Prieš trisdešimt metų rugpjūčio 19 dieną Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, kurios dar nebuvo pripažinusios pasaulio valstybės išskyrus Islandija. Tvyrojo didelis neaiškumas, kol įvykiai Maskvoje pakeitė istorijos eigą. 1991 m. rugpjūtį radikalūs komunistai Maskvoje pabandė surengti perversmą ir nušalinti tuometinį byrančios Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą. Tuomet Lietuvos nepriklausomybė kybojo ant plauko ir jei įvykiai Maskvoje būtų pakrypę kita linkme, mūsų šalies ateitis galėjo būti visai kitokia. Vilniuje irgi klostėsi istoriniai įvykiai, kuriuos liudininkas Dalius Joneikis pateikia savo vertinguose atsiminimuose.
1991 08 19 Pirmadienis
Žinią, kad Maskvoje kažkas atsitiko, išgirdau vairuodamas tėčio geltoną žigulį. Tai buvo specialus žinių pranešimas ankstyvą rytmetį apie 7.30 valandą. Kad įvesta ypatinga padėtis ir M. Gorbačiovo įgaliojimai sustabdyti, o valdžią perima kažkoks ypatingas komitetas.
Bet nesuteikiau šiai žiniai ypatingos svarbos, nes buvau užsiėmęs savo namo statyba, reikėjo organizuoti, gauti, surasti, sukombinuoti medžiagas, Lietuvoje tuo metu buvo blokados laikas, neįtikėtino pinigų nuvertėjimo laikas ir apskritai, gyvenimas keitėsi neįtikėtinais tempais. Senas pasaulis byrėjo tiesiog akyse.
Tik įdienojus supratau, kad Maskvoje įvyko valstybinis perversmas ir, kad senoji bolševikinė nomenklatūra nori sustabdyti Gorbio reformas. Visai nelinksma pasidarė, kai namuose sulaukiau skambučio iš Vilniaus savanorių rinktinės vadavietės. Pranešė, kad po pietų su savanorio uniforma prisistatyčiau į Aukščiausią Tarybą, neaišku kuriam laikui.
Man tuo metu buvo 29 metai. Vyresniajam sūnui Mantui buvo ką tik suėję 3 metai, o jaunėliui Šarui tik 3 su puse mėnesio. Gyvenimas, atrodė, tik įsibėgėja ir, še tau, vėl į karą. Nespėjom atsitokėti po sausio įvykių ir vėl į pavojus.
Žmona Vilė bandė atkalbėti, kad aš negaliu eiti dėl vaikų, bet per daug buvau galvojęs apie 1939 metų tylų Lietuvos pasidavimą, apie tai, kad negalime vėl prarasti laisvės, neiššovę nė vieno šūvio. Buvau savanoris ir buvau davęs priesaiką naujai Lietuvai, laisvai ką tik gimusiai valstybei.
Po pietų su visa šeima atvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Ant pečių buvau užsisodinęs Mantuką, jam buvo labai smagu, tėvelis juk su uniforma, kareivis. Žmona su Šaru vežimėlyje, akys pilnos ašarų. Buvo šiltas, ramus ir saulėtas rugpjūčio pavakarys, bet širdyje tiek neramybės… Tuo labiau, kad žinios iš Maskvos darėsi vis grėsmingesnės.
Sklido įvairiausi gandai apie tankus Maskvos gatvėse ir apie remontuojamas koncentracijos stovyklas Sibire. Atsibučiuoju su Vile, išbučiuoju sūnus, gerklėje kažkas stringa. Suprantame, kad jeigu perversmas įsisiūbuos, matomės paskutinį kartą. Nežinau, kas suteikė jėgų, gal Dievas, gal nutrūktgalviška jaunystė, gal vyriškas išdidumas, gal duoto žodžio galia… Kažkada vistiek sužinosiu.
Aukščiausiosios Tarybos rūmai dar nuo sausio įvykių buvo apkrauti visokiausiais blokais, armatūrų tinklais ir ežiais, smėlio maišais, bei spygliuotos vielos ritiniais. Viduje taip pat visur smėlio maišai, rūmai pritaikyti vidaus gynybai, bet nėra tokios daugybės žmonių, kaip per sausio įvykius.
