Sakysit, kvaila antraštė, bet man atrodo, kad ji labai tinka Gegužės pirmosios proga.
Penktadienį, kai per arbatos pertraukėlę bendravau su savo darbuotojais, paskambino man iš valstybinės įdarbinimo tarnybos (darbo biržos – kaip anksčiau vadindavom). Maloni specialistė pasiteiravo, kaip sekasi įmonei, o po to tiesiai paklausė – ar dar yra kažkur aplink neįdarbintų ukrainiečių – ir kelis kartus pakartojo, kad nepamirščiau, jog valdžia kompensuoja virš 70 procentų ukrainiečių atlyginimo, tad įmonei tikrai neapsimoka darbint lietuvius, bet reikia ,,ieškoti” ukrainiečių. Pokalbio metu spėjau įsijungt telefono mikrofoną, tad, manau, visi supratote, kokia buvo darbuotojų, girdėjusių šį pokalbį, reakcija.
Akivaizdu, kad valstybinės užimtumo tarnybos kažkieno nurodymu iš aukščiau, tiesiog pagal sąrašą skambina įmonių vadovams ir primena, kad lietuvius įdarbint šiais biudžetinių pinigų dalinimo laikais – tiesiog kvailystė. Panašu, kad dabartinė Lietuvos valdžia, daranti viską, kad sunaikinti mūsų valstybę, vis labiau pradeda suprasti, kad iš pasaulio galingųjų gavo dar vieną ginklą visuomenės skaldymui ir valdymui – ukrainiečių pabėgėlius.
valdžia kompensuoja virš 70 procentų ukrainiečių atlyginimo, tad įmonei tikrai neapsimoka darbint lietuvius, bet reikia ,,ieškoti” ukrainiečių.
Dar neišsilaižėme koronos metu sukurtų kiršinimo, diskriminavimo ir kvailinimo žaizdų, bet tiesiog natūraliai, veikiant laikui – šitos nesąmonės po truputį blėsta, žmonės bando taikytis, atleidžia vieni kitiems ar tiesiog primiršta patirtas nuoskaudas. O valdžia puikiai prisimena, kaip lengva buvo valdyti, grobti ir plauti biudžeto pinigus tais visuotinio „koroninio” susipriešinimo laikais.
Darė ką norėjo, o kritikos nesulaukė beveik jokios – žmonės buvo užsiėmę tarpusavio ginčais ir rietenom. Taigi, dabar reikia naujo dirgiklio visuomenei ir štai, valio – ukrainiečiai.
Iš pradžių atrodė, kad šia tema valdžiai pasinaudoti nepavyks – visi vieningai palaikome Ukrainą kare, renkame pinigus, siunčiame labdaras. Bet pamažu entuziazmas blėsta, o ukrainiečių pabėgėlių Lietuvoje vis daugėja.
Vis dažniau pradėjome stebėtis, – ar ne per daug mūsų valdžia skiria paramų ir pinigų laikinai apsigyvenantiems mūsų šalyje, bet vis nuvejam šią mintį – na, tiek to, gal valdžia gero norėdama vargšams pabėgėliams taip persistengia.
Dabar jau darosi visiškai aišku, kad šis persistengimas nėra šiaip sau – kai dalis lietuvių pradės gauti mažesnes pajamas ar socialines paramas nei imigrantai, kai darbdaviai lietuviams pasakys – kad jų nepriims, nes už ukrainiečius valdžia primoka – susipriešinimas visuomenėje garantuotas.
O jei dar pasieksime tokį lygį, kad beveik visur būsim priversti kalbėti rusiškai – tikrai lietuviai ims keiksnoti tuos laikinus svečius iš Rytų, o ukrainiečiai skolingi neliks. Gal net kokių susistumdymų ar neramumų kiltų – būtų tikras rojus mūsų valdantiesiems, tobulai įvaldžiusiems ,,skaldyk ir valdyk” principą.
Taigi, brangūs proletarai ir ne tik. Ruoškimės naujai, suplanuotai rietenų bangai. Jei neįstatysime karo pabėgėlių į tam tikrus rėmus (ką sėkmingai padarė lenkai) tai net patys tarpusavy susipyksim.
Galima atvykėliams sudaryti lygias sąlygas su lietuviais, bet ne geresnes.
Galima atvykėliams sudaryti lygias sąlygas su lietuviais, bet ne geresnes. Galima esant rimtam reikalui išklausyti žmogų rusiškai, bet savo šalyje mes turime teisę parduotuvėje, poliklinikoje ar net restorane kalbėti savo kalba. Ir dar. Supraskim, kad šiuo metu vyksta didžiausias Lietuvos rusinimas nei bet kada. Kasdien atvyksta nauji žmonės iš Ukrainos, su kuriais daugelis kalbasi rusiškai, o ir tarpusavy jie dažniausiai bendrauja švaria rusų kalba.
Gi visi suprantam, kad šalia nukentėjusių nuo karo pas mus plūstelėjo ir tie Ukrainos rusakalbiai, kurie visą laiką nekentė savo šalies, seniai svajodami išvykti į Vakarus ir užlipti pūkuotiems vakariečiams ant sprando.
Proletarai ir ne tik – reikalaukim savo teisių, o gal Jums mieliau buvo eiti į Gegužės pirmosios eisenas sovietinais metais? Atsimenat eilėraštuką: Vienas rusas, antras rusas – pilnas rusų autobusas. Nei duonytės, nei mėsytės – vien raudonos vėliavytės!!! Ura, tovarišči!!! Su Gegužės 1- ąja.
P.S. Jei tik kokią dieną pajusit, kad pykstat ar neapkenčiat kažkurio savo pažįstamo dėl požiūrio į ukrainiečių teises ir pareigas Lietuvoje – prisiminkit šį mano rašinėlį – žinokit, kiršinimo mašina jau vėl užsikūrė…
