Europoje prasideda nacionalinis konservatyvusis pavasaris – kairiųjų ir Briuselio valdžios atstovų nepasitenkinimui. Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų pučia dešinysis vėjas. Leiskimės į trumpą politinį turą po šį pasaulį.
Italijoje Giorgia Meloni įsitvirtino kaip protinga ir griežta lyderė. Jos dešinioji koalicija pasirodė esanti daug stabilesnė, kryptingesnė ir fiskaliniu požiūriu atsakingesnė, nei daugelis tikėjosi. Ispanijoje neseniai įvykę regioniniai ir vietos rinkimai konservatyviai Liaudies partijai (PP) atnešė didžiulius laimėjimus ir privertė socialistą ministrą pirmininką Sančesą liepos mėn. skelbti pirmalaikius rinkimus.
Labiausiai tikėtina, kad PP pasieks pergalę, tačiau jiems tikriausiai teks sudaryti koaliciją su Santjago Abaskalio dešiniąja VOX partija, kuri vis labiau įsitvirtina visuomenėje. Vienas desperatiškas socialistų apžvalgininkas regioninius balsavimus pavadino “konservatorių lavina”.
Kiek šiauriau esančioje Prancūzijoje Marie Le Pen šiuo metu apklausose pirmauja prieš prezidentą E. Macroną, kuris, atrodo, vis labiau atsiriboja nuo savo žmonių rūpesčių. Skandinavija taip pat krypsta į dešinę. Švedijos demokratai, pašalinę kai kuriuos kraštutinius elementus, sulaužė juos supantį ankstesnį sanitarinį kordoną.
Dabar jie yra antra pagal dydį partija Riksdage ir netiesiogiai dalyvauja Stokholmo vyriausybės veikloje. Suomija taip pat pasuko į dešinę. Balandžio mėn. rinkimuose rinkėjai išstūmė progresyvią Sannos Marin vyriausybę. Europos žiniasklaidos numylėtinę S. Marin netrukus pakeis konservatyvi įpėdinė, kuri valdys koalicijoje su dešiniąja Suomių partija, rinkimuose užėmusia antrąją vietą.
Austrijoje Laisvės partija (FPÖ) šiuo metu apklausose užima pirmąją vietą ir sudarė trečiąją regioninę koalicinę vyriausybę su centro dešiniųjų partija Österreichische Volkspartei (ÖVP). Vienoje kairiuosius išpila šaltas prakaitas, kai FPÖ vadovas Herbertas Kicklas turi realią galimybę tapti kitu Austrijos kancleriu. H. Kicklas yra kaimyninės Vengrijos Viktoro Orbano, kuris priešinasi visoms Briuselio pastangoms įvaryti jį į kampą, politinis sąjungininkas.
Londono laikraščio “The London Times” triumfuojantis pareiškimas, kad “Populizmas tapo COVID pandemijos auka”, dabar atrodo per ankstyvas ir neapgalvotas. Žinoma, pasauliniu mastu pandemija nuvertė kai kuriuos didelius dešiniųjų lyderius, tokius kaip Trumpas JAV ir Bolsonaro Brazilijoje. Iš Donaldo Trumpo buvo šaipomasi kaip iš klouno, besišaipančio iš suklastotų rinkimų; JAV respublikonai atrodė susiskaldę ir susilpnėję jam pasitraukus iš posto.
Europoje populistai buvo visam laikui nustumti į užribį – bent jau taip teigė priešiškai nusiteikę stebėtojai. Tačiau, priešingai, pasibaigus pandeminei politikai, neišspręstos problemos vėl grįžo į politinių diskusijų pirmąjį planą, suteikdamos postūmį dešiniojo sparno populistinėms partijoms visur. Pirmiausia tai vėl atsinaujinęs migracijos spaudimas: rekordiškai didelis imigrantų skaičius didina esamą būsto trūkumą ir kursto kultūrinę įtampą. Be to, Rusijos karas Ukrainoje ir energijos kainų šuoliai paskatino infliaciją ir sumažino pragyvenimo lygį, todėl daugelyje šalių finansiniai ištekliai patiria didelę įtampą.
Kairiųjų darbotvarkė su visais jų kultūriniais karais, išpuoliais prieš tradicinę šeimą ir keista (trans)lyčių ir tapatybės politika sukėlė paprastų vyrų ir moterų (ne tik “senų baltųjų vyrų”) pasipriešinimą, kurie nebenori daugiau toleruoti pamokslavimo, valstybės globos ir perauklėjimo.
