Fariziejai mąstė, jog jei Jėzus tvirtins, kad nereikia jos užmušti, tuomet bus galima jį apkaltinti nesilaikant Mozės Įstatymo. O jei Jėzus pritars, kad moterį reikia užmėtyti akmenimis, tuomet jis nusikals romėnų teisei, draudžiančiai už panašų nusikaltimą įvykdyti mirties bausmę. Evangelistas pastebi, kad Jėzus nesiskubino fariziejams atsakyti, tik kažką pirštu rašė smėlyje, – manoma, rašė fariziejų nuodėmes. Po kiek laiko tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Fariziejai nesitikėjo tokio atsakymo; jie suprato, kad Jėzus žino apie nuodėmingą jų gyvenimą, ir vienas po kito pasišalino. Kai liko tik Jėzus ir nusidėjėlė moteris, Jėzus jai tarė: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).

Ko mus moko šis Evangelijos pasakojimas? Pirmiausia, nebūti fariziejais, matančiais tik kitų nuodėmes, bet ne savąsias. Gavėnia yra palankus metas sąžiningai pasižvalgyti ne po kitų, bet po savo sąžinės kerteles ir iššluoti visas nuodėmių šiukšles, atliekant velykinę išpažintį.

Antra pamoka – nemėtyti akmenų į tuos asmenis, kurie mums nepatinka, kurie, galbūt, tikrai yra nusidėjėliai. Tie akmenys yra mūsų pikti, klystančius smerkiantys žodžiai. Evangelija moko, kad visuomet reikia ryžtingai atmesti nuodėmę, bet klystančiam bei nusidedančiam žmogui rodyti gailestingumą. Svaidydami akmenis mes nepakeisime klystančio žmogaus, bet, galbūt, dar labiau užkietinsime jį blogyje.

Evangelijos pasakojime matome gyvenimo keliuose pasiklydusią moterį. Ji atstovauja žmonėms, kurie, galbūt, be blogos valios, bet iš savo silpnumo eina klystkeliais ir juose ieško asmeninės laimės. Dievo žodis moko, kad niekuomet nerasime laimės, jei nesilaikysime Viešpaties rodomo kelio. Tas kelias – tai Dekalogo kelias. Jis kartais gali atrodyti pakankamai sunkus, bet tik juo eidami galėsime džiaugtis širdies ramybe ir būti tikrai laimingi.

Gavėnios metu pasitikrinkime, kokiais keliais iki šiolei keliavome ir kiek rūpinomės, kad Dekalogas būtų tarsi švyturys, rodantis mums kelią į dangaus Tėvo namus. Evangelijos pasakojimo centre yra mus mylintis Jėzus. Jis tik tam prisiėmė žmogiškąją prigimtį, tik tam skelbė Gerąją Naujieną, kad mus, žmones, išgelbėtų iš nuodėmių. Jis prisiėmė net mirtį ant kryžiaus, kad mes galėtume pakilti iš savo nuodėmių ir pasiekti amžinąjį gyvenimą Dievo šviesoje.

Per visą savo viešąją veiklą Jėzus buvo supamas ne save teisiaisiais laikančių fariziejų ir Rašto žinovų, bet daugiausia nusidėjėlių. Jėzui dėl to net buvo priekaištaujama. Evangelistas Morkus pasakoja, kaip Jėzus muitininko Levio namuose valgė su muitininkais ir kitais nusidėjėliais. Fariziejai piktinosi ir prikišo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 16–17).

Dėkokime Dievui, kad jis mūsų, dažnai klystančių, neatstumia, bet kviečia prie savęs, atleidžia nuodėmes ir žada palaimintą amžinąjį gyvenimą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11) - 5 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Tėvo namuose sūnui nieko netrūko. Drauge su vyresniu broliu darbavosi ir viskuo buvo aprūpintas, bet jam vis ateidavo mintis, kad tėvo namuose per sunku: reikia dirbti ir tėvo klausyti. Ar negeriau būtų turėti daugiau laisvės ir mažiau dirbti bei linksmintis su draugais? Vieną dieną sūnus tėvui pasakė, kad jis palieka gimtuosius namus ir laimės ieškos pasaulyje. Tėvas su skausmu išlydėjo sūnų, atidavęs jam priklausančią turto dalį.

Palikęs tėvo namus jaunėlis susirado draugų ir su jais linksmai leido laiką. Tačiau linksmybės baigėsi sulig pasibaigusiais pinigais. Tuomet neliko ir draugų: kam esi reikalingas, jei nieko neturi! Vargo verčiamas jaunas vyras tapo kiaulių prižiūrėtoju ir turėjo tenkintis joms duodamu jovalu.

