Vakarų pasaulis išgyvena demografinę krizę. Gimstamumas mažėja taip sparčiai, kad nebeužtikrinama natūrali gyventojų kaita. Į senstančios ir pamažu išmirštančios visuomenės iššūkį vis dar žiūrima pro pirštus, nors netrukus visi patirsime rimtus tokios situacijos padarinius, kaip specialistų stoka gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse – medicinoje, policijoje, kariuomenės gretose ir kitur, taip pat dirbančiųjų mokesčių mokėtojų mažėjimas ir iš to sekanti pensijų sistemos krizė
Užuot iš esmės gilinantis į gimstamumo krizės priežastis bei ieškant sprendimų, kaip šeimos kūrimą bei jos gyvybingumo pratęsimą padaryti kertiniu valstybės klausimu, kai kurie valdžios atstovai dėmesį sutelkė į abortų legalizavimą Lietuvoje bei pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą sveikoms vienišoms moterims, kompensuojant išlaidas iš valstybės biudžeto.
Abu šie projektai yra ydingi – jie neveda prie sveikos ir gyvybingos visuomenės kūrimo.
Situacijos įkaitai – moteris, o dar labiau vaikas
Kiekvieną dieną šimtai moterų ir šeimų Lietuvoje susiduria su krizinio nėštumo realybe – dažnai vieni su savo skausmu, be tinkamos pagalbos ir supratimo. Iki šiol Lietuvoje nėra nacionalinės krizinio nėštumo prevencijos ir kompleksinės pagalbos sistemos, kuri padėtų maksimaliai sumažinti krizinio nėštumo rizikos veiksnius, padėtų krizinio nėštumo pasekmes išgyvenantiems asmenims, taip pat visai visuomenei parodytų palankią strategiją, kaip mažinti krizinio nėštumo atvejų ir nubrėžtų atitinkamą veiksmų ar politikos gaires valstybės institucijoms, įstaigoms ir nevyriausybinėms organizacijoms.
Žingsnis šia linkme galėjo būti žengtas dar 2022 m., kai keletas Seimo narių (L. Kukuraitis, L. Mogenienė, L. Nagienė, R. Baškienė) užregistravo įstatymo pasiūlymą, kuriame numatoma, jog „pacientas, svarstantis nėštumo nutraukimą, patyręs persileidimą ar nėštumo nutraukimą, turi iš sveikatos priežiūros specialisto gauti informaciją dėl krizinio nėštumo pagalbos paslaugų teikimo ir konsultavimo galimybių“.
2023 m. Laisvos visuomenės institutas taip pat teikė atsakingoms institucijoms pasiūlymus, prašydamas inicijuoti tarpinstitucinę darbo grupę dėl pagalbos moterims ir šeimai krizinio nėštumo situacijose priemonių ir pagalbos sistemos sukūrimo Lietuvoje. Savo patirtimi pasidalijo ir tuometinė Seimo narė D. Morgana, atvirai kalbėjusi apie psichinę sveikatą, psichologinę moters būklę nėštumo metu ir po jo, pabrėždama, kad besilaukiančioms moterims reikia įvairiapusiškos pagalbos.
Sveikatos apsaugos ministerija taip pat pripažįsta, kad nors oficialioji statistika rodo kitus skaičius, visgi Lietuvoje su prieš ir po gimdymo depresijos simptomais susiduria viena iš penkių vaikelio susilaukusių moterų.
Atrodė, jog reikalai šiuo klausimu gali pajudėti į priekį, tačiau 2024 m. situacija dramatiškai pablogėjo. Krizinio nėštumo centras – viena iš nedaugelio nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, teikiančių realią pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, vaikelio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo, nėštumo nutraukimą ar pogimdyminę depresiją – pirmą kartą iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos negavo finansavimo. Su panašia situacija susidūrė ir kitos pagalbą besilaukiančioms ar ką tik pagimdžiusioms moterims bei šeimoms teikiančios organizacijos: Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.
Valstybė, regis, pamiršta dar 1994 m. Kaire, 1995 m. Pekine ir 1999 m. JT Generalinėje Asamblėjoje prisiimtus įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Šiandien ši tema nustumta į paraštes, o jos vietą vis dažniau užima diskusijos apie abortų legalizavimą – tarsi tai būtų vienintelė ir geriausia išeitis besilaukiančiai moteriai, atsidūrusiai krizėje situacijoje.
Klaidingas požiūris – klaidingi ir sprendimai
Siekiant aborto legalizavimo dažnai pasitelkiami argumentai apie moters pasirinkimo laisvę ar sveikatą. Tačiau negalime pamiršti – vaiko teisė į gyvybę yra fundamentali žmogaus teisė. Aborto metu ši teisė yra pažeidžiama. Taigi aborto metu yra pažeidžiama viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl šis pasirinkimas niekada nebus teisingas.
Iš abortų šalininkų dažnai tenka girdėti, kad jei moteris nori pasidaryti abortą, anksčiau ar vėliau ji tai padarys, tad geriausia yra padėti jai tai padaryti „saugiai“. Tačiau tai – fatalistinis, gyvybės kultūrą naikinantis požiūris. Visgi žvelgiant plačiau, moters saugumas apima ne tik fizinį veiksmą, bet ir emocinį, dvasinį, moralinę atsakomybę. Tad visuomenė turėtų susimąstyti, ne kaip padėti moterims atlikti „saugius“ abortus (nes tokių nebūna, juk kūdikis pasmerkiamas mirčiai), o savo mintis ir sprendimus nukreipti į tai, kaip padėti besilaukiančioms moterims visapusiškai jaustis saugiai, nejausti spaudimo iš aplinkinių, nebūti įtikinėjamoms atimti jos įsčiose užsimezgusios vaiko gyvybės.