Vilniaus rinktinės susirinko trys būriai, gal šešiasdešimt vyrų. Per iškilmingus paradus susirinkdavo pora šimtų, ne mažiau. Bet paradai yra paradai, o karas yra karas…
Visiems išdalino mažo kalibro rusiškus medžioklinius šautuvus. Gavau seno tipo TOZ-12 su penkiais šoviniais. Tokiais rusai Sibire medžioja voveres. Kiti vyrai gavo naujesnius, pusiau automatinius, bet irgi tik voverėms… Kalašnikovai buvo tik keli ir tik vadams. Tačiau svarbu ne tai, svarbu, kad nors kartą spėtume iššauti. Nuotaikos tylios, ką ten tylios, niūrios. Visi žinome, kas laukia. Net vyriški juokeliai nebekimba.
Vakarinė rikiuotė. Visi išsirikiuojame pagrindiniame hole, mūsų nepadaugėjo, vis dar tik trys būriai. Rikiuotę filmuoja L. Pangonytė ir dar jaunas vyrukas, tikriausiai, iš Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus. Mūsų klaikiai mažai. Vakarėja. Nėra jokių žurnalistų ir žmonių gausos, kaip buvo per Sausio įvykius.
Nuotaikos darosi visiškai šūdinos. Rūmai darosi visiškai tušti, išskyrus neeilinėje sesijoje posėdžiaujančius parlamentarus. Prieš rikiuotę iš posėdžių salės nusileidžia Vytautas Landsbergis, bando mums pakelti ūpą, bet ir jam, matosi, visai nelinksma. O juk kas jau kas, o V. Landsbergis visuomet rasdavo tinkamus žodžius sunkiais ir įtemptais Sąjūdžio kovos laikais.
Dabar jau nebe Sąjūdis ir viskas priklauso nuo įvykių Maskvoje. Netikėtai gyvybės ir pastiprinimo sulaukiame iš parlamentaro Sauliaus Šaltenio, kuris po posėdžio paskelbė, kad jis irgi stoja į savanorius ir pasilieka Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir kviečia visus Aukščiausiosios Tarybos narius padaryti tą patį.
Prie jo prisijungė visi dešinieji, bet Algirdo Brazausko ir Justo Paleckio chebra tyliai iškiūtino iš rūmų. Nepamiršiu tos akimirkos, kai jie visi be žodžių nusileidžia laiptais iš posėdžių salės ir sprunka. Nepamiršiu žvilgsnių, pilnų baimės ir pykčio.
Man atrodo Lietuva suskilo būtent tą akimirką… Bet viskas yra žmogiška.
Kad ir kaip ten būtų, mes likome. Po rinktinės sąšaukos vyko budėjimo postų pasidalinimas. Kadangi pastato viduje nebegalėjau būti, tiesiog prasidėjo klaustrofobijos priepuolis, pradėjau dusti nuo įtampos ir tylos, pasiprašiau į postą Nr.1, įvažiavimo į Aukščiausiąją Tarybą rūmų teritoriją patikrinimo punktą. Tai yra į priešakines pozicijas, nes norinčių nebuvo daug, kitiems vyrams saugiau atrodė likti Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje.
Postas Nr.1 buvo dabartinėje A. Goštauto gatvėje apie 300 metrų nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Pedagoginio universiteto tilto link.
Visa Aukščiausiosios Tarybos rūmų teritorija buvo perkasta prieštankiniais grioviais, apkrauta gelžbetoniniais blokais ir kitokiomis statybinėmis konstrukcijomis, ir tik pro vingiuotą koridorių tarp betoninių kesonų, metalinių ežių, didelių betoninių kolektorių buvo galima patekti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.
Tai buvo padaryta, kad sovietų tankai ir šarvuočiai negalėtų lengvai prisiartinti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tarp šių blokų buvo įspraustas medinis statybininkų vagonėlis, su kontroliniu šlagbaumu – tai ir buvo mūsų postas Nr.1.
Jame įsikūrėme keturi Vilniaus rinktinės savanoriai ir keturi Krašto apsaugos ministerijos šauktiniai iš Alytaus apskrities.
