Balandžio 17 dienos rytą Šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Krizmos Mišios, priklausančios Didžiosios savaitės liturgijai. Jų metu yra šventinami aliejai, kurie vėliau parapijose ir vyskupijose naudojami teikiant įvairius sakramentus. Šias Mišias popiežius paprastai aukoja su Romos vyskupijos kunigais. Šiandien jų susirinko daugiau nei 1 800. Šį Didįjį ketvirtadienį Mišių aukai vadovavo, aliejus šventino kardinolas Domenico Calcagno, kuris perskaitė popiežiaus Pranciškaus parengtą homiliją.
Joje Šventasis Tėvas ypač kreipiasi į brolius vyskupus ir kunigus, kviečia atnaujinti kunigystės pažadus žvelgiant į Jėzų Kristų, „Alfa ir Omega“, mus mylėjusio ir nuplovusio mūsų nuodėmes savo krauju, padariusio mus karaliais ir kunigais, kaip priminė skaitinys iš Apreiškimo Jonui.
„Kai leidžiame jam mus mokyti, mūsų tarnystė tampa vilties tarnyste, nes kiekvienoje mūsų istorijoje Dievas pradeda jubiliejų, malonės laiką ir oazę. Paklauskime savęs: ar moku skaityti savo gyvenimo knygą? O gal bijau tai daryti?“, – klausiama popiežiaus homilijoje.
Jubiliejiniai metai mums, kunigams, yra ypatingas kvietimas iš naujo vėl atsiversti, pažymi Pranciškus. Būti vilties piligrimais, išeiti iš klerikalizmo ir tapti vilties skelbėjais. Žinoma, jei Jėzus bus mūsų gyvenimo Alfa ir Omega, mes taip pat galime susidurti su nesupratimu, kokį ir jis patyrė Nazarete. Tačiau savo žmones mylintis ganytojas negyvena ieškodamas pritarimo bet kokia kaina. Jo ištikimybė meilei, kurią vargšai atpažįsta pirmieji, pamažu pažadins ir patrauks kitus, pažymi popiežius.
„Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti“ (Lk 4, 16). Ši Evangelijos eilutė primena, pasak popiežiaus homilijos, gerų įpročių svarbą kunigo gyvenime. Jėzus buvo įpratęs lankytis sinagogoje ir skaityti Dievo žodį. Tokia yra dirva, iš kurios ir jo mokinių gyvenimas gauna gyvybinių medžiagų. Jėzus atvynioja knygos ritinį iki tos pranašystės, kurią pasiryžo išpildyti. Panašiai ir kunigai Biblijoje atras tą Žodį, kurį turi išpildyti, jei tik Šventasis Raštas bus jų namai.
„Padėkime ir kitiems atrasti savo gyvenimo puslapius: galbūt nuotakai ir jaunikiui, kai jie renkasi skaitinius savo santuokai arba tiems, kurie liūdi ir ieško eilučių, kaip patikėti Dievo gailestingumui ir bendruomenės maldoms mirusįjį. Kiekvieno mūsų kelionės pradžioje dažniausiai yra pašaukimo puslapis“, – pažymi popiežius, kviesdamas tą puslapį saugoti, kad mūsų meilė netaptų drungna.
Kunigams itin svarbios Jėzaus perskaitytos eilutės – „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo. Siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ – priduriant, kad „Šiandien išsipildė jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
„Tos pačios Dvasios šaukiamės savo kunigystėje: ji mums suteikta, būtent Jėzaus Dvasia išlieka tylioji mūsų tarnystės vedlė. Žmonės pajaučia jos dvelksmą, kai žodžiai mumyse tampa tikrove. Visų pirma vargšai, taip pat vaikai, paaugliai, moterys ir net tie, kurių santykiai su Bažnyčia buvo sužeisti, turi Šventosios Dvasios „uoslę“: jie atskiria ją nuo kitų pasaulio dvasių, atpažįsta ją mumyse, kai mūsų skelbimas ir gyvenimas sutampa. Mes galime tapti išsipildžiusia pranašyste, tai yra gražu!“, – pažymima Pranciškaus homilijoje Krizmos Mišių dalyviams kunigams ir vyskupams, kurioje taip pat raginama nepasiduoti nevilčiai ar pesimizmui. Dievas žino, koks bus derlius, o mes, darbininkai, gyvename darbu ir sėjos džiaugsmu.
Sėjos laukas yra visas pasaulis, kuriame daug žaizdų. O derlius, šimtą kartą gausesnis už tai, kas buvo pasėta, skirtas visiems. Kiekvienas žemdirbys žino, kad yra laiko tarpsnių, kai niekas, kas pasėta, rodos, nedygsta. Ir kunigai tai patiria. Bet misijos ir Karalystės džiaugsmas tebūnie didesnis už nuovargį.
Paskutiniais popiežiaus homilijos Krizmos Mišiose žodžiais kreipiamasi į visus Mišių dalyvius: „Brangūs tikintieji, vilties žmonės, melskitės šiandien už kunigų džiaugsmą. Tegul Šventajame Rašte pažadėtas ir sakramentų maitinamas išlaisvinimas pasiekia jus. Mumyse gyvena daug baimių, mus supa baisios neteisybės, tačiau jau išaušo naujas pasaulis. Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė mums savo Sūnų Jėzų. Jis patepa mūsų žaizdas ir nušluosto mūsų ašaras. „Štai jis ateina su debesimis“ (žr. Apr 1, 7). Jo yra karalystė ir šlovė per amžių amžius. Amen.“
