Migracijos procesas yra per daug sudėtingas, kad galėtume jį įrėminti tarp pavadinime pateiktų ribinių atskaitos taškų. Išganymas – grynai dieviškos prigimties sąvoka, prakeikimas – kiek dramatizuotas ir, sakyčiau, veikiau etnografinis, nei veiksnus terminas dabarties žmogaus gyvenime. Su išlygomis, žinoma.
Būtent todėl, dar net nepradėjus svarstymų, siūlau minėtus žodžius pakeisti kitais, truputį neutralesniais, atitikmenimis – „gerai” ir „blogai”. Prisipažįstu: pasinaudojau antraščių manipuliacijos galimybėmis.
Tačiau klausimas lieka: migracija gerai ar blogai?
Ji tiesiog yra. Tęsiant loginę grandinę – ji buvo ir bus. Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi. XIX a. medikai plačiai taikė „kraujo nuleidimo” terapiją ir nepasakysi, kad nesėkmingai. Nors būta atvejų, kai dėl gydytojų nemokšiškumo ligonis numirdavo, tačiau tai nereiškia, kad šis gydymo metodas savo laiku nepadėjo daugeliui sergančiųjų.
Panašiai veikia migracija. Jei Mozė 40 metų su tauta nebūtų klajojęs po dykumą, argi žydai turėtų tiek gyvybinės jėgos? Jei armėnai gyventų tik Kaukazo regione, argi klausytume Charleso Aznavouro dainų? Palyginimai skirtingi, tačiau migracija nėra vienareikšmė.
Ji tiesiogiai priklauso nuo istorijos. Tautos, kurių istorija nesiekia bent 1000 metų, vargiai ar kada nors rimtai susimąstys apie migraciją. Ne dėl to, kad jos „per jaunos” ar „per kvailos”. Tiesiog tokios tautos neturi „akmens po kaklu”, kurį mokslininkai vadina istorine sąmone.
Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi.
Šia prasme tautą galima lyginti su žmogumi: kuo ilgiau jis gyvena, tuo didesnė gyvenimo patirtis kaupiasi jo sieloje. Tik vieni šią patirtį „išlieja” nesibaigiančiais rypavimais apie „buvusius gerus laikus, kai žirgai buvo girdomi Juodojoje jūroje”, o kiti drąsiai žvelgia į ateitį, važiuoja kad ir į pasaulio kraštą, sieloje saugodami savo paties atrastą esmę – „esu lietuvis”.
Žydai, armėnai, airiai, lenkai, lietuviai yra pasmerkti nesibaigiančioms diskusijoms tarp diasporos ir geografiškai lokalizuotos valstybės. Tinkamai surikiavus šios diskusijos ribas gali gimti nemažai produktyvių idėjų.
Todėl vėl grįžkime prie teksto pradžioje atsargiai paliesto „migracija tiesiog yra” aspekto. Gyventojų apsisprendimą palikti gimtą šalį suvokę kaip objektyvią neišvengiamybę, atsiduriameprieš pamatinį klausimą: kur slypi savasties esmė? Ar visuotinio migravimo kontekste yra prasmė apskritai save tapatinti su lokacija?
Nors kol kas universalus atsakymas neįmanomas, tačiau kalbant apie migraciją tokio pobūdžio klausimų kėlimas yra gerokai vertingesnis negu rasti atsakymai. Lietuviškumo esmės paieška visais įmanomais aspektais, mano galva, yra svarbiau, negu formalūs svarstymai „kaip stabdyti migraciją?”. Kartais palikti upę neužtvenktą protingiau vien dėl to, kad valtys plaukioja greičiau.
Šiandieniniai valstybės veiksmai nukreipti prieš įvairias migracijos apraiškas beveik visada „gydo ligą” taip ir nesugebėdami paliesti giluminių jos priežasčių. Panašiai nutinka ir su demografinės padėties gerinimu (demografija ir migracija yra sesės dvynės). Mums reikalinga realijas atitinkanti vizija, taikytinavalstybės vystymuisi ateityje.
Esminis dalykas, be kurio neįmanoma išsiversti norint turėti gyvybingą valstybę – švietimas. Klausimai apie emigraciją atkristų savaime, jei iš Lietuvos išvyktų žmonės, kuriems pati valstybė padėjo atrasti amžiną tiesą – „esu lietuvis”.
Ir priešingai, jei į mūsų valstybę atvyksta svetimtaučiai, kurie ne kažin ką ir žino apie mūsų kultūrą, valstybės sąrangą ar krikščioniškąjį jos pamatą, tai tik mūsų pareiga yra turėti tokią pilietinę visuomenę, kurioje atsidūręs svetimtautis aiškiai suvoktų kur yra socialinės, kultūrinės ir kitokios saviraiškos ribos. Ir elgtųsi deramai.
