Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis: ne trys, o keturi Jonai

ŠaltinisETAPLIUS

Į Šiaulius tarnystei persikėlęs, bet Pastoraciniame centre kol kas tarp dėžių gyvenantis 51 m. Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis juokiasi – jei Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui žmonės sugalvojo pravardę Džiaugsmas, tai jį jau ėmė vadinti Šypsena. Tačiau surimtėjęs D. Trijonis neslepia: susipažinęs su vyskupija, tikinčiųjų bendruomenėmis, žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais, Dievo tarnais, imsis pokyčių, kurie turėtų sugrąžinti viltį.

„Noriu pasidžiaugti, kad galiu įsikurti Šiaulių mieste, būti vienu iš šiauliečių. Nors esu gimęs netoli, Telšiuose, Šiaulių nelabai pažįstu. Pirmas įspūdis, atvykus ir pasivaikščiojus gatvėmis, parkais, – nuostaba, kaip gražiai miestas sutvarkytas. Nenusileidžia Vilniui, kitiems miestams, tegalima pasidžiaugti, koks jis erdvus, žalias. Čia daug dviratininkų, planuoju ir aš įsijungti į jų gretas – dviratį atsivežiau, tik jis dar supakuotas“, – šypsosi vyskupas Darius Trijonis, kurį šiemet birželio 6-ąją popiežius Pranciškus paskyrė Šiaulių vyskupu koadjutoriumi. Birželio 29-ąją jo tarnystės pradžia iškilmingai paminėta šv. Mišiomis, kuriose kartu meldėsi Lietuvos vyskupai, Šiaulių vyskupijos kunigai bei kunigai svečiai.

Susitikus su „Etaplius“, D. Trijonis pirmiausia paaiškino, kokios yra procedūros ir kodėl jis atvyko į Šiaulius: „Popiežius Pranciškus mane paskyrė vyskupu koadjutoriumi, o tai reiškia, kad esu Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pavaduotojas. Jo Ekscelencija prašė sau pagalbininko, popiežius prašymą patenkino. Paprastai vyskupai, kuriems sukanka 75 metai (E. Bartuliui 75 metai sukaks gruodžio 7 d., – aut. past.) rašo popiežiui prašymą atsistatydinti. Popiežius prašymą arba patenkina, arba ne, o koadjutorius turi paveldėjimo teisę.“

– Dar prieš įsikurdamas Pastoraciniame centre, dalyvavote Kryžių Kalno atlaiduose – dieną, kai miestą galingai nuplovė lietus ir nusiaubė audra. Įdomiai Šiauliai jus pasitiko.

– Netipiškas pasitikimas (juokiasi). Kaip gėlės yra įvairios, visko reikia ir mūsų gyvenime: debesų ir saulės.

– Ar geras sąlygas gavote gyventi?

– Kuriuosi pastate aukščiau, nes iš aukščiau geriau matosi (juokiasi). Bet žinote, ko tam žmogui reikia gyventi? Man svarbiausia darbo stalas, lovelė poilsiui ir keletą knygų kad būtų kur pasidėti.

– Gal turite širdžiai mielų, brangių daiktų, kurie keliauja su jumis, kur tik besikeltumėte tarnystei?

– Visų paslapčių negaliu atidengti (juokiasi). Natūralu, kad vežuosi brangių nuotraukų, bet yra tokia mano viena stichija – turiu labai daug įvairių šalių žemėlapių. Juose – gražiausios Europos vietos, svarbiausios šventovės. Mano toks hobis, savęs realizavimas, kuris patinka ir žmonėms, – piligriminės kelionės.

1997 m. išvažiavau į Romą studijuoti, po 2 metų Popiežiškajame Laterano universitete įgijau pastoracinės teologijos licenciato laipsnį, išmokau italų kalbą, susipažinau su Italija. O 2000-aisiais pavasarį, kai buvo jubiliejiniai krikščionybės metai, tuometis Telšių vyskupas Antanas Vaičius mane paskyrė vadovauti piligriminei kelionei į Romą. Susirinko apie 130 žmonių, o mano darbas buvo organizuoti, užsakyti autobusus, viešbučius, rūpintis piligrimyste, suburti dvasinius palydėtojus kunigus. Buvome trise, lydėjome tris autobusus. Vasarą važiavau jau vienas pats, kaip kunigas, su jaunimu, dalyvavome jubiliejinėse jaunimo dienose Romoje, kur susirinko du milijonai jaunuolių. Teko 60 paauglių grupę suvaldyti (šypsosi). Nuo tų metų su daugeliu likome draugai, susibūrėme į būrelį, kurį pavadinome „keliaujančia parapija“. Kasmet važiuodavome į įvairias Europos šventoves, sudarinėjau grafikus, 10 metų rengėme keliones, kurios trukdavo po savaitę – tokia buvo mano tarnystė ir misija.

– Kokie žmonės, dvasininkai jums turėjo didžiausią įtaką, kad pasirinkote dvasininko kelią?

