Dar patyrinėkime spalvas. Spalvos Šventajame Rašte – nežodinis Dievo kalbėjimas. Per kokių nors dalykų spalvas Jis atskleidžia savo sumanymus, pažadus. Esame svarstę apie žalią spalvą, o šiandieną pasidomėkime dar viena – raudona spalva – viena iš trijų pagrindinių šviesos spektro spalvų. Raudonoji spektro dalis yra pati plačiausia iš visų septynių spalvų, ir mes matome daugiausia būtent šios spalvos atspalvių. Vyrauja nuomonė, jog raudona spalva svarbiausia ir Šventajame Rašte. Ji simbolizuoja kraują, t. y. atpirkimą, taipgi gyvenimą ir mirtį.
Dažniausiai raudonai spalvai nusakyti Senajame Testamente vartojamas žodis adõm – raudonas, rausvas, tai žemės, molio spalva, taigi ir žmogaus spalva; raudonas Šventajame Rašte yra ir „kraujo spalvos”.
Naujajame Testamente raudonas, veikiau ugninis, liepsnos spalvos (sen. gr. πυρός). Septuagintoje, kai kalbama apie Nendrių jūrą vartojamas dar vienas žodis, reiškiantis raudoną spalvą (sen. gr. ἐρυθρός), šį žodį atpažįstame ir žodyje eritrocitai, o tai medicinos terminas. Kaip minėta, žodis „žmogus” taipgi siejamas su raudona spalva, tačiau tai tik viena iš kelių reikšmių.
Hebrajų kalbos žodis „adom“ reiškia ir „esu panašus“. Į ką panašus? Į Kūrėją. Žmogus lyg kūrinijos mikrokosmosas. Anot senųjų judėjų išminčių „kaip žmogaus dvasia užpildo kūną, taip Dievas užpildo visatą.“ Štai ir Dovydas kupinas nuostabos meldėsi šiais žodžiais – Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. (139 Psalmė).
Pažindami save, kaip sudėtingiausius kūrinius, suvokdami, kaip visa yra stebuklingu būdu susiję mumyse, galime geriau suprasti, kokiais nuostabą keliančiais ryšiais yra susijusios visos Kūrinijos dalys, dalelės.
Jau buvo užsiminta, kad raudona spalva Šventajame Rašte labiausiai susijusi su krauju. Kunigų knygoje 17,10-11 sakoma: „jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, valgytų bet kokį kraują, aš atgręšiu savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos, nes gyvūno gyvybė yra kraujyje.“
Žmogaus gyvybė irgi kraujyje, ir judaizmas laikosi nuomonės, kad kraujas siedamas dvasią su kūnu pats yra dvasios žemutinė pakopa. Tad ir pakalbėkime šiandien apie kraują.
Kiekviename mūsų teka didžiulė upė. Teka ir teka… Netgi ne upė, o visas upių baseinas – upės, tūkstančiai upelių ir milijonai upeliūkščių ir jie visi tarpusavyje susiję – tai kraujotakos sistema. Bendras kraujagyslių ilgis žmogaus kūne – 100 tūkst. kilometrų, o tai 2,5 karto daugiau nei Žemės ilgis ties pusiauju, kuris sudaro 40 tūkst. kilometrų. Būtent kraujas kiekvieną ląstelę aprūpina maistu, deguonimi.
Toroje kraujas lyginamas su kosminiu kūnu, dvasia, tekančia iš dieviško šaltinio, dvasia, užpildančia visą kūriniją, teikiančia jai gyvybę, nugalinčia negerumus, gadinančius kūną. Žinome, jog kraują be kitų sudedamųjų dalių sudaro baltieji ir raudonieji kraujo kūneliai. Pastarieji ląsteles aprūpina deguonimi. Baltieji padeda organizmui kovoti su infekcijomis ir ne tik.