Ganantis kiaules yra Dievą palikusio ir nuodėmės šalyje gyvenančio žmogaus paveikslas. Pirmą kartą savo gyvenime panašių žmonių sutikau, kai, būdamas jaunas seminaristas, buvau pašauktas į karinę tarnybą. Iki tolei aš nebuvau girdėjęs bjaurių rusiškų keiksmų, juo labiau negirdėjęs pačių bjauriausių pasakojimų apie iškrypusį seksualinį žmonių gyvenimą. Vėliau panašių žmonių sutikdavau etapuose, kai buvau vežamas į Uralo ir Mordovijos lagerius. Vien būti šalia tokių žmonių buvo moralinė kančia.

Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį.

Jėzaus palyginime pasakojama, kaip jaunėlis išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir atsidūręs kiaulių apsuptyje pradėjo mąstyti, kad tėvo namuose buvo visai neblogai gyventi. Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį. Pamažu pasiklydęs vyras pradėjo vis dažniau mąstyti apie tėvo namus ir vieną dieną ryžosi palikti kiaules ir grįžti į gimtuosius namus. Širdyje kirbėjo nerimas, ar tėvas priims jį, išeikvojusį gautą turtą ir paniekinusį tėvo namus. Tačiau vargas buvo didesnis už nerimą; vyras nutarė, kad jei tėvas nepriims jo kaip sūnaus, gal priims kaip samdinį.

Tėvas iš tolo pažino grįžtantį sūnų; pasitiko jį ne su priekaištu, bet su meile, ir tarnams paliepė: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 22–24).

Jėzus, pasakodamas šį palyginimą, norėjo jį klausančius žydus įtikinti, kad dangaus Tėvas panašiai laukia kiekvieno nusidėjėlio, kuris apsisprendžia palikti nuodėmės kelią ir grįžti pas Dievą.

Gavėnios metas yra skirtas rimtam savo gyvenimo įvertinimui. Daugiau melsdamiesi, ypač atlikdami Gavėnios rekolekcijas permąstome savo gyvenimą ir bandome gerai susiorientuoti, kas jame buvo gera, o kas taisytina. Net ir skaudžiausiai klydusius turi raminti mintis, kad dangaus Tėvas neatstums nė vieno, kuris ruošiasi keisti savo gyvenimą į gera. Atlikdami velykinę išpažintį, mes, kaip tas paklydėlis sūnus, puolame į dangaus Tėvo glėbį ir tikime, kad viskas bus atleista ir iš naujo galėsime pradėti gyvenimą Jėzaus artumoje. O jei nebuvome vaikai paklydėliai, tuomet dėkokime Dievui už jo vedimą šios žemės keliais.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) - 4 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Senojo Testamento Išėjimo knygoje pasakojama apie egiptiečių pavergtus izraelitus ir jų kelionę į laisvę. Dievas pašaukė Mozę, kad jis išvestų izraelitus iš vergijos, ir pažadėjo pagelbėti atlikti šią sunkią misiją. Kelionė į laisvę truko net keturiasdešimt metų. Tiek laiko reikėjo, kad buvę vergai atgautų ne tik išorinę laisvę, bet ir taptų dvasiškai laisvi.

Kelis šimtmečius gyvendami Egipto nelaisvėje izraelitai prarado tikėjimą į vieną Dievą ir priėmė egiptiečių stabmeldiškąją religiją. Pirmasis izraelitų žingsnis į laisvę buvo atsigręžimas į Dievą, kurį išpažino jų protėviai. Apsireiškęs Mozei Dievas tarė savo vardą ir nurodė, ką jis turės pasakyti savo tautiečiams: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: 'VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus'. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 15 ).

Dievo žodis, pasakodamas apie izraelitų ėjimą į laisvę, rodo ir mums, XXI amžiaus žmonėms, nuo ko turi prasidėti dvasinė kelionė į laisvę. Pradėdami šią kelionę, pirmiausia iš savo širdies turime pašalinti susikurtus stabus ir leistis vedamiems Dievo.

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis?

Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje vietoj Dievo garbinami susikurti stabai. Tais stabais gali būti medžiaginis turtas, kūniškumas, valdžios turėjimas ar savo asmens sudievinimas. Šie stabai žmogų pavergia ne mažiau, kaip izraelitus buvo pavergę egiptiečiai. Be Dievo pagalbos iš jų išsilaisvinti tiesiog neįmanoma. Todėl pirmas žingsnis, kurį reikia žengti, – tai nuolankiai pripažinti, kad gyvenome daugiau ar mažiau vergaudami stabams, tikėjimu atsigręžti į Dievą ir prašyti jo pagalbos kelyje į dvasinę laisvę.