– Vyskupas Jonas Kauneckas, tuomet dar kunigas, vikaras Telšių katedroje, man labai buvo svarbus. Jaunas kunigėlis sakė ugningus pamokslus, daug įdomių pavyzdžių, diegė inovacijas. Jis gerai mokėjo vokiškai, skaitė vokišką literatūrą ir pamoksluose pasakydavo tai, ko nepasakydavo kiti kunigai. Jo pavyzdys augino mane kaip asmenybę. J. Kauneckas Telšių katedroje rodė skaidres apie Romą – amžinąjį miestą – ir kitas su krikščionybės pradžia susijusias vietas. Į katedrą plūsdavo žmonės, neįmanoma net būdavo patekti.

Mane jis ruošė Pirmajai Komunijai. Buvo sudėtinga vaikus ruošti, sovietinė valdžia draudė, o jis buvo labai drąsus. Jis manęs klausinėdavo, o jo mokymas buvo toks inovatyvus, ne vien sausi klausimai ir atsakymai. Eidavai į egzaminą su dideliu noru, nes žinodavai, kad gausi šventą paveikslėlį iš jo kolekcijos. Ir dabar turiu tuos paveikslėlius. Tai vieni tų asmeninių daiktų, kurie keliauja su manimi kartu.

Pamenu, po Pirmosios Komunijos nusifotografavome kartu. Ši nuotrauka iš jo asmeninio albumo dabar įdėta į J. Kaunecko prisiminimų knygą „Prieš visus vėjus“. Joje du vyskupai stovi – vienas mažiukas trečiaklasis mažais sandaliukais ir kunigas J. Kauneckas.

J. Kauneckas mane ruošė ir Sutvirtinimo sakramentui, egzaminavo. Tada man reikėjo vardą pasirinkti, galvojau, kad drąsus žmogus tas Kauneckas, nebijo sovietinei valdžiai priešintis, man, paaugliui, tai labai imponavo. Todėl nutariau imti sutvirtinimui vardą Jonas. Įdomus dalykas – Trijonis ir dar Jonas. Keturi Jonai (juokiasi).

– Bet buvote pionierius?

– Buvau, privertė. Vėliau sudeginau raudoną kaklaraištį. Laikotarpis buvo toks, kad vaikai visokių protesto formų prisigalvodavo. O aš tėvuko kolektyviniame sode, kai jis šiukšles degino, iškilmingai kaklaraištį įmečiau į ugnį. Įdomus laikas buvo – mokyklos direktorius mane tampė, kad į bažnyčią vaikštau… Nenukentėjau stipriai, bet patyriau, ką reiškė sovietinis režimas. Niekada penketo už elgesį neturėjau. Neturėjo prie ko prikibti, mokiausi pakankamai gerai, bet už elgesį rašydavo tik ketvertuką.

Mano tėvukai buvo katalikai, eidavo į bažnyčią. Vaikystėje nebuvau aš patarnautojas, 11-oje klasėje tik įstojau į patarnautojų gretas. Buvo toks keistas dalykas: man labai patikdavo gegužinės, birželinės pamaldos, labai gražiai choras giedodavo, gražios pamaldos buvo – smilkalai, Švenčiausiojo išstatymas, giesmės… Priklaupė prie manęs toks senas patarnautojas Algis Malakauskis, kuris vėliau taip pat tapo kunigu ir vienuoliu pranciškonu, ir pakvietė. Buvo nepatogu atsisakyti, patarnavau kokius vienus metus.

– Nesišaipė iš jūsų klasiokai dėl patarnavimo?

– Ne. Dabar patarnauti bažnyčioje berniukams darosi labiau sudėtinga nei anais laikais. Anuomet nemaža dalis jų buvo tikintys ar su tėvais praverdavo bažnyčią bent per šv. Velykas, Kalėdas. O dabar patarnaujantieji jaučia iš bendraamžių didesnį spaudimą, neretai nieko dėti patarnaujantys vaikai savo bendraklasių būna pravardžiuojami davatkomis ar net kitokios seksualinės orientacijos. Gaila, kad toks įvaizdis susikūrė apie kunigus dėl įvairių paviešintų ar pasigirstančių nedorų poelgių. Tai nėra gerai. Privalome imtis visų priemonių, kad toks įvaizdis išnyktų. Turime parodyti, kad Bažnyčioje tikrai yra daug gerų kunigų, kurie nuoširdžiai stengiasi dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų.

Todėl, mano nuomone, visų pirma turime apsivalyti ir daryti rimtą atgailą dėl visų netinkamų pavyzdžių.

– Ar žadate daug naujovių Šiaulių vyskupijai?

