Šis pasakojimas susijęs su Skaičių knyga (13,1-15,41). Dievo nurodymu Mozė siunčia žvalgus į Kanaaną, kad rūpestingai jį išžvalgytų ir grįžę papasakotų tautai apie tą stebuklingą pažadėtąją žemę.
Taigi keturiasdešimt dienų dvylika vyrų keliauja po Kanaaną. Į stovyklą grįžta nešini puikiais to krašto vaisiais. Betgi jie parneša ir savo įspūdžius, pasakojimą, pasėja didžiulę baimę.
Kaip ir ką jie matė, kad taip labai išsigando? Kalbėjo jie apie gerai įtvirtintinus miestus, apie galiūnus, gyvenančius toje žemėje. Žvalgų supratimu, jų niekaip izraelitai neįveiksią. O tai reiškia, kad kelionė į Pažadėtąją žemę – žlugęs sumanymas. Štai tokiais įspūdžiais dalinosi vyrai, išžvalgę Kanaaną.
Kas nutiko besiklausantiesiems. Jie puolė dvasia ir vėl pamiršo, kad juos veda Dievas. Žmonės ir vėl pradėjo niurnėti, dejuoti, kad geriau jau būtų buvę jiems mirti Egipte, bevalgant agurkus ir česnakus, nei čia, dykumoje. Jie rypavo: „Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?” Tuo pykdo Dievą, ir Jis praneša, kad niekas iš suaugusiųjų, t. y. tų, kurie vyresni nei dvidešimties metų, nepateks į pažadėtąją žemę.
Vadinasi, žvalgai tyrinėjo Kanaaną keturiasdešimt dienų, o izraelitams teks keturiasdešimt metų klajoti po dykumą – tad už vieną nepaklusnumo dieną – vieneri metai. Tik vaikai, dėl kurių izraelitai verkšleno, dejavo, kad jie pražūsią, tik jie įžengsią į Kanaaną.
Sprendimas padarytas, tad kas toliau? Gal Dievas izraelitams pasakys, kad prabils jiems vėl po keturiasdešimties metų? Apie ką galima kalbėti su tauta, kuriai nuosprendis ištartas, kuri nepaklusto ir neįžengs į Pažadėtąją žemę?
Betgi 15-to skyriaus pradžioje skaitome, kad Dievas kalbasi toliau su nepaklusnia tauta. Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems..” Jis nori juos kažko išmokyti, kažką pranešti. Kalba apie tai, kaip reikės gyventi Kanaane, apskritai, kaip gyventi pasaulyje.
15 skyriaus 5 eilutėje skaitome: „Be to, su deginamąja ar kitokia auka atnašausi ketvirtadalį hino vyno kaip liejamąją atnašą su kiekviena avimi.“
O 18 eilutėje kalbama apie duonos atnašą – „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ,Įėję į kraštą, į kurį aš jus vedu, kada tik valgysite krašto duoną, atidėkite atnašą Viešpačiui. Iš pirmienų tešlos duosite kepalą kaip atnašą, atidėsite jį kaip atnašą, lygiai kaip atidedate atnašą nuo klojimo aslos. Per visas kartas duosite Viešpačiui dalį savo pirmienų tešlos’“.
Taigi Dievas kalba apie vyno ir duonos atnašas. Kodėl būtent vyno ir duonos? Vynas ir duona – tos atnašos, kurios pagaminamos žmogaus rankomis iš Kūrėjo dovanų. Žmogui žiūrint į kviečius gali būti sunku įsivaizduoti duoną, jeigu jis nežino, kokiu būdu grūdai ja virsta.
Matant gerai sunokusius grūdus, pilamus malti, matant byrančius miltus – gali pasirodyti, jog viskas pražuvo. O ką bekalbėti apie štai tokį vaizdą, kai dailios, saulėj persišviečiančios vynuogės imamos mindžioti, traiškyti kojomis….
Norint suprasti, kas vyksta pasaulyje, būtina įsigilinti, suvokti patį procesą, bendrauti, bendradarbiauti su Kūrėju, bent iš tolo suprasti Jo sukurto pasaulio sąrangą, ir kaip jis veikia.
Dabar nelengvas laikas. Kai kam atrodo, kad pasaulis griūna. Ir kartais išties nelengva pamatyti, bet būtina mokytis stebėti ir suprasti, kad grūdai malami, idant būtų kepama duona, kad vynuogės traiškomos, idant būtų pagamintas vynas, kad Kūrėjas vykdo savo planą, kurio tik menką mažą dalelę mums duota pamatyti.
Grįžkim prie skaičių knygos – apie duonos ir vyno atnašas kalbama izraelitams, tiksliau jų vaikams, kad šie, kai įžengs į Kanaaną, nebijotų, kad įgytų tokį suvokimą, regėjimą, matymą, kurio būtinai reikia ir mums, kad išmoktume pasitikėti Dangaus ir Žemės Kūrėju, kad suvoktume, kaip grūdai virsta duona, o vynuogės – vynu.