Dykumoje prie Horebo kalno Dievas davė Dekalogą, kuris skelbė, ko negalima daryti ir ką reikia daryti, kad į laisvę vedami izraelitai taptų visiškai laisvais žmonėmis. Tikėjimu atsigręžus į Dievą, antras žingsnis, kurį turime žengti, – pasiryžti nuosekliai laikytis Dekalogo.

Belieka į dvasinę laisvę žengti trečią svarbų žingsnį – pasiryžti priimti visa tai, ko mokė Jėzus. Jis kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). O puikybės pilniems žydų vadams, kurie priešinosi Jėzui, jis pasakė karčius žodžius: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis <...> niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44–45).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis? Kiek su juo bendraujame maldoje, švęsdami Mišias ir priimdami sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją? Ar Dekalogas ir Evangelijos žodis yra kelias, kuriuo ištikimai einame? O kai suklystame, ar tuojau apgailime ir vėl žengiame savo amžinojo tikslo link? Maldoje prašykime gerai suprasti šias elementarias tiesas ir jas padaryti savo kasdienio gyvenimo keliu.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) 3 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pradžios knygoje randame ilgą pasakojimą apie teisųjį patriarchą Abraomą, kurį Dievas vedė nelengvu keliu, bet iš kurio šis nė kiek neišklydo. Abraomas gyveno Uro mieste, turėjo daug turto, tik buvo bevaikis. Dievas pašaukė Abraomą palikti Urą ir keliauti į tolimą Kanaano žemę; tenai gyvenant jam buvo pažadėta Dievo globa ir gausūs palikuonys: „Išvedęs jį laukan, (Dievas) tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys“. Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (Pr 15, 5–6). Dar didesnis išbandymas buvo, kai Dievas pakvietė Abraomą paaukoti jam savo vienturtį sūnų, bet ir tuomet Abraomas išlaikė klusnumo egzaminą.

Šis Pradžios knygos pasakojimas kviečia ir mus visuomet ištikimai paklusti Dievo valiai, nors kartais ji atrodytų labai neaiški ir sunkiai priimama.

Gavėnios metas bus tikrai mums palaimingas, jeigu labiau apsispręsime visuomet ištikimai klausyti mus kalbinančio Dievo.

Evangelistas Lukas, būtent, ir pasakoja apie tokią sunkią situaciją, kuria turėjo užsibaigti žemiškasis Jėzaus gyvenimas. Mokiniai vis puoselėjo svajonę, kad Jėzus įkurs žemiškąją karalystę, o jie, Jėzaus mokiniai, toje karalystėje užims reikšmingas vietas. Ant Taboro kalno Jėzus leido trims mokiniams matyti regėjimą, kurio metu buvo kalbama apie paskutiniąsias Jėzaus dienas žemėje, tai yra apie jo kančią ir mirtį. Šio regėjimo metu pasigirdo Dangaus Tėvo balsas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus. Jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

Šis Gavėnios metas bus tikrai mums palaimingas, jeigu labiau apsispręsime visuomet ištikimai klausyti mus kalbinančio Dievo. Nuo šio klusnumo priklausys visa mūsų dvasinė pažanga. Todėl Gavėnios metu dažniau skaitykime Šventąjį Raštą, kuris padės susiorientuoti, ko Dievas iš mūsų laukia ir kur turime jo klausyti.

Gavėnios metu bažnyčiose giedami Graudūs verksmai ir einami Kryžiaus keliai. Tai puiki proga apmąstyti Kristaus kančią, o kartu ir begalinę Dievo meilę. Jėzus prisiėmė net mirtį ant kryžiaus, nes mus be galo mylėjo.

Kančios išvakarėse, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kvietė juos pasilikti jo meilėje ir kaip didžiausią meilę įvardijo už draugus aukojamą gyvybę: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9–10.13).

Klusnumas Dievui visų pirma reikalauja laikytis Dekalogo – Dešimties Dievo įsakymų. Kai vienas vyras paklausė Jėzų, ką jis turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, išgirdo atsakymą: „Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19).

