„Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane (Ps 23, 4).
Teateina sunkumai, aš žinau, kad Dievas išsirinko mane. Lai skurdas žengia pro mano duris, žinau, kad Dievas apsigyveno šiuose namuose ir išsirinko mane. Jei susirgčiau, aš turiu paruoštą vaistą – tai mintis, kad Dievas mane išsirinko.
Kad ir kas benutiktų man šiame ašarų slėnyje, žinau, kad Jis mane išsirinko. Žmogaus Sūnus bus su tavimi vargų krosnyje. Tau net nežinant, Jis pakloja tau lovą ir padeda po galva pagalvę, kai pavargsti. Kai kenti vargą, gyvenimo ir šlovės Viešpats dažnai aplanko tavo skurdžius namus.
Tavo Draugas yra šalia tavęs. Nors Jo nematai, gali jausti Jo ranką ant savo pečių. Net mirties šešėlio slėnyje Jis drąsina: „Nebijok, Aš esu su tavimi, neišsigąsk, Aš esu tavo Dievas“.
Charlesas Spurgeonas, XIX a. baptistų pamokslininkas