Mes su vilniečiu Vaciu buvome ragavę inžinerinių karo mokslų, susipažinę su minomis ir įtvirtinimų statymu, todėl ėmėmės tikrinti įtvirtinimų ir minų laukų būklę prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Greitai temo. Vacys pasidalino su manimi rankų gamybos granatomis su bigfordo šniūrais, todėl, be penkių smulkaus kalibro kulkų, kišenėje turėjau dar dvi granatas ir šautuvą medžioti voverėms ant peties.
Tai visa priešakinės linijos kareivio ginkluotė prieš sovietų tankus ir šarvuočius. Tiesa, mūsų vagonėlis visas smirdėjo nuo benzino kanistrų ir molotovo kokteilių butelių. Tą pirmą vakarą su Vaciuku landžiojom tarp visokių spygliuotų vielų, metalo ir gelžbetonio sąvartų, tikrindami, ar nėra plyšių, ar paruošti tariami ir tikri minų laukai.
Tačiau pagrindinis Lietuvos ginklas dainuojančios revoliucijos eigoje juk buvo žmonės! Taip, tai buvo per sausio įvykius. Naktį iš 12 į 13 budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos iš Mažvydo bibliotekos pusės ir žmonių buvo labai daug. Ir nors naktį vaikai, senukai ir silpnesnės sveikatos žmonės išsiskirstė, vis tiek, kritiniu momentu, kai sovietai leido šarvuočių kolonas, kurios keldamos beprotišką žvangesį ir siaubą pradundėdavo tuneliu pro pat Aukščiausiosios Tarybos pastatą, į gyvą žmonių sieną aplink visą Aukščiausiąją Tarybą stodavo dvylika eilių žmonių.
O rugpjūčio naktį iš 19 į 20 žmonių visai nebuvo. Ir tas ypač slėgė. Vaikščiojome su Vaciuku rugpjūčio mėnesienoje, žmogus vienas kitas, spengianti tyla, grioviai, vielos ir Aukščiausiosios Tarybos rūmai juodomis langų akimis, atrodė visiškai tušti ir apleisti. Jokių žmonių dainų, kaip per sausio įvykius, jokių padrąsinančių Virgilijaus Čepaičio ar V. Landsbergio kalbų per Aukščiausiosios Tarybos langus.
Vienatvė, tyla ir neviltis. Tą pirmąją pučo naktį atrodė, kad laikas sustojo. Visas pasaulis pilnas baimės ir tamsos. Negi mūsų laisvei galas? Negi vėl grįšime į tą sovietinį absurdo ir melo pasaulį, iš kurio taip viltingai vadavomės?
Visokios sunkios mintys lindo į galvą, tikrai nesinorėjo mirti, tuo labiau išgyvenus svaiginantį laisvės laiką nuo Sąjūdžio pradžios iki Kovo 11-osios, išgyvenus sausio tamsią naktį. Gyvenimas, atrodė, tik stojosi ant kojų, ir še tau, ši baisi naktis. Ką mes galime su tomis juokingomis granatomis ir voverių šautuvais prieš sovietų karinę armadą?
Prislėgti su Vaciuku grįžome į mūsų vagonėlį. O ten, pasirodo, gyvenimas nestovėjo vietoje. Dzūkeliai yra dzūkeliai. Dzūkiškos ruginukės stiklas mitriai suko ratą po rato per vyrų rankas. Balsai garsėjo ir drąsėjo ir mūsų nuotaikos taisėsi neįtikėtinai greitai. Po poros stiklų vėl išėjome į naktį ir viskas atrodė visai kitaip.
Baimės nė kvapo, mūsų ryžtas ir įtvirtinimai neįveikiami. Tik pasirodykit sovietų tankai, rankomis sumalsim į miltus! Vienatvės nebeliko ir naktis nebeatrodė tokia tamsi… Taip, degtinė ir karas neatskiriami.
Vagonėlis buvo iš dviejų mažų kambariukų. Viename buvo būdraujama, jame buvo įrengtas tiesioginis telefono ryšys su vadaviete, čia buvo lošiama domino arba kortomis, užkandžiaujama ir ne tik, aptariama politinė ir karinė Lietuvos padėtis, riečiamos visokios vyriškos istorijos, laužiamos rankos, apžiūrimi ginklai, jie išrenkami ir vėl surenkami ir taip toliau.