Dekalogo įsakymų laikymasis yra minimumas, kiek mes turime paklusti Dievui. Ištikimi Jėzaus sekėjai laikosi ne tik Dekalogo, bet ir visų jo paraginimų, kuriuos randame Evangelijos žodyje, ypač Kalno pamoksle (žr. Mt 5–7). Skaitydami Kalno pamokslą galime pasitikrinti, kiek ištikimi esame Jėzaus draugai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35)  2 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Vaizdžiai papasakota Jėzaus gundymo istorija yra svarbi ir pamokanti, kaip mes turime elgtis gundymų metu, kurių neišvengia nė vienas žmogus.

Keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs Jėzus buvo labai alkanas. Prisiartinęs gundytojas pasiūlė, jei jis yra Dievo Sūnus, tepaverčia tuomet akmenį duona ir turės ką valgyti. Žmogus taip pat dažnai būna alkanas. Jo kūniška prigimtis trokšta ne tik valgio ir gėrimo, bet ir meilės, seksualumo, poilsio, įdomių kelionių ir kitokių pramogų. Kai troškimai išpildo, žmogus jaučiasi laimingas, ir atvirkščiai.

Jėzus atmetė pirmąjį velnio gundymą, sakydamas: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ (Lk 4, 4). Žmogui reikalinga ne tik duona, bet ir Dievo žodis, kuris maitina jo dvasią. Todėl Gavėnios metu esame kviečiami dažniau atsiversti Šventąjį Raštą ir pamaitinti savo dvasią Dievo žodžiu, kuris padės nugalėti bet kokius piktojo gundymus.

Evangelistas pasakoja, kaip velnias toliau gundė Jėzų. Parodė Jėzui visas pasaulio karalystes ir pažadėjo padovanoti valdžią ir jų didybę, jeigu parpuolęs ant žemės pagarbins jį. Velnias melagingai tvirtino, kad visos karalystės jam priklauso, ir kam nori, tam gali padovanoti.

Evangelijos pasakojimas mus nukelia į dykumą

Jėzus nedvejodamas atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4). Gundymas valdžia, o kartu ir galimybe iškilti virš kitų ir kitiems vadovauti yra labai stiprus. Valdžios turėjimas sudaro galimybę jaustis saugiai šiame nesaugiame pasaulyje ir apsirūpinti viskuo, ko geidžia širdis. Tačiau turėti valdžią visuomet yra pavojinga, nes lengva užmiršti, kad tai įpareigoja žmogų tarnauti. Ar nematome, kaip dažnai žmonės, įsigiję valdžią, užmiršta tarnavimą ir pradeda rūpintis tik savo egoistiniais interesais?

Velnias atkaklus. Jis pastatė Jėzų ant šventyklos šelmens ir pakvietė jį, angelų nešamą, nusileisti į apačioje esančią žmonių minią ir tokiu būdu apreikšti savo dievybę. Velnias gundydamas cituoja net Šventąjį Raštą: „Parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Lk 4,10–11).

Jėzus atmetė ir šį gundymą. Savo viešajame gyvenime Jėzus nepadarys nė vieno stebuklo vien dėl to, kad apreikštų savo dievišką didybę, bet leisis net nukryžiuojamas, o stebuklingai gydys tik sergančius ir piktųjų dvasių kamuojamus žmones.

Mes taip pat galime būti gundomi rodyti savo didybę, siekdami iškilti virš kitų žmonių. Gundymas puikybe yra labai stiprus, ir tik rimtai pažengęs dvasinėje kelionėje žmogus su Dievo pagalba gali būti nuolankus ir sėkmingai atmesti visus šios rūšies gundymus.

Prieš akis turime šventąjį Gavėnios metą, skirtą mūsų dvasiniam augimui. Dvasiškai augsime tik tuomet, kai leisimės būti Dievo Dvasios vedami. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų sulaukti Velykų – Kristaus Prisikėlimo šventės dvasiškai atsinaujinusiems ir prisikėlusiems savo dvasia.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis buvo velnio gundomas“ (Lk 4, 2) - 1 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus kalbėjo: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 43–44). Tie vaisiai geriausiai pažįstami iš mūsų kalbų. Niekas kitas taip akivaizdžiai neatskleidžia, kokie mes esame, kaip mūsų kalbos.

Jei kalbėdami save aukštiname, o kitus niekiname, ir jei su šia kalbos yda nekovojame, tuomet turėkime drąsos pripažinti, jog, Kristaus žodžiais tariant, esame tarsi usnis ir erškėtis. Siracido knygoje skaitome: „ Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai, žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos.<...> Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant“ (Sir 27, 4.7).

Dažniausia žmonių kalbos yda yra apkalbėjimai, kai, kalbėdami apie kitus, iškeliame ne pozityvias žmogaus puses, bet tai, kas juose yra neigiamo. Neigiamai kalbėdami apie kitus, netiesiogiai aukštiname save, – aš ne toks, kaip jie! Apkalbėdami žmones, mes tampame jų teisėjais.

