Deklaracija Fiducia supplicans – jau ir lietuvių kalba

Tikėjimo mokymo dikasterijos Deklaracija Fiducia supplicans dėl pastoracinės palaiminimų reikšmės jau skelbiama ir lietuviškai.

Vertimą pateikė Lietuvos Vyskupų Konferencija.

Apie nereguliariose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų palaiminimą Deklaracijoje rašoma:

31. Čia apibūdintame kontekste atsiranda galimybė laiminti nereguliariose situacijose esančias poras, taip pat tos pačios lyties asmenų poras, tačiau bažnytinė valdžia neturėtų įtvirtinti tokio laiminimo apeigų formos, kad tai nebūtų painiojama su Santuokos sakramentui būdingu palaiminimu. Tokiais atvejais teikiamas palaiminimas yra vertingas ne tik „kylančiuoju“ aspektu, bet juo taip pat šaukiamasi iš paties Dievo „nusileidžiančio“ palaiminimo tiems, kurie, pripažindami esą vargšai ir reikalingi Dievo pagalbos, nereikalauja savo statuso įteisinimo, bet prašo, kad visa, kas jų gyvenime bei santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai pagrįsta, būtų Šventosios Dvasios buvimu apgaubta, išgydyta ir pakylėta. Šiomis palaiminimo formomis Dievo prašoma suteikti iš jo Dvasios impulsų kylančią pagalbą – klasikinėje teologijoje tai vadinama „padedamosiomis malonėmis“ – kad žmonių santykiai bręstų ir augtų ištikimybe Evangelijos žiniai, kad būtų išsilaisvinti iš savo netobulumų bei silpnybių ir reikštųsi vis didesne dieviškosios meilės apimtimi.

32. Dievo malonė iš tiesų veikia gyvenime tų žmonių, kurie nesiskelbia esą teisūs, bet nuolankiai pripažįsta, jog yra nusidėjėliai, kaip ir visi kiti. Ji gali viską nukreipti pagal paslaptingus ir nenuspėjamus Dievo planus. Todėl Bažnyčia su nenuilstama išmintimi ir motiniškumu priima visus, nuolankia širdimi besiartinančius prie Dievo, ir lydi juos tomis dvasinės pagalbos apraiškomis, kurios leidžia visiems iki galo suprasti ir įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime [22].

33. Toks palaiminimas, nors ir nėra liturginių apeigų dalis [23], užtarimo maldą sujungia su nuolankiai besikreipiančiųjų į Dievą pagalbos prašymu. Dievas niekada neatstumia nė vieno prie jo besiartinančio žmogaus! Iš esmės palaiminimas siūlo žmonėms priemonę, sustiprinančią jų pasitikėjimą Dievu. Palaiminimo prašymas išreiškia ir maitina atvirumą transcendencijai, pamaldumą, artumą Dievui per tūkstančius konkrečių gyvenimo aplinkybių, o tai nėra menkas dalykas mūsų gyvenamame pasaulyje. Tai Šventosios Dvasios sėkla, kurią reikia puoselėti, o ne jai trukdyti.

34. Pati Bažnyčios liturgija kviečia mus laikytis tokios pasitikėjimo nuostatos net ir mūsų nuodėmių, trūkumų, silpnybių ir sumaišties akivaizdoje, kaip liudija ši graži Pradžios malda iš Romos mišiolo: „Visagali ir amžinasis Dieve! Būdamas be galo geras, tu prašantiems duodi daugiau, negu jie nusipelno ir meldžia. Gausiai parodyk mums savo gailestingumą, atleisk visa, kas sąžinę slegia, ir pridėk, ko nė melsti nedrįstame“ (XXVII eilinis sekmadienis). Iš tiesų, kaip dažnai per paprastą ganytojo palaiminimą, šiuo gestu nepretenduojant nieko sankcionuoti ar įteisinti, žmonės gali patirti Tėvo artumą labiau, „negu jie nusipelno ir meldžia“.

35. Todėl įšventintųjų tarnautojų pastoracinis jautrumas taip pat turėtų būti lavinamas, kad jie galėtų spontaniškai suteikti palaiminimus, kurių nėra Palaiminimų apeigyne.

įšventintųjų tarnautojų pastoracinis jautrumas taip pat turėtų būti lavinamas, kad jie galėtų spontaniškai suteikti palaiminimus, kurių nėra Palaiminimų apeigyne.

