Didįjį penktadienį Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę Kaune užtvindė taiki, besimeldžianti minia, su žibintais rankose, kaip ir krikščionys visame pasaulyje, ėjusi Kryžiaus kelią. Į jo apmąstymą jau 21-ąjį pakvietė Kauno arkivyskupijos kurija.
Pro gerai pažįstamas vietas, gerai pažįstamomis gatvėmis šįkart eita su Jėzumi, paskui Jo kryžių, čia pat, gatvėse, arkivyskupijos ganytojams, miesto parapijų kunigams 14-oje stočių paskelbiant Evangeliją. Maldai stotyse vadovavo Kauno I dekanato dekanas monsinjoras Vytautas Grigaravičius, giedojimui – sesuo Celina Galinytė OSB.
Kryžių pasikeisdami nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios laiptų iki arkikatedros nešė į pakvietimą atsiliepusių beveik 30-ies miesto mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, licėjų, kolegijų bendruomenių atstovai – nuo mažesnių mokinukų iki gimnazistų ir mokytojų, skaičiusių mąstymų mintis.
Dalyvavo Kauno „Atradimų“, Karalienės Mortos, „Šviesos“ mokyklos-darželio, Palaimintojo Jurgio Matulaičio montesori, Jono ir Petro Vileišių, Juozo Urbšio mokyklų, Garliavos Jonučių, Sargėnų, Šv. Kazimiero, Senamiesčio, VDU „Atžalyno“ progimnazijų, Jono Pauliaus II, Jono Jablonskio, Juozo Grušo, Juozo Naujalio, LSMU, „Saulės“, „Varpo“ , „Vyturio“, Veršvų gimnazijų, VDU Ugnės Karvelis, „Erudito“ bei KTU inžinerijos licėjaus, Kolpingo bei Šv. Ignaco Lojolos kolegijų bendruomenių atstovai.
Žmonės su žibintais rankose giedodami sekė paskui Kryžių – atrodė, tą vakarą miestas buvo labai arti Dievo, kenčiančio, mirusio. Arti Jo meilės, kurį kvietė susimąstyti ir atsiliepti…
Juk „kai jaučiamės bejėgiai, sužlugę, be sveikatos, be laisvės, be ateities, be vilties, galime būti panašūs į Prikaltąjį ant kryžiaus. Kai pažiūrime į kryžių, ant kurio prikaltas Jėzus, mes išties žvelgiame į meilės ženklą, begalinės Dievo meilės ir išgydymo šaltinį. Per jį piktasis yra įveiktas, mirtis nugalėta, mums duodamas naujas gyvenimas ir atkuriama viltis“ (iš šio Kryžiaus kelio mąstymo).
Kryžių sutiko ir praeiviai. Ir juos pasiekė Dievo žodis. Ir žmonės atsiliepė, daug jų pagarbiai stabtelėdami, nuostabos žvilgsniais nulydėdami eiseną.
Septintoje stotyje, kai Jėzus parpuola antrą kartą, maldoje prisiminta ir Ukraina – kad turėtume stiprybės nenusigręžti nuo to, kas vyksta karo apimtame krašte.
Daugybė jaunų šeimų į procesiją atėjo su vaikais. Arkikatedra buvo pasiekta ir jiems keliaujant tėveliams ant rankų arba pirmąjį savo gyvenime Kryžiaus kelią nueinant dar vaikiškuose vežimėliuose.
Užtruko, kol minia, pasibaigus stočių apmąstymui, suėjo į arkikatedrą, kur Jėzaus mirties valandą priminė mišrusis choras, vadovaujamas Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės: buvo giedamas himnas „Stovi Motina“.
„Te mūsų širdys būna atvertos nuostabiai Velykų malonei. Būkit palaiminti!“ – sakė arkikatedroje Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, suteikdamas palaiminimą Šventojo Kryžiaus relikvija ir nuoširdžiai padėkodamas mokyklų bendruomenėms, jauniesiems savanoriams, giedotojams, kunigams, visiems procesijos dalyviams, kad visi kartu per šį šventą laiką išgyveno nuostabią tikinčiųjų šeimos – Bažnyčios – bendrystę.
Ši bendrystė nenutrūko greitai ir pasibaigus pamaldoms. Žmonės neskubėjo skirstytis, lankė Viešpaties kapą arkikatedroje, pagerbė Jo kryžių, bendravo tarpusavyje jau alsuodami tuo būsimu džiaugsmu, kuris ištiks netrukus, šventų Velykų naktį.
