Pradėkime nuo Švento Rašto. Mato Evangelijos 25-ąjame skyriuje aprašoma įdomi istorija. Kaip šeimininkas trims tarnams padalino po tam tikrą skaičių talentų ir prisakė jais pasinaudoti. Paskui vertino jų pasiektus rezultatus ir vienam su investicijomis nepasisekė, nes jas tiesiog užkasė žemėje ir jokio pelno negavo.
Verta žinoti, kad čia pasakojama ne apie išskirtinius gebėjimus, bet veikiau apie pinigus. O per juos – ir apie talentus didinti kapitalą. Anuomet vienas talentas (piniginis vienetas) buvo vertas apie 40-50 kg aukso. Turtingas šeimininkas tarnams išdalino didelę sumelę ir teisėtai tikėjosi pelno.
Taigi Šv. Rašto kontekste talentų „gamyba” yra ir gebėjimas investuoti, padidinti kapitalą, ir išskirtinių žmonių gebančių atlikti tai, ko negali kiti, paieška, ugdymas, inkorporavimas į investicinęrinką.
Lietuvoje kalbos apie tai sukasi jau kuris laikas, o sistemos nėra ir, regis, nenusimato. Kalbu atsakingai, nes pats Seime esu Švietimo ir mokslo komiteto narys. Gi talentų reikia visomis prasmėmis (ir talentingų žmonių, ir jų sukuriamios pridėtinės vertės). Ką daryti?
Siūlau žvilgtelėti į gyvenimo siūlomas išbandytas praktikas. Pradėsiu nuo to, kad verta atsisakyti požiūrio, kad talentingi žmonės randasi iš niekur. Tai netiesa, nes jie – ugdomi. Egzistuoja du pagrindiniai požiūriai į talentų ugdymą: pirmasis mums žinomas iš sovietų sąjungos laikų. Tai mokyklos–internatai. Sportininkai, kompiuterininkai ar net menininkai ten ugdomi nuo mažų dienų. Tai uždara, keistoka ir neretai likimus laužanti terpė, kur „būna visko”. Depresijos, griežta atranka ir aiškus kelias ateityje turi įtaką vaikų psichikai.
Antrasis požiūris ir praktika ugdant talentus kiek lengvesnis, humaniškesnis. Tai bendros kūrybiškos atmosferos kūrimas gabiems mokiniams nesuvarant jų į internatus. Tačiau aiški kryptis išlieka: dauguma mokinių orientuojami į konkrečią, rūpimąveiklą. Mokytojas, pastebėjęs gabų vaiką, turi galimybę jį ugdyti labiau, nei vidurkį. Taip veikia Norvegijos slidininkų ar Indijos programuotojų „gamybos sistema”. Ji sukuria bendrą kūrybinę nuotaiką, kurios veikiamas vaikas yra identifikuojamas ir jam skiriamas atskiras dėmesys. Talentingieji turi galimybę nesilygiuoti į vidurkį.
Būtų protinga paklausti kuris būdas geresnis? Man regis, kad abu prasti. Ypač atsižvelgiant į nūdienos norą vaikus ugdyti apkamšius pagalvėmis. Pirmu atveju turime lengvą kalėjimo formą, o antruoju, jaunimas dažnai verčiamas užsiiminėti tuo, kas konkretiems vaikams gali būti neįdomu.
Tikiu, kad dabarties globaliame pasaulyje egzistuoja veikiantis galimybių langas, kuriuo verta pasinaudoti ugdant talentingas asmenybes. Nuotoliniai mokymai, mentorių konsultavimas ir panašios, dažniausiai nuotolinės platformos, su valstybės palaikymu gali duoti gerų rezultatų.
Tačiau būtina atsiminti ir kultivuoti keletą svarbių aspektų:
a) Būtina plėsti pasirenkamų dalykų kiekį. Bendras pamokų skaičius gali būti visiems vienodas, tačiau gabūs mokiniai turi turėti galimybę rinktis tai, kas jiems įdomu.
b) Bet koks mokymasis turi būti traktuojamas kaip kūrybinė veikla.
c) Šiuolaikinio mokymosi rezultatas nėra ir negali būti tobulas testų sprendėjas ar teoremų kalikas. Pirmiausia reikia siekti asmenybės, kuri identifikavo kas jai patinka ir suteikti visas galimybes mėgiamą sritį tobulinti, augti ir atskleisti reikiamus talentus.
d) Reikalingas tam tikras pakantumo kiekis eksperimentams. Bandymas viešumoje kiekvieną pokytį pristatyti kaip nacionalinės sąmonės naikinimą ar pasaulio pabaigą niekur neveda.
Suprantama, dalis mokyklų ir taip puikiai tvarkosi, ugdo smalsius, talentingus vaikus ir viskas juda pakankamai gera linkme. Liko neapkalbėtas privačių bei valstybinių mokyklų santykis, tačiau būtina suprasti, kad gabus vaikas reikalauja atskiro dėmesio ir jei nesugebame jo pasiūlyti mokykloje, tai reikalingos valstybinės programos, kuriomis pasinaudojęs mokinys pats galėtų tobulėti jam įdomioje ir patinkančioje srityje.