– Vienas dalykas yra tai, ką tu sugalvotumei, o kitas – koks būtų atliepas. Esminis dalykas – ne tai, ko reikia tau, o ko reikia žmonėms. Manau, nereikia prisirišti prie formų, kurios buvo, galvoti, kad tik jos gali išgelbėti pasaulį. Esminis dalykas – žiūrėti, ką šiandien galime padaryti tinkamiausio. Piligriminiai žygiai man labai patinka, turiu nusipirkęs naujus kelionių batus, nes vieni jau susidėvėjo, bet pirma reikia išgirsti žmones, ko jie tikisi. Kas geriausia, tą reikia puoselėti, o kas priblėsę, gal laikas keisti, ieškoti naujų formų. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas šiandienos žmogui – turėti laiko jį išklausyti, įsiklausyti į jo problemas ir būti tikru ganytoju, kuris keliauja kartu. Todėl ieškosiu vis naujų būdų, kaip geriau galėtų Bažnyčia atliepti šiandienos žmonių poreikius.

– Tapęs Šiaulių vyskupu koadjutoriumi, liekate Lietuvos maltiečių vyskupu?

– Taip. Su maltiečiais mano kelionė prasidėjo jau 2018 metais ir ji tęsiasi iki šiolei. Tikiuosi, kad ateityje galėsime bendrauti dar intensyviau ir ieškoti būdų, kaip kartu labiau padėti vargstantiems žmonėms. Vyskupų konferencijos esu oficialiai paskirtas delegatu maltiečiams. Ateityje turime planų dar plačiau išvystyti veiklą, telkiant Baltijos šalių maltiečius.

Pernai teko dalyvauti Maltos ordino ambasados Taline palaiminime, susipažinti su Estijos maltiečiais. Šiais metais, švenčiant pirmąsias Maltos ordino pagalbos tarnybos įkūrimo metines Estijoje, aukojau šv. Mišias Talino katedroje ir palaiminau gausų būrį naujų maltiečių. Prieš tai buvęs Maltos ordino ambasadorius Lietuvai Manfred Ritter Mautner von Markhof iš Austrijos, Maltos ordino narys, šiuo metu esantis ambasadorius Estijoje, mane pakvietė į Taliną, kur dabar telkia ordino savanorių komandą ir prašo palaikyti ryšį su Estijos maltiečiais. Šiuo metu Taline darbuojasi lietuvių kilmės kunigas, maltiečių kapelionas Edgaras Versockis. Manau, kad kuo labiau mobilizuosime bendroms veikloms Baltijos šalių maltiečius, tuo daugiau gėrio galėsime padaryti kartu.

Tačiau patys mieliausi susitikimai yra su Lietuvos maltiečiais, kurie man jau yra tapę artimais draugais. Kartu dalyvaujame šventėse, susitikimuose, dalijame sriubą ir meldžiamės kartu su jais. Man šioje veikloje labai padeda maltiečių kapelionas kun. Vytautas Rapalis. Tai yra nuostabi Dievo dovana, kad atsiranda tiek daug degančių širdžių, kurios nori padėti vargstantiems.

Labai įsimintina piligriminė kelionė buvo kartu su Lietuvos maltiečiais prieš porą metų į Romą – turėjome asmeninį susitikimą su popiežiumi Pranciškumi jo namuose. Jis priėmė 30 žmonių grupę, su kiekvienu asmeniškai pasilabino, pasveikino, įteikė po dovaną. Turėjome gerą pusvalandį privačios audiencijos. Tai buvo didžiulė dovana mums visiems, kad popiežius įvertino Lietuvos maltiečių veiklą.

– Jūs turite ir daugiau atsakomybių.

– Esu Vyskupų konferencijos paskirtas atstovas, delegatas ekumeninei veiklai Lietuvoje – santykiams su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su evangelikais liuteronais, evangelikais reformatais. Iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą datos pakankamai glaudžiai bendravome ir su Maskvos patriarchato ortodoksais, tačiau dabar krikščioniškų vertybių fone turime iš naujo įsivertinti esamą situaciją ir išgryninti savo santykius. Dėl to Lietuvoje atsirado Konstantinopolio patriarchato ortodoksų bažnyčia, su kuria palaikome labai šiltus ryšius. Neseniai iš Latvijos atvažiavo armėnų vyskupas, su kuriuo puikiai sutariame, jis dalyvavo pamaldose mano šventėje. Džiugu, kad armėnų diaspora taip aktyviai telkiasi apie jį Baltijos šalyse.

Sausio 18–25 d. kasmet rengiame ekumeninę savaitę, vyksta renginiai, o Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje paskutinę dieną susirenka tradicinių Lietuvos krikščioniškųjų bažnyčių vadovai, kartu meldžiasi – tai labai miela. Bendradarbiaujame ir su laisvaisiais krikščionimis, naujųjų apaštalų bendruomene, „Tikėjimo žodžio“ ir kitų konfesijų krikščionimis. Labai džiaugiausi, kad mano šventėje dalyvavo ir Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodžio“ pastorė Anželika Krikštaponienė. Tikimės tęsti gražų bendradarbiavimą ir toliau.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version