Panevėžio rajono Akmenių kaime gyvenantys Vytautas ir Alina Smalioriai lapkričio 6 dieną šventė deimantinį santuokos jubiliejų. Pora apie savo meilės istoriją pernelyg atvirauti nelinkę ir palieka ją saugoti prabėgusiam laikui, tačiau šis šiandieninėje visuomenėje retas įvykis liudija apie ypatingą šeimos santykių tvirtumą. 1964 metais susituokę Smalioriai tvirtina, kad gyvenime būta visko: kartu praėjo nelengvą kelią, bet iki dabar vienas kitam dovanoja supratimą, rūpestį, dėmesį ir besąlygišką meilę.
Įsimylėjo šokiuose
Deimantinį santuokos jubiliejų švenčiantis gyvenimo duetas Vytautas ir Alina Smalioriai susipažino besimokydami toje pačioje mokykloje. Dvejais metais jaunesnė Alina pasakojo: „Kartu ėjom į Subačiaus vidurinę mokyklą. Vėliau Vytautas išėjo mokytis vairuotoju, o aš išėjau aštunton klasėn. Taip ir pasibaigė, pasimiršo mūsų pažintis. Suaugom. Pradėjau į šokius nueit, ten ir vėl susitikom.“
Tuomet įsiterpė Vytautas. „Mano kelias buvo sunkus. Suėjo 18 metų, gavau vairuotojo teises, bet mašinų tada nebuvo, vairuoti nė minties neturėjau. Išvažiavau Kupiškin, dirbau per žiemą pas brolį, tada – Šepetoj, o iš ten 1959 metais išėjau į kariuomenę. Grįžau po trejų metų į Kupiškį, vėliau – į tėviškę, Subačiun. Pastatėm kuro bazę. Po teisybei tai ir Rėzeknėj lygiagrečiai statėm, tiek pat rezervuarų, tos pačios talpos tik po žeme – požeminę kuro bazę. Jas skyrė 260 kilometrų. Taip ir važinėjau. Dirbo daug žmonių, nes greitai norėjo pastatyti. 1964 metų rudenį ji jau buvo baigta“, – pasakojo Vytautas ir tada su šypsena veide prakalbo apie meilę. „Tada jau turėjau mašiną, – sako jis ir žvilgteli į Aliną: – Ir pas šitų mergičkų atvažiuodavau.“
Alina tęsia pokalbį: „Susitikom Subačiuj šokiuose. Čia netoli, eidavom tris kilometrus, po šokių vėl namo. Eidavau ne viena, kelios mergaitės iš to kaimo būdavo, ir berniokai eidavo. Po kiek tai laiko Vytautas pradėjo pas mane atvažiuoti. Taip ir pripratau, nors iš pradžių labai spardžiausi, apie ženatvę nė minties nebuvo“, – kukliai šypsojosi Alina ir paaiškino, kodėl Vytautas į akį krito.
„Jo pavardė Smalioris, tai jis toks ir būdavo: visur lįsdavo, lipšnus, šnekus ir labai darbštus. Dažnai pas mane atvažiuodavo, o ir mamai jis patiko“, – prisimena Alina.
Vytautas šypsosi: „Labai mėgdavau uošvienės tarkinius blynus“.
Tuoktis – už rankos
Pasmalsavus, kur likimas suvedė šias dvi širdis, pokalbis pakrypo vedybų link, o apie santuoką pasakoti iniciatyvos ėmėsi Vytautas: „Ruožu Panevėžys– Kupiškis autobusai į vieną ir kitą pusę vaikščiodavo 70 kartų. Tada buvo šeštadienis, paėmiau Aliną už rankytės, sakau – lakiam Panvėžin, reikia susimetrikuoti. Ji sutiko. Nulėkėm ant autobuso, nuvažiavom ir susirašėm.“
„Aš buvau kategoriška, man vestuvių nereikėjo, bet sutikau, nebuvo kur dėtis. Suėjo tik savi keli giminaičiai ir tėveliai. Man nereikėjo nei baltos puošnios suknelės, nei baliaus“, – papildė Alina.
Anot Vytauto, jo žmonos kategoriškumas išlikęs iki šių dienų. „Sodyboje norėjau pastatyti kryžių, bet jo statyti Alina nė kaip man neleido. Sakydavo, kryžius turi stovėti ten, kur jam ir priklauso – kapinėse. Tai kas man beliko, paprašiau, kad meistrai rūpintojėlį išdrožtų“, – prisimena Vytautas.
O Alina, nukreipusi į jį žvilgsnį, pabrėžė, bet švelniu balsu: „Galėjai šito ir nesakyti.“
Meilė – amžina
Anot Smaliorių, jų gyvenimas po vedybų nė kiek nepasikeitė. „Vytautas atvažiavo pas mane gyventi. Tada buvome keturiese – mes abudu ir mano tėvai. Trečiuos metuos po vestuvių gimė sūnus Artūras, o dukra Rasytė – septintuos“, – kalbėjo Alina.
Paklausti, kaip tiek metų porai pavyko gražiai išgyventi, abu sako, kad tai – sunkus darbas.
