Ar Adomas buvo tobulas žmogus?
Šį kartą nukeliaukime į nepasiekiamai tolimus laikus, t. y. į Adomo, pirmojo žmogaus sukūrimą ir pasvarstykime kartu, koks jis buvo sukurtas.
Pradžios arba Berešit knygos 1 skyriaus 26-oje eilutėje skaitome žodžius: „Tuomet Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!’ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos”.
Tad kai Kūrėjas kalba, į ką Jis kreipiasi? Su kuo kalba? Pavartota veiksmažodžio daugiskaitos pirmo asmens forma „padarykime” be galo įvairiai interpretuojama, komentarų gausu, tačiau šiandieną keletą žodžių apie vieną iš jų, kaip man pasirodė, itin svarbų.
Tad į ką kreipiasi Kūrėjas, sakydamas „padarykime“? Kūrėjas ir kreipiasi į įį, žmogų, t.y. kviečia žmogų bendradarbiauti save kuriant, tarsi sakytų: „Esi man toks ypatingas, jog norėčiau, kad tave kurtume drauge“.
Be abejonės, Adomas buvo apdovanotas visokiausiom dovanom, gebėjimais, įžvalgumu, – tik pamąstykim apie tai, kad jis įstengė vardu pavadinti kiekvieną gyvą būtybę, visus gyvūnus, paukščius.
VII a. gyvenęs teologas Izidorius iš Sevilijos rašė, kad Adomas, išmintingiausias iš žmonių, ne vien pavadino gyvūnus ir paukščius vardais, bet davė tokius vardus, kurie atskleidė tų gyvūnų esminius bruožus, ir būtent vardų dėka leopardas tapo dėmėtas, povas puošnia uodega ir pan. Dievas sukūrė gyvūnus, o žmogui paliko juos žodžiu, t. y. ištarus kiekvieno gyvūno vardą, lyg spalvinimo knygelėje nuspalvinti. Ir ne dėl to, kad būtų norėjęs patikrinti Adomo gebėjimus – juk Dievas žinojo, kokį žmogų Jis sukūrė, tačiau pasikvietė pavadinti gyvūnus vardais, norėdamas su juo bendradarbiauti.
Grįžkime prie cituotų pirmo skyriaus eilučių. Kūrėjas teigia, kad žmogus bus pagal Jo paveikslą ir panašumą, tačiau sukuriamas jis tik pagal paveikslą (27 eil.), o panašus į Jį dar tik turi tapti pats save kurdamas. Sukurtas Adomas panašus į ką tik gimusį vaiką – kas pasakytų, kad kūdikis nėra tobulas, tačiau jis nėra išbaigtas dėl to, kad toks buvo Kūrėjo sumanytas – idant augtų ir daug ko išmokęs tobulintų save.
Adomas, sukurtas kaip „gyva dvasia, gyva būtybė”, turėjo tapti gyvybę teikiančia dvasia. Ispanų ir žydų mokslininkas, filosofas Abrahamas ibn Ezra, gyvenęs X-XI a., puikiai išmanė Raštą ir tvirtino, kad Adomas nebuvo sukurtas nemirtingas, bet turėjo nemirtingumą pasiekti, pats savarankiškai pasirinkęs gyvenimą ir paragavęs vaisių nuo gyvybės medžio.
Pakartoto Įstatymo knygoje (30 skyriuje) užrašyti Mozės žodžiai: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą…“ Gyvybę teikiančia dvasia tapo paskutinis Adomas, Jėzus, skelbęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“
Žmonija per visą savo istoriją ilgisi prarasto rojaus. Beje, sodai nuo seniausių laikų – pradedant Babilonijos kabančiais sodais, Tadž Mahalo, senovės Persijoje puoselėtais sodais su pavėsį teikiančiais augalais ir vandens versmėmis –- ne kas kita, kaip troškimas atkurti prarastą Edeną.
Betgi esame kviečiami ne į pirmojo Adomo Edeną, o į dar nepalyginamai palaimingesnį – paskutinio Žmogaus, Jėzaus, Edeną. Apaštalas Jonas rašė: Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ Ir dabar grįžkim prie Pradžios knygos pirmo skyriaus 26 eilutės – „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą” – būtent paskutinis Adomas, Jėzus, teikiantis gyvybę, įgalina Juo tikintiems tapti panašiems į Jį.
Apaštalas Jonas tęsia: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, t. y. viltį tapti panašiu į Dievo Mesiją, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus”. Laiško hebrajams 12 skyriaus 14 eilutė papildo šią mintį: „Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“. Jis šventas, ir mūsų lemtis, tikslas – šventėjimas. Bet kaipgi pasiekti to šventumo lygio, kurio iš mūsų tikisi Viešpats? Atsakymas – kurti save bendradarbiaujant su Juo. O Dievas ištikimas. Labai drąsina Apaštalo Pauliaus žodžiai parašyti filipiečiams: „Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“.
Kai maži vaikai elgiasi negražiai, kai bando tėvų kantrybę, manoma, kad taip daro jie dėl paveldėtos iš Adomo elgsenos, dėl sugedusios prigimties, tačiau kodėl tad Adomas nepakluso Dievui, juk buvo sukurtas pirmas ir negalėjo apkaltinti tėvų ir senelių, kad iš jų paveldėjo polinkį elgtis savavališkai.
Galbūt ir mūsų vaikai elgiasi netinkamai, išbandydami tėvus, ieškodami savęs pačių? Juk Adomas, būdamas padarytas pagal Dievo paveikslą, sakytume pagal Jo fotografiją, turėjo tapti panašus į Jį. Kuo panašus? Žmogus turėjo mokytis eiti pats ir kartu su Kūrėju tobulinti save ir pasaulį.