Už apkalbas dar bjauresnė yda yra polinkis skleisti apie mums nepatinkančius žmones šmeižikiškas kalbas. Dažniausiai tai būna neigiamų ir nepatikrintų gandų perpasakojimas. Kažkas paskleidžia piktą įtarimą, o kiti tą įtarimą perpasakoja kaip tikrą tiesą.

Evangelijose daugelyje vietų sutinkame fariziejų figūras. Fariziejai buvo ano meto žydų elitas. Jie save laikė teisuoliais ir nekentė Jėzaus; apie jį skleidė visokiausius neigiamus gandus, net tai, kad jis yra velnio apsėstas. Tokiais fariziejais galime tapti ir mes, jeigu nekontroliuosime savo kalbų ir apie mums nepatinkančius žmones pasakosime bet kokius nugirstus gandus.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia padaryti rimtą sąžinės sąskaitą ir pasitikrinti, kokios yra mūsų kalbos. Per maža neapkalbinėti ir nenešioti apie žmones neigiamų gandų. Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės. Jeigu esame įpratę apie kitus žmones kalbėti tik pozityviai, mums tinka Jėzaus pasakyti žodžiai: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera. <...> Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).

Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės.

Menu iš seminarijos laikų profesorių monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Šis kunigas apie jokį žmogų nepasakydavo ko nors neigiamo. Jei pašnekovas pradėdavo ką nors apkalbinėti, kun. Pranciškus tuojau kalbą nukreipdavo į pozityvią pusę. Nei pats neigiamai kalbėdavo, nei klausydavosi neigiamų kalbų.

Galima drąsiai teigti, kad žmogus, apie kitus kalbantis tik pozityviai, yra aukštos dvasinės kultūros. Šventas žmogus. Šioje srityje mums visiems reikia nuolat save kontroliuoti, nes pagunda apkalbėti ir pasakoti gandus yra labai didelė. Bet su Dievo pagalba galime išmokti meilės nestokojančio kalbėjimo būdo, kad iš jo būtų galima spręsti, jog esame, Jėzaus žodžiais tariant, geras medis, duodantis gerų vaisių. Tepadeda mums Dievas augti meile.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44) - 8 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Dievo žodis labai įsakmiai kalba apie krikščionio pareigą mylėti ne tik gerus, mus mylinčius žmones, bet ir savo priešus. Tai sunkus įpareigojimas, bet būtinas, jei norime būti ištikimi Jėzaus draugai.

Senajame Testamente galiojo moralinė nuostata: „Akis už akį, dantis už dantį“ (Kun 24,20). Bet ir jame randame pavyzdžių, kaip žmonės sugebėdavo už patirtą blogį neatsimokėti tuo pačiu. Samuelio knygoje pasakojama kaip karalius Saulius persekiojo karo žygiuose pasižymėjusį Dovydą ir norėjo jį nužudyti. Vieną naktį, kai Sauliaus stovykloje visi kietai miegojo, Dovydas turėjo galimybę karalių nužudyti, bet to nepadarė. Paėmęs karaliaus ietį, ir pasitraukęs į saugų atstumą, sušuko karaliui: „Štai ietis, o karaliau! Šiandien Viešpats padavė tave į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį“ (1 Sam 26, 22-23).

Evangelistas Lukas, atpasakodamas Jėzaus pasakytas kalbas, labai aiškiai įvardija jo mokymą apie priešų meilę: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6,27-28).

Jėzus paaiškino, kodėl turime būti atlaidūs ir gailestingi: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6,36-37). Atkreipkime dėmesį į didžiausią Jėzaus pažadą tiems, kurie už blogį neatsilygina blogiu: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6,35). Mūsų atlaidumas mus daro panašius į dangiškąjį Tėvą; iškelia mus iki Dievo vaikų aukštumos.

Savo mokymą apie priešų meilę Jėzus gražiausiai paliudijo savo pavyzdžiu. Prikaltas prie kryžiaus Jėzus meldėsi už savo priešus: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Jėzaus pavyzdžiu sekė ištikimiausi jo draugai.

Mūsų atlaidumas mus daro panašius į dangiškąjį Tėvą; iškelia mus iki Dievo vaikų aukštumos.

Naujojo Testamento knygoje „Apaštalų darbai“ pasakojama apie diakono Stepono tarnystę, kuri baigėsi jo nužudymu. Apmėtomas akmenimis prieš mirtį jis meldėsi už savo kankintojus: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7,60).