36. Šia prasme labai svarbu suprasti popiežiaus rūpinimąsi, kad šie neritualizuoti palaiminimai ir toliau liktų paprastais gestais, veiksminga priemone, sustiprinančia palaiminimo prašančių žmonių pasitikėjimą Dievu, ir netaptų liturginiu ar pusiau liturginiu veiksmu, panašiu į sakramentą. Priešingu atveju tai būtų rimtas nuskurdinimas, nes liaudiškojo pamaldumo požiūriu labai vertingas gestas būtų pernelyg kontroliuojamas, o žmones gyvenime palydintys sielovados tarnautojai netektų laisvės ir spontaniškumo.

37. Šiuo atžvilgiu reikėtų prisiminti iš dalies jau cituotus Šventojo Tėvo žodžius: „Sprendimai, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali būti iš dalies grindžiami pastoraciniu apdairumu, nebūtinai turi tapti norma. Tai reiškia, kad vyskupijai, vyskupų konferencijai ar bet kuriai kitai bažnytinei struktūrai nederėtų nuolat ir oficialiai įtvirtinti procedūras ar apeigas visokio pobūdžio klausimais […]. Kanonų teisė neturėtų ir negali aprėpti visko, taip pat ir vyskupų konferencijos neturėtų pretenduoti į tai savo įvairiais dokumentais ir protokolais, nes Bažnyčios gyvenimas teka ne tik normatyviu, bet ir daugeliu kitų kanalų“ [24]. Popiežius Pranciškus priminė, kad visko, „kas yra praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu dalis, nevalia pakelti iki normos lygmens“, nes tai „atvertų erdvę nepakenčiamai kazuistikai“ [25].

38. Dėl šios priežasties nereikėtų nei skatinti, nei numatyti nereguliarioje situacijoje esančių porų palaiminimo ritualo, tačiau taip pat nevalia trukdyti ar drausti, kad Bažnyčia būtų artima kiekvienai situacijai, kurioje Dievo pagalbos prašoma per paprastą palaiminimą. Trumpoje maldoje, kuri gali būti sukalbama prieš šį spontanišką palaiminimą, įšventintasis tarnautojas galėtų prašyti ramybės, sveikatos, kantrybės, dialogo ir abipusės pagalbos, taip pat Dievo šviesos ir stiprybės, kad laiminamieji galėtų visiškai įvykdyti jo valią.

39. Bet kuriuo atveju, būtent siekiant išvengti bet kokios painiavos ar skandalo, jei nereguliarioje situacijoje esanti pora prašo palaiminimo maldos, nors ir atliekamos ne pagal liturginėse knygose nustatytas apeigas, tokio palaiminimo niekada nevalia teikti nei per civilinės sąjungos ceremoniją, nei kaip nors susieti jį su šia ceremonija. Tas pat pasakytina ir apie santuokai būdingus drabužius, gestus ir žodžius. Šitai taip pat galioja, jei palaiminimo prašo tos pačios lyties pora.

40. Vietoj to toks palaiminimas gali būti teikiamas kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, lankantis šventovėje, susitikus su kunigu, grupinės maldos ar piligriminės kelionės metu. Šiais palaiminimais, kurie teikiami ne liturgijos apeigų formomis, bet veikiau išreiškia Bažnyčios motinišką širdį ir yra panašūs į palaiminimus, kylančius iš liaudiškojo pamaldumo gelmių, nesiekiama nieko įteisinti, o tik atverti savo gyvenimą Dievui, prašyti jo pagalbos geriau gyventi, taip pat šauktis Šventosios Dvasios, kad būtų galima ištikimiau gyventi pagal Evangelijos vertybes.

41. Tai, kas šioje deklaracijoje pasakyta apie tos pačios lyties asmenų porų palaiminimą, yra pakankamas orientyras, kuriuo vadovaudamiesi įšventintieji tarnautojai gali siekti apdairios ir tėviškos įžvalgos šiuo klausimu. Todėl, be pirmiau pateiktų nuorodų, nereikia laukti jokių papildomų atsakymų dėl galimų būdų, kaip sunorminti tokių palaiminimų detales ar praktinius aspektus [26].

Kviečiame skaityti visą Deklaraciją.

23 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version