Kitame kambarėlyje buvo dviaukščiai gultai, ten buvo galima snūstelėti, jei buvai laisvas nuo budėjimo.
1991 08 20 Antradienis
Baigėsi baisioji naktis ir išaušo antradienis. Kadangi buvo kviečiami visoje Lietuvoje, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų po truputį pradėjo rinktis žmonės. Nelabai gausiai, bet vis tiek nebe taip nyku kaip tą pirmąjį vakarą.
1991 metais, žinia, nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Radijas ir televizija buvo perimti sovietų. Vienintelis žinių šaltinis – silpnas radijo signalas iš Sitkūnų Kaune ir radijas Svoboda.
Įdienojus pradėjo sklisti gandai, kad Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas organizuoja pasipriešinimą ir mitingus Maskvoje. Tiesa, ant Aukščiausiosios Tarybos rūmų jau buvo įrengta satelitinė lėkštė ir taryboje buvo galima žiūrėti BBC ir CNN žinias per televiziją.
Bet tais laikais televizorius buvo prabanga ir mes, paprasti žmogeliai, matėme tik vieną seną „Tauro“ televizorių, kuris tai rodė, tai nerodė, tarybos rūsyje. Visiškai nebuvo aišku kas ten, Maskvoje, dedasi. Mūsų žvalgai pranešė, kad Vilniuje, sovietų kariniame Šiaurės miestelyje, keliose vietose demontuotos tvoros, kad tankai ir šarvuočiai galėtų be trukdžių užimti miestą.
Kaip tik vidury dienos prie mūsų posto, pasirodė sovietų karinis Uazikas (toks karinis džipo tipo automobilis), ir iš jo išlipęs majoras perdavė mūsų postui skubią telegramą. Kadangi su priešu susitikome akis į akį, paklausiau, ar jis kaip rusų karininkas paklūsta pučistamas, ar Rusijos prezidentui B. Jelcinui.
Majoras, su pašaipa nužvelgęs mano voverių šautuvą, truputį sutriko dėl tokio tiesmuko klausimo, bet po to šyptelėjo į ūsą ir nieko neatsakęs išrūko atgal. Kaip vėliau sužinojome, telegramoje buvo ultimatumas Aukščiausiajai Tarybai nusiginkluoti, paleisti visus vyrus iki kitos dienos pietų ir paklusti pučistų valdžiai.
Diena slinko lėtai ir gandų buvo įvairiausių, bet mūsų vagonėlyje gyvenimas virė, nes tai buvo postas Nr.1, kuriame tikriname įvažiavimo leidimai, priimamos įvairios siuntos ir laiškai. Pirmyn ir atgal siuvo visokie KAM, parlamentarų ir kiti automobiliai, kuriuos mes atidžiai tikrinome ir apžiūrinėjome.
Vakare buvo dar vienas įdomus įvykis. Iš KAM vadavietės pranešė, kad vėlai vakare turi pasirodyti „kieti“ vyrukai iš Kauno ir mes turime juos palydėti į trečiuosius Aukščiausiosios Tarybos rūmus, kur buvo įsikūrusi KAM vadavietė. Visai sutemus atvyko pora vyruku su BMW.
Tais laikais tai buvo automobilis iš svajonių pasaulio. Garbė palydėti kietus vyrukus pas ministrą Audrių Butkevičių teko man.
Labai knietėjo patekti į KAM vadavietę, nes maniau, kad kariuomenė, skirtingai nei mes, savanoriai, tikrai apsikrovusi automatais, kulkosvaidžiais ir „stingeriais“.
Deja, KAM būstinėje tie patys smėlio maišai, vaikinukai ginkluoti medžiokliniais šautuvėliais ir viską gelbstintis bei karinę dvasią pakeliantis brendžio kvapas. Jokių slaptų ginklų aruodų.
Į ministro A. Butkevičiaus kabinetą nebuvau priimtas, ten užsidarė „kieti“ vyrukai iš Kauno. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo bandymas organizuoti ginklų pirkimą iš Kaukazo ar pietinių sąjunginių respublikų, tarpininkaujant vyrukams iš Kauno.