Pasakojama apie įkalintą palaimintąjį Teofilių Matulionį, kaip jis būdavo tardomas naktimis. Kartą matydamas kaip jo tardytojas miego marinamas kamuojasi, užjausdamas jį kalbėjo, kad dėl kalinio jis turi irgi daug vargti. Ši užuojauta suvirpino tardytojo širdį, ir jis pasiūlė kaliniui net savo sumuštinį.

Kai kam gali atrodyti, kad mūsų atlaidumas gali būti suprastas, kaip nuolaidžiavimas blogiui. Iš tikrųjų, atlaidumas liudija ne mūsų silpnumą ir pritarimą blogiui, bet mūsų moralinę tvirtybę ir dvasinę aukštumą, į kurią pakyla giliai tikintis žmogus.

Kristus, kviesdamas mylėti priešus, reikalauja ne mūsų emocijų, bet aiškaus apsisprendimo net mus nuskriaudusiam žmogui linkėti ir daryti tik gera. Pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6,27) - 7 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. <...> Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats (Jer 17, 5. 7). Pranašas skelbia žmonėms pačią svarbiausią tiesą, ką reikia daryti, kad būtum laimingas – nesudėti savo vilčių į trapius žmones ir visiškai pasitikėti tik Dievu, kuris niekuomet neapvilia.

Jėzus, skelbdamas Evangeliją, mokė, koks turi būti laimingas žmogus. Evangelistas Lukas pateikia vieną iš tokių Jėzaus kalbų: „Palaiminti jūs vargdieniai... Palaiminti, kurie alkstate.... Palaiminti, kurie verkiate... Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia, niekina ir atmeta dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 20–26). Neįsigilinus į šiuos Viešpaties žodžius, galima tiesiog pasipiktinti. Nejaugi, norint būti laimingam, būtinai reikia būti vargstančiam ir kenčiančiam visokias negandas?

„Palaiminti jūs vargdieniai.“ Ne dėl to palaiminti, kad daug ko stokojate, bet dėl to, kad labiausiai vertinate ne medžiagines, bet dvasines vertybes, ir Dievą. „Palaiminti, kurie alkstate.“ Ne dėl to palaiminti, kad neturite ko valgyti, bet kad labiausiai alkstate gyventi tiesoje ir vienybėje su Dievu. „Palaiminti, kurie verkiate.“ Ne dėl to palaiminti, kad sunkus jūsų gyvenimas, bet kad liūdite, matydami klestintį blogį. „Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia... dėl Žmogaus Sūnaus.“ Buvimas krikščioniu neužtikrina, kad visuomet būsime vertinami; dažniau tai sukelia pasaulio vaikų priešiškumą.

Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus kalno pamokslą, kuriame plačiau gvildenama mums rūpima tema, kokie turime būti, kad būtume tikrai laimingi. Jėzus kalbėjo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Palaiminti romieji..., alkstantys teisumo..., gailestingieji..., tyraširdžiai..., taikdariai..., persekiojami dėl teisumo. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 3–12). Šie Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Pasaulio vaikai mano, jog bus laimingi, jei bus turtingi, nestokos kūniškų malonumų ir išsipildys visi jų troškimai. Šito siekdami jie išvaikščioja visus klystkelius, bet tikros laimės taip ir nesuranda.

Šventasis Raštas moko, kad žmogus, trokšdamas būti laimingas, visų pirma turi mylėti Dievą ir žmones. Mylime Dievą, kai laikomės jo įsakymų; mylime žmones, kai jiems linkime ir darome gera, kartais net rizikuodami savo asmenine gerove. Pavyzdys galėtų būti mūsų tautiečiai, kūrę laisvą Lietuvą.

Prieš 107 metus Vasario 16-ąją Lietuva atkūrė savo valstybę. Lietuvos šviesuoliai įkūnijo ilgaamžį siekį – gyventi laisvoje valstybėje, išsaugoti ir puoselėti tautines vertybes — kalbą, kultūrą, tradicijas. Tačiau dėl Lietuvos laisvės reikėjo sudėti dideles aukas. Tai pirmaisiais Nepriklausomybės metais padarė mūsų savanoriai, gynę Lietuvą. Tai mūsų pokario partizanai. Tai neginkluoto pasipriešinimo dalyviai. Tai mūsų sąjūdiečiai, po penkiasdešimt nelaisvės metų atkūrę laisvą Lietuvą. Šių žmonių bendras vardiklis – meilė Tėvynei ir jos žmonėms. Jų gyvenimo kelias nebuvo lengvas, bet jie buvo laimingi, nes ėjo tikros meilės keliu. Pasitikrinkime, ar šiuo keliu einame ir mes. Ar mums tinka Viešpaties palaiminimai?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti jūs...“ (Lk 6, 20) - 6 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Sausio 25 dieną Bažnyčia minėjo tautų apaštalo Pauliaus atsivertimą. Paulius jaunystėje buvo uolus fariziejus ir manė, kad krikščionys yra klaidatikiai, kuriuos reikia persekioti, – jis tai ir darė. Kartą, kai vyko suimti krikščionių, jam apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 5–6).

