Šiandien Vakarų pasaulio krikščionys pradeda Velykų tridienį. Jis prasideda Didžiuoju ketvirtadieniu, kurį sudaro dvi dalys. Pirmoji vyksta vyskupijų katedrose, kuriose švenčiamos Krizmos Mišios. Jų metu vietos vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Mišiose ir pašventina aliejus. Šie aliejai vėliau naudojami švenčiant įvairius sakramentus: per Krikštą, Sutvirtinimą ir Ligonių patepimą.
Ši diena ypač svarbi kunigams, nes ji yra Šventimų sakramento įsteigimo diena per kurią jie atnaujina savo kunigystės įžadus. Šios Mišios vyksta ketvirtadienį ryte arba dienos metu ir tuo metu vyskupijoje būna vienintelės, parapijų bažnyčiose Didžiojo ketvirtadienio rytą neleidžiama aukoti kitų Mišių.
Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę, nors paprastai kiekvienos Mišios yra Paskutinės vakarienės atminimas. Tačiau šį ketvirtadienio vakarą Mišios primena Kristaus su apaštalais valgytą vakarienę ir jų kojų plovimą.
Šį vakarą įprasta, kad bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Deja, šiemet dėl pandemijos ši apeiga bus praleista. Tai yra simbolinis, bet daug pasakantis gestas. Jis kartoja tai, ką darė Jėzus. Kaip rašoma Jono evangelijoje, Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas.
Dar vienas svarbus Paskutinės vakarienės akcentas yra duonos laužymas. Kai Kristus ėmė duoną, liepė imti ją mokiniams ir valgyti, nes tai Jo kūnas. Taip pat davė taurę vyno ir liepė gerti, nes ji buvo taurė naujosios sandoros Jo kraujo, kuris už mus praliejamas.
Pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą budi žmonės ir meldžiasi, taip susikaupdami Didžiojo penktadienio minėjimui.
Skelbiame vieno žymiausių Lietuvos liturgistų kun. Artūro Kazlausko Paskutinės vakarienės liturgijos išaiškinimą.
„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.
Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.
Prieš šventimą tabernakulis turi būti visiškai tuščias. Duona tikinčiųjų Komunijai konsekruojamos per tą pačią Eucharistiją. Konsekruotina tiek duonos, kad pakaktų ir rytojaus Komunijai.
Švenčiausiojo Sakramento saugojimui parengiama koplyčia, kuri papuošiama taip, kad nuteiktų maldai ir meditacijai. Griežtai siūlomas asketiškumas, atitinkantis tų dienų liturgijos dvasią, vengiant bet kokių nesaikingumų ir šalinant juos. Jeigu tabernakulis paprastai laikomas atskirtoje nuo pagrindinės navos koplyčioje, joje dera įrengti Švenčiausiojo Sakramento laikymo ir adoracijos vietą.
Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.
Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.
Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.
Pageidautina, kad diakonai, akolitai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.
Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua) (ar kuris kitas himnas), kurio geriausiai žinome tik paskutiniuosius du posmus.
Negalima atlikti Švenčiausiojo Sakramento perkėlimo apeigų, jei toje pačioje bažnyčioje Didįjį penktadienį nebus švenčiama Viešpaties kančios liturgija.
Švenčiausiasis Sakramentas laikomas uždarytame tabernakulyje arba skrynutėje. Jokiu būdu nedera jo išstatyti monstrancijoje.
Tabernakulis ar skrynutė neturi priminti kapo; apskritai vengtina pati sąvoka „kapas”. Koplyčia, kur perkeliamas Švenčiausiasis Sakramentas, rengiama ne vaizduoti Viešpaties laidotuves, bet saugoti Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didįjį penktadienį.
Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).
Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.
Po Mišių nudengiamas altorius. Visi kryžiai bažnyčioje uždengtini raudonu ar violetiniu šydu, nebent tai jau buvo padaryta šeštadienį prieš penktąjį gavėnios sekmadienį.
