tad kodėl Jėzaus tėvynainiai jo nepripažįsta, neatpažįsta ir neįtiki? Koks jų motyvas? Keliais žodžiais galėtume pasakyti, jog jie nepriima Įsikūnijimo papiktinimo. Piktina mintis, kad Dievo didybė apsireiškia mūsų kūno mažume, kad Dievo Sūnus yra dailidės sūnus, kad žmoguje slepiasi dieviškumas, kad paprasto žmogaus žodžiais ir gestais kalba Dievas.
Štai skandalas, štai papiktinimas – Dievo įsikūnijimo konkretumas ir „buitiškumas“. Dažnai patogesnė abstrakti ir tolima dievybė, kuri nesikiša į gyvenimą, kuri priima gyvenimui, problemoms, visuomenei tolimą tikėjimą. Dar mums patinka tikėti į „specialiųjų efektų“ dievybę, kuri daro tik nepaprastus dalykus, suteikia nepaprastas emocijas.
Tuo tarpu Dievas įsikūnijo: jis nuolankus, švelnus, nekrenta į akis, tapo mums artimu apsigyvenęs mūsų kasdienybėje. Kaip ir Jėzaus tėvynainiai, rizikuojame jo neatpažinti, kai jis praeis pro šalį, gal net ir pasipiktinti.
Dabar maldoje prašykime Dievo Motinos, kuri priėmė Dievo slėpinį gyvenimo Nazarete kasdienybėje, kad mūsų akių ir širdies netemdytų išankstiniai nusistatymai, kad liktume atviri nuostabai, Dievo netikėtumams, jo nuolankiam ir į akis nekrentančiam buvimui kiekvieną dieną mūsų gyvenime.