Nuo dabar Paulius taps uoliausiu Evangelijos skelbėju, daugiausia pasidarbuosiančiu Bažnyčios augimui tarp įvairių tautų. Laiške Korinto krikščionims Paulius save vertina labai nuolankiai: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15, 8–10).

Evangelijoje pasakojama apie stebuklingą žvejonę Genezareto ežere ir Petro bei jo draugų pašaukimą palikti žvejų tinklus, sekti paskui Jėzų ir būti Evangelijos skelbėjais. Pašauktieji nesuabejojo palikti tinklus ir nusekė paskui Jėzų.

Laimingi vaikai, kurie turi Dievą mylinčius tėvus, pasirūpinančius, kad jų vaikai tikėtų ir mylėtų Dievą.

Dievo žodis, šį sekmadienį kalbėdamas apie žmonių pašaukimą tapti Dievo talkininkais, kviečia kiekvieną iš mūsų pamąstyti apie savąjį pašaukimą. Dievas kviečia tapti jo pagalbininkais ne tik dvasininkus – kunigus ir vyskupus, bet ir kiekvieną krikščionį, ypač šeimų tėvus bei motinas. Tėvai yra svarbiausi Dievo bendradarbiai pašaukdami į gyvenimą savo sūnus ir dukteris ir išmokydami juos mylėti Dievą. Laimingi vaikai, kurie turi Dievą mylinčius tėvus, pasirūpinančius, kad jų vaikai tikėtų ir mylėtų Dievą.

Mes neturėtume jaunimo apaštalo šv. Jono Bosko, jei jo motina Margarita nebūtų išmokiusi savo vaikelio mylėti Jėzų. Tiesa, Dievas gali pakviesti savo bendradarbius tiesiogiai, kaip tai padarė su krikščionių persekiotoju, būsimuoju tautų apaštalu Pauliumi, tačiau beveik visada jis veikia per tėvus. Dauguma kunigų galėtų paliudyti, kad giliai tikintys jų tėvai buvo patys svarbiausi asmenys, kurie jiems perdavė tikėjimo lobį, o gal net padarė įtaką pasirenkant dvasinį pašaukimą.

Po mano kunigystės šventimų parapijos klebonas kunigas Jonas Reitelaitis papasakojo, kad tėvai skubėjo mane pakrikštyti, nes buvau labai silpnas kūdikėlis; tėvai bijojo, kad nenumirčiau be krikšto. Po krikšto motina mane paaukojo Švč. Mergelei Marijai, melsdama, kad jei liksiu gyvas, tapčiau kunigu. Motina labai anksti iškeliavo pas Viešpatį, taip ir nepapasakojusi, ko troško jos širdis, bet gilus jos tikėjimas labai anksti subrandino pasiryžimą siekti kunigystės.

Šiais metais meldžiamės už pašaukimus į dvasinį luomą. Šia proga labiausiai reikia melstis už tėvus, kad jie, gyvendami sekuliarioje visuomenėje, išlaikytų gyvą tikėjimą ir jį perduotų savo vaikams, nes pašaukimai į kunigystę subręsta tik gilaus tikėjimo aplinkoje. Gera krikščioniška šeima, gyvendama net ir tikėjimui nepalankiomis sąlygomis, yra pajėgi perduoti vaikams tikėjimą, o su tikėjimu, galbūt, ir pašaukimą į kunigystę.

Šį sekmadienį apmąstydami, kaip Dievas pakviečia žmones pašvęsti gyvenimą aukštesniems tikslams, kiekvienas pagalvokime, į kokią misiją žemėje Dievas asmeniškai kviečia mus.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Štai aš, siųsk mane!“ - 5 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pastebėjo ir pasitiko tik pamaldusis senelis Simeonas; jis paėmė Kūdikį ant rankų ir šlovino Dievą: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą – šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29–30).