Mes, kaip visuomenė, turime skatinti vyro ir moters tarpusavio santykių darną, puoselėti šeimos kūrimąsi, užtikrinti visuomenės, ugdymo įstaigų, žiniasklaidos teigiamą požiūrį į šeimą, žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Neieškoti sintetinių pakaitalų, kažkur elektroninėse erdvėse, kurie niekuomet neatstos gyvo ir tikro santykio vienas su kitu. Tvirtai tikiu, kad jei puoselėsime tarpusavio santykius, sumažės ir depresijos, nusivylimo, neapykantos apraiškų.
Didžiausias pavojus žmogui – prarasti žmogiškumą, tapti abejingam. Kai nuodėmė pateisinama ir netgi įteisinama įstatymais, kai nebelieka gėrio ir blogio skirties – tada žlunga ir žmogus, jo sąžinė apanka ir praranda gebėjimą pažinti tiesą, visuomenė susvetimėja, išnyksta empatija.
Ką rinksimės empatiją besilaukiančiajai ar abortų pasiūlą?
Nėštumas – ne liga, o abortas nepriskiriamas jokiam gydymo būdui. Vaisiaus sunaikinimas, kurį atliekant fizines, psichines ir emocines pasekmes pajunta ir moteris, dažnai būna pasirenkamas pažeidžiant laisvo informuoto sutikimo sąlygas. Sutikimas intervencijai gali būti duotas tik asmens, tinkamai galinčio išreikšti savo valią, gavusio pakankamą ir aiškią informaciją (įskaitant visas su procedūra susijusias rizikas bei pasekmes) ir atliktas laisva valia.
Didžiausias pavojus žmogui – prarasti žmogiškumą, tapti abejingam.
Apie tai, kad moterys nėštumo nutraukimui ryžtasi dažniausiai tik todėl, kad patiria psichologinį smurtą ir spaudimą, susiduria su emociniais, finansiniais ir kt. iššūkiais liudija iškalbinga Krizinio nėštumo centro veikla. Centras kasmet suteikia apie du tūkstančius konsultacijų krizines situacijas išgyvenančioms moterims. Dažniausia moterys nutraukia nėštumą ne todėl, kad pačios to nori, bet todėl, kad išgyvena baimę, palaikymo stoką, sunkias ekonomines sąlygas ar tiesiog krizinėje situacijoje pritrūksta pasitikėjimo savimi, tada joms atrodo, jog vienintelis pasirinkimas – abortas.
Visgi tos, kurios pasidavė spaudimui, būdamos nuoširdžiai atviros tiesai, pripažįsta, kad abortas taip ir neatnešė laukto palengvėjimo, bet paliko didelę tuštumą ir nenusakomą sielvartą. O tos moterys, kurios pasiryžo gimdyti, nepaisant visų iššūkių, jaučiasi laimingos. Jų istorijos verčia susimąstyti, kokios pagalbos šiandien iš tikrųjų labiausiai trūksta Lietuvoje, kur turėtų krypti mūsų dėmesys ir pastangos.
Deja, tai nė motais grupei Seimo narių, siūlančių įteisinti abortus per Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą. Pagal jį nėštumo nutraukimo paslauga moteriai būtų teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo arba valstybės biudžeto.
Suprantama, kad kartais pasitaiko kritinių, mediciniškai labai komplikuotų atvejų, kai užsimezgusi nauja kūdikio gyvybė nėra suderinama su gimimu, ar kelia rimtą pavojų besilaukiančios motinos gyvybei, tačiau tokie atvejai jau ir dabar yra numatyti ir reglamentuojami.
Visuomenės budinimas
Krizinis nėštumas nėra tik asmeninė, besilaukiančios moters ar šeimos, krizė – tai visos visuomeninės žmogiškumo, moralumo krizė, kurią galime, netgi privalome spręsti visi kartu. Reikia sąmoningumo, solidarumo ir jautrumo – kad nebeliktų užslėpto, nebylaus skausmo, kurį patiria tūkstančiai moterų bei šeimų.
Kiekvienas iš mūsų gali būti šios pagalbos dalimi – žodžiu, veiksmu, palaikydami ar išklausydami, teikdami materialią pagalbą. Tai nelengvas kelias, bet vienintelis, vedantis į solidarumą ir gyvybės kultūrą – kultūrą, kur žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės, socialinės ar ekonominės padėties, yra branginamas. Kur šeima, žmogaus gyvybė nuo pat pradėjimo momento iki natūralios mirties – prioritetas. Kur valstybė – ne stebėtoja, o aktyvi gyvybės kultūros kūrėja.
Gyvybės kultūra yra priešinga aborto legalizavimui. Gyvybės kultūra ragina pažvelgti tiek į moterį, tiek į vyrą su pagarba ir dėmesingumu. Ji nepriešina vienų su kitais. Ji skatina darnumą tarp skirtingų lyčių, ragina skirtingų profesijų atstovus susitelkti dėl bendro gėrio – žmogaus gyvybės, šeimos gerovės, geresnio visuomenės emocinio, psichologinio mikroklimato bei Tautos išlikimo puoselėjimo. Saugokime ir kurkime gyvybės kultūrą Lietuvoje!