Pagaliau arogantiškam, kairiojo liberalizmo ir “žaliajam” politikos ir žiniasklaidos establishmentui, norinčiam primesti Europos visuomenei savo “didžiuosius pokyčius”, iššūkį metė opozicija, remiama ilgai ignoruotų socialinių srovių. Ir vis dažniau šios besipriešinančios politinės jėgos supranta, kad reikia užmegzti tarptautinius ryšius ir užmegzti tinklus.
vis dažniau šios besipriešinančios politinės jėgos supranta, kad reikia užmegzti tarptautinius ryšius ir užmegzti tinklus
Esame liudininkai, kaip formuojasi “konservatyvusis internacionalas”. Tai buvo akivaizdu, kai gegužės mėn. lankiausi Budapešte vykusioje Konservatyvios politinės veiklos konferencijoje (CPAC). Daugiau kaip 600 konservatorių iš Europos ir Šiaurės Amerikos susitiko ir diskutavo aktualiais klausimais, ieškodami bendrų sąlyčio taškų ir supratimo. Tikrai atrodė, kad vyrauja platus sutarimas dėl nepritarimo tiek masinei migracijai, tiek agresyviam genderizmo ideologijos propagavimui.
Vengrijos ministras pirmininkas V. Orbanas renginį pradėjo šūkiu: “Jokios migracijos, jokios lyties, jokio karo”. Tačiau ką tiksliai jis turėjo omenyje sakydamas “jokio karo”, liko abejonių. Į akis krito tai, kad jis vengė išsamiau paaiškinti, kaip sustabdys karą Ukrainoje. Tikėtina, kad taip pasielgė todėl, kad jo pozicija Rusijos ir jos agresijos atžvilgiu šiuo metu yra labiausiai konservatyvius ir dešiniuosius judėjimus Europoje ir už jos ribų skaldantis klausimas.
Šis klausimas taip pat beveik sugriovė buvusį Višegrado grupės aljansą. Iš vienos pusės, Lenkijos valdančioji partija “Įstatymas ir teisingumas” (PiS) ragina suteikti kuo didesnę karinę paramą kovojančiai Ukrainai, iš kitos pusės – nevienareikšmiška V. Orbano pozicija V. Putino režimo atžvilgiu. Taigi Orbanas tikriausiai manė, kad šį ginčytiną klausimą bus geriau visiškai palikti nuošalyje CPAC Vengrijoje.
Antrasis Vengrijos CPAC renginys, paremtas kasmetine politine konferencija, kurią septintajame dešimtmetyje įkūrė JAV respublikonai, buvo sėkmingas, tačiau jis taip pat pabrėžė Europos dešiniųjų partijų organizacinius trūkumus, nes jos negali surengti panašaus viršnacionalinio suvažiavimo be pagalbos iš kitos Atlanto pusės. Pavyzdžiui, po dviejų savaičių Londone vykusi Nacionalinio konservatizmo konferencija taip pat buvo JAV idėjų eksportas, inicijuotas Edmundo Burke’o fondo.
Europoje partijoms, akcentuojančioms nacionalinę valstybę, ypač sunku susivienyti ir rasti bendrą kalbą. Joms taip pat trūksta bendrų simbolių. Tai buvo akivaizdu Budapešte. Futuristiniame konferencijų centre ant Dunojaus kranto buvo galima pamatyti JAV įkvėptas žvaigždžių ir dryžių vėliavas, bet ne Europos vėliavas.
Progresyvioji žiniasklaida buvo sunerimusi dėl “nacionalinio konservatyvaus internacionalo” susirinkimo Budapešte. Jiems Vengrija yra “neliberalaus” pasipriešinimo tradicinės visuomenės transformacijai epicentras. Iš tiesų Orbanas yra vienintelis Europos krikščionių demokratų partijų šeimos politikas, kuris peikia kairiuosius už jų vykdomus karus prieš mūsų kultūrą. Jis nevengia pulti priešo.
CPAC Budapešte ir Nacionalinio konservatizmo konferencijoje Londone bendras vardiklis buvo įsipareigojimas stiprioms nacionalinėms valstybėms ir prieš šešėlinį globalistinį didžiųjų korporacijų kapitalizmą, kurį užgrobė kairiosios ir liberaliosios kultūrinės jėgos. “Mus puola”, – Budapešte pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas. Vakarų visuomenes puola „ideologinis virusas”, kuris, anot jo, buvo sukurtas “liberalų-progresyvistų laboratorijose”, kad būtų nukreiptas prieš mūsų Achilo kulną – tautą.
Atrodo neįsivaizduojama, kad tokia konferencija galėtų būti surengta, pavyzdžiui, Berlyne. Nepaisant to, kad Vokietijos sostinėje daug kalbama apie “toleranciją” ir “įvairovę”, Vokietijoje nepaliaujamai persekiojami ir represuojami dešiniųjų opoziciniai judėjimai. Tai daro ne tik smurtaujantys “Antifa” banditai, kurie daro spaudimą nuomotojams, kad šie neišnuomotų patalpų konservatyviems renginiams.