1991 08 21 Trečiadienis
Naktis iš 20 į 21 jau buvo daug viltingesnė, nes žmonių buvo kur kas daugiau. Užsiliepsnojo laužai, kaip sausio naktimis, pasigirdo dainos. Mes tikrai nebesijautėme vieniši. Paprasti Lietuvos žmonės buvo pats stipriausias mūsų ginklas tomis dienomis ir naktimis.
Trečiadienį dieną iš visų žinių tarnybų pradėjo sklisti pasvarstymai, kad perversmas stringa. Pasigirdo pirmosios nedrąsios žinios, kad B. Jelcinui pavaldžios karinės struktūros po truputį perima iniciatyvą Maskvoje. O pats B. Jelcinas ant šarvuočio prie Rusijos Aukščiausios Tarybos Baltųjų rūmų dalyvauja milžiniškame mitinge prieš pučistus.
Po pietų diena pasidarė visiškai saulėta ir visi vis drąsiau ir drąsiau kalbėjo, kad pučas žlunga. Įtampa mažėjo ir vis daugiau ir daugiau žmonių plūdo į Aukščiausiosios Tarybos prieigas.
Ypač daug žmonių autobusais atvyko iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Visi mus sveikino kaip didvyrius, glėbesčiavo ir dovanojo gėlių (posto Nr.1 privalumai).
O mes rikiavome autobusus A.Goštauto gatvėje, kad neužsikimštų vienintelis įvažiavimas pro mūsų postą į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Į pavakarę autobusų jau buvo dešimtys, o prie Aukščiausiosios Tarybos dešimttūkstantinė minia žmonių.
Ore jau tvyrojo pergalės kvapas. Pradėjo sklisti žinia, kad pučas žlugo, nors dar niekas to oficialiai nepaskelbė. Iš toli matėsi, kad prie Aukščiausiosios Tarybos pastato prasidėjo tikra dainų šventė. Mūsų postui jokių atskirų įsakymų nebuvo. Į mūsų skambučius tarnybiniu telefonu niekas neatsiliepė, matyt, vadavietė iš džiaugsmo mus pamiršo.
Mūsų posto vyresnysis ir dar keli vyrukai išrūko į Aukščiausiosios Tarybos vadavietę išsiaiškinti, kokia tikroji padėtis. Poste likau aš ir vaikinukas iš Alytaus rinktinės. Nustygti vietoje buvo be galo sunku. Norėjosi lėkti prie Aukščiausiosios Tarybos ir pasinerti į džiaugsmo šurmulį su visais kartu. Bet įsakymo apleisti postą nebuvo, o tarnybos draugai vis negrįžo…
Tuomet išgirdau siaubo kupinus šūksnius nuo pedagoginio tilto pusės: „Puola! Puola! Specnazas!“ Vakaro prieblandoje įsižiūrėjęs pamačiau nuo tilto link mūsų sukant karinį sovietų Uaziką. Per šoninius langus styrojo išlindę AK-76 automatų vamzdžiai su duslintuvais.
Siaubas pakirto kojas. Mintyse per vieną akimirką pralėkė ir Medininkų tragedija ir Sausio įvykiai. Dieve, kodėl dabar, kai jau pergalė kišenėje, reikia mirti?!
O blogiausia aplinkybė, kad mūsų posto šlagbaumo fiksavimo mechanizmas nuo pastovaus varstymo buvo sugedęs. Ir norint, kad kelias būtų užtvertas, kažkam iš vyrų reikėjo visą laiką laikyti pakėlimo virvę. Bet šią akimirką, šią pergalės akimirką, kadangi nuolat plūdo žmonės, šlagbaumas buvo pakeltas.
Artėjant Uazikui, nei aš, nei alytiškis neišdrįsome nuleisti šlagbaumo. Mirties baimė mane tiesiog prirakino prie asfalto tarp gelžbetonio blokų. Uazikui mes nerūpėjome ir jis dideliu greičiu pravinguriavo pro mus Aukščiausiosios Tarybos pastato link.
Viešpatie, aš esu paskutinis bailys! Kai Uazikas nurūko, atkutome. Dzūkelis drebančiomis rankomis iššovė signalinę raketą, bet vos nepataikė sau į galvą ir raketa padariusi lanką virš būdelės, nulėkė Neries link.
