Šis vieno ateitininkų kūrėjo, pirmojo profesionalaus lietuvių filosofo, buvusio VDU dekano, prel. kun. Prano Kuraičio (1883-1964) rankraščio tekstas parašytas siaučiant Antrojo pasaulio karo audroms lieka aktualus šiandien, todėl kviečiame skaitytojus su juo susipažinti.
Tautos vienybė ir skirtingų pasaulėžiūrų ir politinių grupių sugyvenimo pagrindai tautoje
1942 spalio 14-toji diena (rankraštis)
I. Visiems reikalinga gaivinti tai pačiai tautai priklausymo sąmonė, visiems turi rūpėti visos tautos bendras visuomenės labas. Bendrą visuomenės labą, kuris rūpi tautai ir valstybei, sudaro laikinoji piliečių gerovė (materialinė, kultūrinė, socialinė), pilietinė taika ir tvarka viduje, paremti teisingumu, žmoniškumu, draugiškumu, palankumu tarpusavio santykiai. Visiems turi rūpėti visų visapusiška gerovė, vienybė, solidarumas.
II. Visiems turi rūpėti geras savo tautos vardas kitų tautų tarpe, saugi tarptautinė, tarpvalstybinė padėtis.
III. Visiems turi rūpėti ne tarpusavio ignoruojančiu neutralumu, bet tarpusavio nuoširdžiu, šeimos narių dvasioje giminišku pripažinimu ir palankumu paremti santykiai. Turi būti simpatingo tautiškumo, tautiškos, tėvyniškos meilės reiškimas saviesiems (savo tautos nariams). Visiems turi rūpėti tarpusavyje darnaus, nuoširdaus bendradarbiavimo ir kultūrinės pažangos dvasioje rūpestingai visų palaikomi santykiai.
IV. Tėvynės meilė įpareigoja žiūrėti į visus, kurių tėvynė ta pati, su simpatija, į visus atskirai ir visus visų lietuvių organizuotai tvarkomus reikalus, jų susigrupavimus, jų bendras pastangas.
V. Žmogui priklausančios teisės neturi būti mažinamos ir siaurinamos ir savųjų atžvilgiu. Neleistina savo skirtingų idėjų, principų vardan smurtinai brautis į savo tautiečių pagrindines žmogaus teises, jas maltraktuojant. Sąžinės laisvės ir kitos pagrindinės žmogui privalomos laisvės turi būti respektuotos ir savo tautiečių atžvilgiu.
VI. Gerą vardą mūsų tauta turės kitų tautų žmonių akyse tik tada, kai mūsų tautoje visuotinai reikšis.
- imponuojantis šeimyniškumas, solidarumas ir susiklausymas;
- pavyzdingas bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba;
- teisingumo ir nuoširdaus broliškumo santykiai;
- kitaip manančių, kitaip tikinčių žmoniškas, broliškas traktavimas;
- kai mūsų tauta garbingai ir su nuoširdžiu palankumu reikšis kitų tautų žmonių atžvilgiu;
- kai ji reikšis kaip uoliai kultūrinės pažangos siekianti tauta.
VII. Savotiškai suprasto progreso garbinimo laikais reikia tiems, kurie vadina save inteligentais ir pažangios dvasios žmonėmis, atminti, kad nėra jokios tikrai humaniškai galvojančių žmonių nustatytos teisės žiūrėti į savo tikinčiųjų tautiečių religiją kaip į kokią blogybę ar atšalinimą, kaip į dalyką griautiną valstybinėmis priemonėmis. Tenka juk pripažinti, kad galima būti kultūringu, mokslą kuriančių, pažangos siekiančiu, kitų teises gerbiančiu ir drauge tikinčiu žmogumi. Žinoma, iš kitos pusės ir tikintieji neprivalo žiūrėti į netikintį ir bedievį, kaip į savaime dėl to menkesnės vertės žmogų, kaip į negalintį dorai ir sąžiningai reikštis.
VIII. Vertinimo atžvilgiu pirmiau turi būti respektuojamas žmogus, paskui tautietis, giminė, savo religijos, savo grupės, savo partijos. Imponuojantis žmoniškumas turi būti visų savo tautiečių atžvilgiu drauge su individualizuoto artimumo pareiga.
IX. Reikia atminti, kad mūsų tauta yra maža savo plotmės ir žmonių skaičiumi ir kaip tokia privalo savaime kreipti ypatingą dėmesį į galingų dvasios kilnių ypatybių išugdymą, o ne į jėgos ir išorinių išgalių ypatingą tik kultivavimą. Visiems yra toji pat karo sužalota, sugriauta tėvynė, laisvę ir nepriklausomybę turinti atgauti tėvynė.
X. Žmogus turi būti žmogui aukščiau už idėjas.
- Idėja yra abstraktus dalykas, be nemirtingos sielos, be betarpiškų gyvų santykių su Dievu. Žmogus gi turi nemirtingą sielą, gali gyvai konkrečiai, egzistencialiai santykiauti su Dievu.
- Idėja yra tik pagalbinis mūsų protinio gyvavimo dalykas. Žmogus gi niekados negali būti laikomas tik kito žmogaus priemone.
- Idėja tik visumos kontekste, į kurį pagaliau įeina Dievas ir realus žmogus, turi pilną reikšmę.
- „Idėjinis” žmogus, kuris savo idėjas vykdo be atsižvelgimo į gyvus žmones, yra fanatikas.
- Faciuntis veritatem in caritate! [Vykdykite tiesą meilėje] (Ef 4, 15). Prieš norą deginti miestus, kurie nepriėmė Kristaus evangelijos!