Senajame Testamente, Toroje, taipgi kalbama apie baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius. Ir, žinoma, suprasti tai reiktų metaforiškai. Mokymą, kaip gyventi ir būti aprūpintam viskuo pilnaverčiam gyvenimui, galėtume palyginti su raudonųjų kraujo kūnelių, t. y. eritrocitų veikla, o patarimai, nurodymai, kaip kovoti su blogio bacilomis, kaip išsiugdyti, stiprinti imunitetą blogiui galėtų būti palyginti su leukocitų darbu. Ir visgi „raudoniesiems kraujo kūneliams“, t. y. dvasinio kūno mitybai skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio, nei kovai su blogiu. „Jos, t. y. išminties keliai malonūs, visi takai kupini ramybės.“ (Pat 3,17)
Šventasis Raštas labiau pabrėžia išminties paieškas, bet ne kovą su blogiu, nors kartais ir tai yra būtina. Šitai patvirtina ir dieviška, stebuklinga kraujotaka – 25 trilijonai raudonųjų kraujo kūnelių žmogaus kūne lyginant su baltaisiais kūneliais yra santykiu 700:1.
Tad trumpam stabtelkim ties fiziniu lygmeniu – eritrocitų ir leukocitų sąveika kraujyje. Raudonieji kraujo kūneliai yra nepaprastai sudėtingos struktūros, jie sukurti taip, kad reguliuotų, kaip ir kiek būtų maitinamos ląstelės. Kitaip tariant, kad ląstelės ne oksiduotųsi, bet būtų prisotintos deguonies.
Eritrocitai, t. y. raudonieji kraujo kūneliai, sukurti reguliuoti, kiek deguonies nunešti į ląsteles, ir veikia tikslingai – juk deguonies perteklius sukeltų priešingą efektą, nei turėtų. Ir leukocitai atlieka savo vaidmenį: jų aršumas, gebėjimas kovoti su infekcijomis yra ne stichiškas, bet ribojamas raudonųjų kraujo kūnelių veikimo, kad nesuardytų gerųjų ląstelių kartu su blogosiomis ir neapnuodytų viso kūno. Betgi dabar vertėtų grįžti prie Rašto.
Kūną maitinančios ląstelės yra raudonos spalvos, kuri senųjų žydų išminčių siejama su Dievo teismu ir griežtumu, atspindinčiu Dievo… kaip manote ką gi? Ar piktumą, žiaurumą? Tikrai ne, Dievo griežtumas, drausminimas tampriausiai susijęs su Jo geranoriškumu. Patarlių knygoje 3 skyriuje skaitome: „Mano vaike, neatmesk Viešpaties drausmės, nesipiktink, kai jis tave sudraudžia, nes ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų.“
Tad visiškai nekeista, jog Dievo teismą simbolizuojanti raudona spalva yra ir gyvenimo spalva. Kovingieji leukocitai yra baltos spalvos. Ir paradoksas – skaisti balta spalva – Dievo geranoriškumo ir meilės spalva. Galingą leukocitų kovingumą valdo ne kas kita, o švelnieji indai, t. y. raudonieji kraujo kūneliai.
Kraujotakos įvaizdis tinka ir Torai, Šventajam Raštui, visatos kraujotakai, teikiančiai dieviškumą žmonių gyvenimams, veikiančią mūsų mintis, sumanymus, patirtis. Ir ne tam, kad suvaržytų žmogų, kad jį sumenkintų ar suniekintų visa apimančio dieviškumo akivaizdoje, bet kad Toros raudonieji kraujo kūneliai, Toros mokslas, mus pamaitintų dievišku visaverčiu maistu ir mes galėtume įsilieti į begalinį Dievą.
Tuo pat metu Tora, lyg tie leukocitai, nėra pakanti blogiui, tik jos veikimas įstabus tuo, kad smerkdama blogį, ji yra gailestinga silpnam, trapiam žmogui, ir blogį pašalina nenužudydama nuodėmės paveikto žmogaus, bet jį išgelbėdama. Štai toks yra baltųjų kraujo kūnelių dorybės ir teisingumo matas, – neatsiejamas nuo raudonųjų kraujo kūnelių, t. y. malonės ir gailestingumo simbolio.
Geroji žinia ta, kad Jėzus atėjo su tiesa ir malone, kad savo brangiuoju krauju Jis atpirko mus „nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“, ir kad tikėjimu į Jį mūsų vidinis žmogus gali būti aprūpinamas viskuo laimingam gyvenimui.