Man rankos ne taip drebėjo ir kita raketa skaisčiai nušvito danguje. Neįtikėtinai greitai sulėkė mūsų vyrai. Nuleidome šlagbaumą, užtraukėmė ant kelio prieštankinius ežius. Uazikas nulėkęs iki švenčiančios minios prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų lėtai apsisuko ir grįžo į mūsų postą. O čia jau juos pasitiko jungtinės pajėgos.
Per tas porą minučių sulėkė ir savanoriai, ir Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vyrai, ir KAM šauktiniai, ir netgi iš kažkur atsiradę iki dantų ginkluoti VRM policininkai.
Uazikas sustojo priešais šlagbaumą. Aš stovėjau įrėmęs savo voveraičių šautuvą į priekinį stiklą ties vairuotojo kakta. Mačiau rusų kareivėlio iš siaubo suapvalėjusias akis, prilipusias prie mano šautuvo vamzdžio.
Per tą vienintelę akimirką suabejojau, ar galėčiau, jeigu reikėtų, taip iššauti žmogui tiesiai į akis. O prie Uaziko galo vyko stumdynės, mūsų vyrai per galines duris plėšė lauk Uaziko keleivius.
Vyrai grėsmingai šūkaliojo rusiškai: „baigėsi jūsų laikas!“, keikėsi. Bet profai yra profai, nors Uazikas iš visų pusių buvo apsuptas mūsų vyrų su atstatytais šautuvais iš Uaziko šoninio langelio išlėkė sprogmuo, kuris kaip didelis ugnies kamuolys plykstelėjo ir sprogo man iš dešinės.
Šis, vadinamasis granatos pakaitalas be skeveldrų suguldė visas mūsų pajėgas ant žemės, ir tuo pasinaudodamas Uazikas išlėk iš mūsų posto. Atgavau sąmonę jau ant žemės, girdėjosi tik į apšvietimo stulpą atšokančių kulkų švilpesys. Man atrodė, kad šaudė visi kas galėjo.
Pamačiau, kad vienas išplėštas iš Uaziko kareivis bėga Aukščiausiosios Tarybos rūmų link, kažką rėkia, lyg ir: „vsech perestreliaju!“, ir vis paleidžia seriją iš automato tai į mūsų pusę, tai į orą.
Nušliaužiau iki artimiausio bloko ir drebančiomis rankomis porą kartų iššoviau iš voveraičių šautuvo. Staiga kareivis sušukęs metė automatą ir griuvo. Kažkas pataikė jam į minkštą vietą. Kas, tik vienas Dievas težino.
Visi apduję blaškėmės po posto teritoriją, atbėgo net pats A. Butkevičius. Iš šalimais esančio prieštankinio griovio pasigirdo pavojaus šūksnis: „gulkit!“.
Mes visi sukritome ant asfalto, aš čiupau ministrą už rankovės ir parverčiau ant žemės. Lyg ir dar vienas Uaziko kareivis paspruko per tą prieštankinį griovį ir šaudė į mūsų postą. Kažkas nusivijo Uaziką, naujai atbėgę vyrai tikrino visas prieigas, kažkas grioviu nusivijo sovietų kareivį.
Liūdna žinia: kažkas iš mūsiškių pradėjo šaukti: „greitąją, greitąją!“. Netoli posto ant asfalto gulėjo vienas iš mūsų vyrukų. Kai nuo Aukščiausios Tarybos rūmų atlėkė greitoji, padėjau įkelti kūną į mašiną. Kai nešiau paėmęs už kojos, jaučiau, kad tame vaikinuke gyvybės nebėra.
Tai buvo mūsų savanoris A. Sakalauskas iš Alytaus. Atleisk man, Artūrai, vietoje tavęs turėjau būti aš.
Kitą dieną buvo iškilmingos mišios prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriose kunigas Robertas Grigas mums savanoriams visuotinai atleido visas mūsų nuodėmes. Sprogmuo sprogęs prie pat ausies padarė savo. Iš ausies pradėjo bėgti kažkoks skystis, o ir šiaip jaučiausi lyg lenta per galvą gavęs. Pasiprašiau mūsų rinktinės vado R. Katino paleidžiamas namo. Man karas baigėsi.