Apie ką kalba Jėzaus paaukojimas? Izraelitai už savo nuodėmes aukodavo Dievui deginamąsias atnašas. Dabar pats Dievo Sūnus tampa auka už mūsų nuodėmes. Apaštalas Paulius aiškina: „Ateidamas į pasaulį, jis (Jėzus) byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu <...> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7). Jėzaus paaukojimas reiškė priėmimą dangaus Tėvo valios, vedančios į kryžiaus auką.

Jėzaus Paaukojimo šventė kviečia mus pasitikrinti, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios. Nuoseklus krikščionis turi būti apsisprendęs sekti paskui Jėzų, einantį aukos keliu. Jėzaus žodžiai „Štai ateinu<...> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7) turi būti tarsi vėliava, į kurią žvelgdami rinktumės aukos kelią. Šiuo keliu einame, kai mylime ne tik save, bet ir kitus, ir nuolat rūpinamės kitiems daryti gera.

Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, vadinamoje pašaukimu. Dievas kiekvieną iš mūsų kviečia ištikimai eiti savo pašaukimo keliu, atidžiai žvelgiant į Jėzų Kristų.

Per Kristaus Paaukojimo šventę minime Dievui pašvęstąjį gyvenimą ir meldžiamės už vienuolius brolius ir seseris. Kiekvieno iš jų gyvenime buvo diena, kai vienuoliniais įžadais įsipareigojo pasišvęsti Dievui ir gyventi neturte, skaistume ir nuolankume. Kai pasaulis garbina pinigą, kūniškumą ir puikybę, Dievui pasišventusieji renkasi kitokias vertybes. Jiems vertybės yra ne daiktai, bet Dievas; ne kūno malonumai, bet dvasinis džiaugsmas gyventi Dievo šviesoje; ne pasaulio puikybė, bet ištikimas tarnavimas Bažnyčioje atsiliepiant į svarbiausius laikmečio iššūkius.

Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, vadinamoje pašaukimu.

Per sovietmetį, kai buvo leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nepamainomos talkininkės buvo seserys vienuolės, ir tik dėl jų pasiaukojimo „Kronika“ gyvavo net septyniolika metų. Tuometinis LTSR prokuroras skundėsi, kad nesiseka likviduoti „Kronikos“ dėl to, kad jos leidimu ir platinimu užsiima religiniai fanatikai. Jis rašė: „Sunku todėl, kad Kronikos leidimu ir platinimu užsiima daugiausia vienuoliaujantis elementas; jie net su įkalčiais pagauti tardymo metu nieko nekalba apie kitus asmenis.“ Šis Kremliaus statytinio skundas yra gražiausias pagyrimas pasišventusiems Dievo ir žmonių tarnystei.

Kunigystė taip pat yra Dievui paaukotas gyvenimas, nes priimant kunigystės šventimus pažadama ne tik skelbti Evangeliją, bet ir gyventi pagal šį skelbimą. Toks pasiaukojimas Dievui ir Evangelijai yra išskirtinai gražus, ir tai matome Bažnyčios kanonizuotų ir nekanonizuotų šventųjų gyvenime. Jiems gražiai atstovauja mūsų palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, sovietinės valdžios net tris kartus buvęs įkalintas ir miręs tremtyje, nušalintas nuo tiesioginių savo pareigų.

Pašaukimas šeimos gyvenimui taip pat yra neatskiriamas nuo aukos, kuri kartais gali būti net didesnė už Dievui pašvęstojo gyvenimo auką. Užauginti ir išauklėti vaikus yra darbas, reikalaujantis neeilinio pasišventimo. Todėl nereikia stebėtis, kai žmonės, stokodami tikėjimo ir mąstydami, jog laimė yra tik turtai bei malonumai, daro viską, kad šeimoje vaikų nebūtų arba pašaukiamas į gyvenimą vos vienas vaikelis. Dėl to mes esame išmirštanti tauta.

Mes, tikintys žmonės, dažnai dalyvaujame šv. Mišių aukoje. Mišios yra Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos priminimas ir sudabartinimas. Prie šios aukos esame skatinami pridėti ir savo gyvenimo auką. Pridėti ne tik bažnyčiai išlaikyti skirtą pinigėlį, bet, svarbiausia, paaukoti Dievui savo gyvenimą – darbus, planus, nepasisekimus, nuovargį, vargus ir visa kita, kas yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Jeigu tai darome nuoširdžiai, tikėtina, kad savo pašaukimo kelyje nepritrūksime jėgų.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ateinu vykdyti tavo valios“ (Žyd 10, 9) - Jėzaus Paaukojimas appeared first on LAIKMETIS.