„Visko gyvenime buvo. Mūsų charakteriai skirtingi, bet reikia mokėti pritapti vienam prie kito. Vytautas mėgdavo keliauti, ir dabar daug šneka, kartais reikia net pritildyti. Be to, jis kilęs iš labai didelės šeimos, o aš buvau viena. Gyvenam, rūpinamės vienas kitu. Jis labai darbštus, ir aš netinginė buvau. Tik kad ligos kamuoja. Būdavo, jis sakydavo, kad eilėje prie duonos stovėdavo. Aš nieko nepirkau, visko turėjome iki kaklo. Tėveliai ūkiškai gyveno, nebagočiai, bet turėjom visko. Pati dirbau kolūkyje, pieno supirkimo punkte, dispečerinėje ir gyvulius auginom. Galiu tik pasakyti – Vytautą myliu už jo darbštumą, rūpestingumą, dėmesingumą“, – sako Alina.
Mūsų charakteriai skirtingi, bet reikia mokėti pritapti vienam prie kito.
Jai antrina ir Vytautas: „Reikia daug dirbti, negalvoti apie blogį ir viskas būna gerai. Kai buvau jaunas, per daug dirbau. Gaisrinėj budėdavau po dvi paras, iš Subačiaus lėkdavau į Tiltagalius, namo užsukdavau tik maisto. Man netekdavo su kolegomis biliardo palošti, vis kažką dirbdavau. Turbūt dėl to laikas labai greitai prabėgo. Mūsų gyvenime buvo sunkių akimirkų, netekčių, bet laikėmės vienas kito įsikibę. Dabar kartu radiją paklausom, televizorių pažiūrim, šnekučiuojamės, pasiginčijam, susipykstam ir vėl susitaikom, apsikabinam.“
Smalioriai vieningai kalba ir apie didžiausią bei brangiausią jų turtą – vaikus – sūnų Artūrą ir dukrą Rasą bei anūkus Tomą, Karolį, Aurimą, Justą, Živilę.
„Visada gera jų sulaukti, telefonu paplepėti, pamatyti, apkabinti. Visi jie mūsų angelai. Rūpinomės jais kaip tik mokėjom ir galėjom. Vaikai gerai mokėsi, neturėjom jokio klapato, niekur nelakstė, per daug neišdykavo“, – sako pora.
Smalioriai visą gyvenimą nevengė darbo, susikūrė pačius jaukiausius namus, nuolat puoselėja aplinką ir vadovaujasi posakiu – visur gerai, bet namuose geriausia.
Dievo duota
Alinos ir Vytauto dukra Rasa tėvelius apdovanoja gražiais žodžiais: „Jie yra mūsų šviesuliai. Džiaugiuosi kiekviena diena, nes dar turiu abu tėvelius, ir mano vaikams jie didžiausias džiaugsmas. Seneliai protingi, kas kad jie mažiau sveikatos turi. Jie gyvi ir nesvarbu, kad nepaeina, nemato, bet jie yra. O mama dar vis pajuokauja, kad visi kavalieriai išmirė, tik vienas beliko. Reiškia, taip Dievo duota.“
Smaliorių vaikai pasakoja, kad jų tėveliai buvo labai darbštūs, kūrė namus ir grožį juose.
„Tėveliai pirmi kaime nusipirko televizorių, tada visi kaimo gyventojai vakarais eidavo pas juos žiūrėti. Tėtis pirmas kaime įrengė centrinį šildymą, tualetą, vonią. Jie daug dirbo ir mus, vaikus, spaudė prie darbo. Tada buvo kolūkio laikai, daug reikėjo padaryti. Dėka to labai anksti pati visko išmokau, netgi traktorių vairuoti. Jie visada tvarkė ir gražino aplinką, o dabar mes su vyru tuo džiaugiamės. Mūsų visai šeimai tai atgaiva sielai“, – sakė Rasa.
Ir dar pridūrė: „Tėvelis daug metų pradirbo Subačiaus kuro bazėje, ją ir pastatė. Dirbo Tiltagalių gaisrinėje. Daug turi padėkos raštų, medalių ir ženkliukų. Be to, pirmas rajone padarė vadinamąjį katafalką, tai visas rajonas samdydavo vežti velionius. Na, nemažai ir mamytė buvo pagerbta, kūrė aplinkos grožį, jau nepriklausomybės laikais yra gavusi padėkos raštų. Bet ne dėl jų jie dirbo, dirbo dėl to, kad tai buvo malonumas. Kiekviena gėlė mamytės buvo prakalbinta.“
Svarbiausia vertybė – šeima
Anot Rasos, didžiausia vertybė, kurią įdiegė tėveliai, tai – šeima.
„Brolis, suaugęs žmogus, kiekvieną dieną paskambina tėvams, kaip jiems sekasi. O aš tai visada šalia. Santykiai su anūkais taip pat puikūs. Dar iki pat dabar jie senelius aplanko, paskambina, labai myli. Seneliai padėjo užauginti anūkus, gal dėl to ryšys toks stiprus. Gyvendami kaime seneliai nemažai išmokė „kaimiškų“ dalykų. Nemaža dalimi jie prisidėjo prie anūkų tobulėjimo ir gerų savybių bei teisingų įpročių įskiepijimo. Seneliai yra vieni pirmųjų anūkų mokytojų. Būdavo, kad net iš darželio ar mokyklos parveža. Kadangi vaikai augo šalia senelių ir ilgą laiką leisdavo kartu su jais, gal ir todėl anūkai turi nemažai pagarbos seniems žmonės bei pagarbos kitiems apskritai. Esame tėveliams dėkingi ne tik už mums suteiktą gyvybę, bet ir už įskiepytą rūpestį, už norą padėti kitiems“, – kalbėjo Rasa.