Vokietijos dešinioji partija “Alternatyva Vokietijai” (Alternative für Deutschland, AfD) Berlyne sunkiai rado tinkamų patalpų viešbučiuose ar salėse suvažiavimams. Raudonųjų ir žaliųjų dominuojama žiniasklaida taip pat įžūliai šmeižia bet kokius pagrindinių konservatorių bandymus susitikti su kitais dešiniaisiais.
Ilgą laiką Vokietijoje egzistavo politinė tuštuma dešinėje. Nors ją užpildė AfD po to, kai A. Merkel Christlich Demokratische Union (CDU) pasuko į kairę, Vokietijos isteblišmentas vis dar negali susitaikyti su tuo, kad atsirado nauja opozicinė partija. Beje, nepaisant viso demonizavimo, dabartinėse apklausose AfD užima trečiąją vietą, lenkdama žaliuosius, kuriuos sukrėtė nepotizmo skandalas ir kaltinimai nesąžiningumu Ekonomikos ir klimato ministerijoje. Nepaisant to, pažangiųjų jėgų dominavimas universitetuose, žiniasklaidoje ir ypač visuomeniniuose transliuotojuose yra didžiulis, netgi hegemoniškas. Berlynas yra Vokietijos progresyvizmo epicentras.
Šiuo požiūriu kitų šalių konservatoriai Vokietiją pagrįstai įvardija kaip pagrindinę Europos politikos problemą. Briuselio pamokymai ir vadovavimas konservatyvioms Vidurio ir Rytų Europos vyriausybėms pagrįstai laikomi garsiojo Vokietijos hipermoralizmo, visada norinčio pamokyti kitus, atgarsiu – dabar jau šiuolaikine “ekologinio budrumo” mada.
Svarbiausiu masinės migracijos klausimu Berlynas ilgą laiką destabilizavo žemyną, nes nesiėmė ryžtingų veiksmų ir neleido sukurti veiksmingos pasienio kontrolės sistemos. Vokietija tebėra imigracijos į gerovės sistemą magnetas. Likusi Europos dalis, ypač pietinės ir rytinės šalys, buvo paliktos dirbti juodą darbą – tikrinti migracijos srautus prie išorinių sienų, nors už tai buvo vadinamos rasistėmis.
pietinės ir rytinės šalys, buvo paliktos dirbti juodą darbą – tikrinti migracijos srautus prie išorinių sienų, nors už tai buvo vadinamos rasistėmis
Po metų birželio mėn. vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose Europos dešiniesiems atsiveria didžiulė galimybė įrodyti, kad jie yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Šiuo metu Parlamente yra dvi pagrindinės konkuruojančios dešiniųjų frakcijos: nacionalkonservatyvioji Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcija ir griežtesnės linijos Identiteto ir demokratijos (ID) frakcija, taip pat keliolika “Fidesz” Europos Parlamento narių. Jei visos partijos, dabar sudarančios šias dvi frakcijas, susijungtų, susivieniję dešinieji nesunkiai užsitikrintų 140-150 vietų Briuselyje ir užimtų antrąją vietą, nedaug atsilikdami nuo Europos liaudies partijos (ELP) ir gerokai aplenkdami trečioje vietoje esančią su sunkumais kovojančią Socialistų ir demokratų frakciją.
Tačiau mažai tikėtina, kad taip nutiks. Per daug nesutarimų yra dėl euro ir Europos centrinio banko politikos, dėl fiskalinių pervedimų ir subsidijų, o šiuo metu labiausiai – dėl Rusijos. Taip pat trukdo asmeniniai ir ilgalaikiai nacionaliniai priešiškumai ir varžybos. Varšuva netgi pateikė visiškai nerealius reikalavimus dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų. Kol kas nesugebėjimas rasti bendros kalbos ir kompromiso neleidžia sukurti vieningos, didelės dešiniosios frakcijos, kuri galėtų veiksmingai pasipriešinti kairiųjų, pseudoliberalų ir centristų grupuotei Briuselyje.
Dešiniųjų susiskaldymas reiškia, kad kairieji turi persvarą. Reikia daugiau dialogo, įsiklausymo, mokymosi vieniems iš kitų ir abipusio skirtingų nacionalinių jausmų ir požiūrių įvertinimo. Tarkime, kad dešinieji judėjimai iš tiesų nori vykdyti savo istorinę atsakomybę – ginti Vakarų civilizaciją, nacionalinę tapatybę ir suverenias Europos nacionalines valstybes vis pavojingesniame daugiapoliame pasaulyje. Tokiu atveju laikas įveikti smulkius vidinius nesutarimus. Glaudesnis Europos dešiniųjų bendradarbiavimas iš tiesų galėtų daug ką pakeisti.
