Mieli skaitytojai – ką Jums reiškia dešimt Dievo įsakymų? Ar tai žmoniją saistančios taisyklės, kurių nepaisydami imame naikinti patys save? Kas tai?
Dažnu atveju žmonės ne tik žino, kas tie dešimt Dievo įsakymų, tačiau su menkesniais ar didesniais netikslumais gali juos išvardyti. Betgi apmąstomi, permąstomi tie įsakymai gana retai. Retai tenka sutikti žmonių, kurie apskritai norėtų žinoti, kam ir kodėl jie buvo duoti.
Dešimt Dievo pasakymų (taip versti būtų tiksliau) pateikti Išėjimo knygos dvidešimtame skyriuje. Pirmoje ir antroje eilutėje skaitome: „Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: ,Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.‘“ Ką reiškia žodis „viešpats“? Lietuvių kalbos žodynas pateikia štai tokią reikšmę – „bet kokią valdžią turintis žmogus, valdovas.“
Lietuviškas vertimas „aš esu Viešpats“ galėtų būti tikslinamas „būtent aš, ne kas kitas“. Kas tas AŠ? Originalo tekste (t. y. hebrajų k.), tai tetragrama, kurios išties niekas nemokėjo ir nemoka ištarti (tik Jėzus ir turbūt Mozė), nes nė vienas iš mūsų negalėtų pasakyti, koks yra tikrasis Dievo vardas, lygiai kaip niekas negalėtų pasakyti, kad žino viską apie Jį – koks Jis, keliuose asmenyse Jis yra.
Keista, kad pasitaiko tikinčiųjų, kurie netgi procentaliai gali pasakyti, kad Jėzuje buvo penkiasdešimt procentų dieviškumo ir tiek pat žmogaus… Keista, o ir nekeista, kad žmonės, ribojami laiko, erdvės definicijų, tą ribotumą deleguoja ir Tam, kurio galybe viskas laikosi.
Taigi grįžkim prie pirmųjų dviejų eilučių. Daugelio komentatorių jos laikomos įžanga į Dekalogą, ir tradiciškai teigiama, kad jis prasideda nuo trečios eilutės, t. y.: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.“ Betgi stabtelkim ties žodžiais aš, būtent aš…“. Daugybė žmonių nuo senų laikų mąstė apie tai, kas sukūrė visa, ir ar tas, kuris sukūrė, valdo pasaulį ir kaip jį valdo. Iki Dekalogo Kūrėjas buvo suvokiamas kaip atsiribojantis nuo kūrinių, tarytum būtų riba tarp Jo ir pasaulio, tarytum būtų dvi atskiros sritys – vienoje gyvena ir veikia žmonės, o Jis, Kūrėjas, yra atsiskyręs.
Šventasis Raštas teigia ką kita – Jis yra Kūrėjas viso to, kas gyva, Elohim. Gyvybės priežastis. Tad nėra išorėje, bet būdamas gyvybės šaltinis, visiems teikia jėgų. Kūrėjui pasaulis nėra lyg vaikui nusibodęs ir kur nors į pakampę numestas žaislas. Ir būtent tai patvirtina žodžiai: „… išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.“ Jam rūpi, Jam svarbu viskas, kas vyksta žemėje.
„Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.“ Kodėl? Dėl to, kad niekas kitas, o ir pats žmogus negali pats sau būti energijos šaltiniu. Energijos šaltinis negali būti nei teologija, nei filosofija. Kad ir kiek išminties rastume žemėje, mums visiems būtinas Šaltinis, į kurį panirę galėtume būti pripildyti, tapti pilni indai, iš kurių lietųsi gyvasis vanduo ištroškusiems….
