Nepaisant demografinės žiemos bei kasmet vis prastesnių gimstamumo rodiklių, pavojaus varpais skambinančių įvairių institucijų bei verslo atstovų, šeimos stiprinimo politika iki šiol tėra skambūs žodžiai, o ne rimti ir sistemingi darbai, brėžiantys aiškią strategiją, kaip mes norime, kad Lietuva atrodytų po 5, 10, 50 ar 100 metų ir kaip link to pakreipti visą valstybės valdymo vairą.
Atrodo, kad šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane, lyg valstybėje gyventų ir ją valdytų atskiri individai, gimę ir augę inkubatoriuose.
Šiandien valstybės politikoje pasigendu šeimocentriškumo – pelnyto ir pagarbaus dėmesio šeimoms. Ne atskirų, pavienių fragmentų, bet nuoseklaus, kryptingo veikimo įvairiais lygmenimis. Peržvelgus partijų programas galima pastebėti atskiras mintis apie šeimos politiką, tačiau pasigendama net ir tų mažų gabalėlių realaus įgyvendinimo.
Kad valstybės valdytojams šeimos klausimai mažai rūpi, kad jis veikiau nustumiamas į paraštes, rodo ir tai, kad nuo 2023 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose konkursuose pašalintos tokios „mažiau reikšmingos” finansavimo sritys kaip „šeimos viešoji politika“, ją prijungiant prie vaiko gerovės srities. Atskiros sritys lieka: neįgaliųjų, moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo, žmogaus teisių apsaugos, bendruomenių stiprinimo, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, švietimo ir mokslo, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo, vartotojų teisių apsaugos, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos ir socialinio verslo plėtros viešoji politika. Konkursas didelis, teikti paraiškas gali daug organizacijų, tačiau kiekvienoje srityje laimės tik viena konkurse dalyvaujanti paraiška, jei labai pasiseks gal net dvi.
Organizacijoms, anksčiau teikusioms paraiškas „šeimos viešosios politikos“ srityje, galimybė šiuo metu gauti finansavimą yra labiau teorinė nei praktinė, nes varžytis su organizacijomis, kurios vykdo veiklą vaiko gerovės srityse nėra moralu – jų veikla yra taip pat svarbi ir be galo reikalinga Lietuvai.
šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane.
Kalbant apie šeimos stiprinimo politiką būtina paminėti ir Nacionalinę šeimos tarybą. Tai viena iš centrinių šeimos politikos koordinavimo institucijų šalyje, veikianti kaip ekspertinė ir patariamoji visais lygmenimis: nuo nevyriausybinių organizacijų iki prezidentūros. Jos tikslas – suvienyti institucijas, skatinti šeimos politikos plėtrą ir auginti šeimų gerovę. Atrodo, atsakinga ir labai svarbi veikla, jei valstybės strateginiu tikslu laikome esamų šeimų puoselėjimą ir naujų kūrimąsi bei gimstamumo augimą.
Tačiau šiai tarnybai skiriamas varganas biudžetas, kurio vos užtenka 1 darbo etatui išlaikyti ir mažo kabineto nuomai bei komunalinėms išlaidoms apmokėti, daug pasako apie valdančiųjų požiūrį į šiai institucijai pavestą klausimą. (Palyginimui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai atseikėta bent 8 kartus daugiau.) Galiausiai, nuolat ieškoma priekabių, kaip šios įstaigos veiklą paralyžiuoti ar ją apskaitai panaikinti. Vienas tokių bandymų buvo dar šių metų pradžioje, kuomet LR Seime nepatvirtinta naujai išrinktos tarybos narių komanda, dėl jos neva per konservatyvių pažiūrų ir netinkamo lyčių kvotos pasiskirstymo. Pasigirsta ir kalbų, kad šią tarnybą apskritai norima naikinti.
Šeimos klausimais susigriebiama ir į šeimas atsigręžiama tik tuomet, kai šalį ar kokį nors Seimo narį ištinka bėda: tada visi staiga pasidaro dėmesingi ir pradeda begalinius svarstymus. Juk nepraleis progos pasinaudoti susidariusia situacija ir pelnyti visuomenės palankumą, o dar jeigu artėja rinkimai…
Ar pamenate, kai Seimo narė D. Morgana laukėsi ir prabilo apie sunkų nėštumą bei laiką po jo, emocinę būseną ir tai, kad besilaukiančioms moterims reikia įvairiapusiškos pagalbos? Tuomet visi suskubo teikti pasiūlymus, kaip ir ką būtų galima tobulinti – nuo paslaugų kokybės gerinimo iki teisėkūros iniciatyvų.
Bet Seimo narės situacija nėra išskirtinė – tokias patirtis išgyvena daugybė besilaukiančių moterų. Valstybės pareiga yra padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Ši pareiga kyla iš 1994 m. Kaire vykusios JTO Tarptautinės gyventojų ir vystymosi konferencijos, kurioje buvo priimta veiksmų programa, nustatanti pareigą valstybėms imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl aborto (programos punktas 7.24). Tarptautiniu lygiu nuostata buvo atkartota 1995 m. Pekino konferencijoje bei 1999 m. JTO Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje. Lietuva pasirašė šį dokumentą, prisiimdama visus tarptautinius įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje.
Iki šiol šiuos valstybės įsipareigojimus padėjo įgyvendinti ir tam tikros nevyriausybinės organizacijos (NVO), šioje srityje nuosekliai, tikslingai ir nuoširdžiai dirbusios 10 ir daugiau metų. Jų veikla Lietuvai jau davė daug gražių vaisių – išsaugota ne viena kūdikio gyvybė, drįstu sakyti, kad išsaugota ir psichinė bei fizinė jų motinų sveikata. Tačiau, kai kurioms valstybės institucijoms tai kažkodėl atrodo nesvarbu.
Štai LRT girdi laidoje Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė pasakoja, kad dešimtmetį veikiantis centras, teikiantis įvairialypę pagalbą besilaukiančioms moterims ir šeimoms, pirmą kartą negavo valstybinio finansavimo, o SADM atstovės laidoje nurodytos priežastys nei kiek neįtikina. Organizacija planavo apie 2000 konsultacijų ir pagalbą daugiau nei 300 moterų. Nors organizaciją remia privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys, tačiau dėl lėšų trūkumo veiklą teks apriboti – mažiau pagalbos sulauks ir į šią organizaciją besikreipiančios moterys.
Su panašia situacija susidūrė ir kitos pagalbą besilaukiančioms moteris bei šeimoms teikiančios organizacijos: Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.
Apmaudu, kad organizacijos, kurios ilgus metus, kryptingai dirbo šiose srityje pamirštamos ir apleidžiamos, o valstybės finansavimas atitenka naujoms, dar laiko ir išbandymų nepatikrintoms organizacijoms. Situaciją išsamiau patyrinėti galite ir patys: finansuojami projektai bei finansavimo negavę projektai. Nesinori abejoti ekspertų vertinimu, bet nepaliauja kirbėti mintis ar projektai buvo objektyviai, be išankstinės nuomonės bei ideologinio angažuotumo vertinami.
Galiausiai straipsnio pradžioje keltas klausimas taip ir lieka apmąstymuose, – tai kurgi valstybės valdytojai yra pasiryžę dėti kablelį? Šeimos ir gimstamumo politiką „kurti, neleisti griauti“ ar „kurti neleisti, griauti“? Rodos, tik kablelio skirtumas, tačiau reikšmė, kaip ir visa politikos strategija ir Lietuvos ateitis jau bus kitokia.
