Floridos senatorius Marco’as Rubio (Markas Rubijas), katalikas, yra išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirinkimas į svarbų JAV valstybės sekretoriaus postą.
„Marco yra labai gerbiamas lyderis ir galingas laisvės gynėjas. Jis bus tvirtas mūsų tautos gynėjas, tikras mūsų sąjungininkų draugas ir bebaimis karys, kuris niekada nenusileis mūsų priešininkams“, – trečiadienį paskelbė D. Trumpas.
„Man didelė garbė, kad prezidentas D. Trumpas manimi pasitikėjo,“ – teigė M. Rubio lapkričio 13 d. pranešime X. „Būdamas valstybės sekretoriumi kasdien dirbsiu, kad įgyvendinčiau jo užsienio politikos darbotvarkę“, – tęsė jis.
„Vadovaujami prezidento D. Trumpo užtikrinsime taiką per jėgą ir visada aukščiau visko kelsime amerikiečių ir Amerikos interesus.“
Praėjusią savaitę prieš paskyrimą į šį postą duodamas interviu „EWTN News“ respublikonų senatorius sakė, kad nori paversti D. Trumpo gautą rinkimų mandatą „veiksmais, kad jis taptų šios šalies valdančiąja koalicija, kuri leistų mums iš tikrųjų padaryti gerų dalykų Amerikai“.
Senatoriaus biografijoje, kuri buvo pridėta prie D. Trumpo pranešimo, rašoma, kad „Rubio gimė 1971 m. Majamyje, jis dviejų Kubos imigrantų sūnus, siekęs amerikietiškos svajonės. Jo tėvas dirbo banketų barmenu, o motina dalijo laiką tarp motinystės ir viešbučio kambarinės darbo. Nuo mažens Rubio suprato, kad tikėjimas, šeima, bendruomenė ir orus darbas yra svarbūs geram gyvenimui.“
Pirmąją Komuniją Rubio priėmė 1984 m. Jis yra priėmęs Sutvirtinimo sakramentą ir Katalikų Bažnyčioje susituokė su Jeanette Dousdebes, su kuria susilaukė keturių vaikų.
Vingiuotas kelias į katalikybę
2016 m. kandidatuodamas į JAV prezidento postą Rubio išsamiai kalbėjo apie savo tikėjimą ir sakė, kad „teologiškai ir doktrininiu požiūriu visiškai pritaria Romos Katalikų Bažnyčiai“.
Jo tikėjimo kelias – iš katalikybės į mormonizmą, vėl grįžimas į katalikybę, po to, perėjimas į Pietų baptistų konvencijai priklausančią evangelikų megabažnyčią ir galiausiai atgal į katalikybę.
Šiuose ieškojimuose jam buvo svarbūs Biblijos pažinimo gilumo įrodymai. „Dabar aš kalbu kaip pamokslininkas,“ – juokavo Rubio kalbėdamas su žurnalistais.
Jis užaugo į vakarus nuo Majamio vadinamosios Mažosios Havanos, netoli katalikų bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas ir kartu su motina lankė Mišias, po kurių, kaip pats yra sakęs, kartais susisukdavo į paklodę ir „vaidindavo kunigą“ imituodamas pamaldas.
Kai 1979 m. jo šeima persikėlė į Šiaurės Las Vegasą, kur dėl vienos iš tetų jie nuėjo į mormonų bažnyčią. „Aš pasinėriau į Paskutinių laikų šventųjų teologiją“, – rašė Rubio savo memuaruose, – „ir supratau ją taip gerai, kaip tik tai gali aštuonmetis protas“.
Jo tėvui nelabai patiko mormonų religija dėl draudimų rūkyti (jis mėgo cigarus), gerti (dirbo barmenu) ir vartoti kofeiną (kubietiška kava!). Tuo tarpu jo motina labiau ieškojo draugų ir bendrų vertybių nei konkrečios teologijos ar ideologijos.
Knygoje „Amerikos sūnus“ (angl. An American Son) Rubio save vaizduoja kaip labiausiai pamaldų šeimos narį, nors dar buvo berniukas ir paauglys. Mokyklos bibliotekoje jis vartė knygas apie religiją. Iš tėvų Kalėdų dovanų gavo „World Book“ enciklopedijų rinkinį ir atsivertė puslapius apie katalikybę. Per televiziją jis stebėjo popiežiaus Velykų mišias ir nusprendė, kad vėl nori būti kataliku.
Jis rašė, kad Rubio šeima paliko mormonų bažnyčią „daugiausia mano paskatinti“, o jų grįžimas į katalikybę „iš tikrųjų buvo tik mano sprendimas“.
Troško Švenčiausiojo Sakramento
Tačiau jo politinio gyvenimo pradžia sutapo su Rubio religinio gyvenimo nuosmukiu. Jis buvo „užsiėmęs“ ir „tingus“, kaip pats yra sakęs, ir „gerokai nusileido savo dvasinėms pareigoms šeimai“, – rašo savo atsiminimų knygoje.
Talahasio mieste, po to, kai Rubio buvo išrinktas į valstijos įstatymų leidžiamąją valdžią, jis susitelkė į didesnio žinomumo ir valdžios siekimą. Majamyje jo žmona užpildė tuštumą ir nuvedė vaikus į Kristaus draugiją, baptistų, charizmatikų ir evangelikų bendruomenę. Rubio sekė paskui ją. Iki 2003 m. jis sakė, kad Kristaus draugija buvo jų nuolatinė bažnyčia, jų „namų bažnyčia“.
Tačiau 2004 ir 2005 m., kai jis rengėsi tapti valstijos Atstovų Rūmų pirmininku, jis grįžo į katalikybę. Marcas „ilgėjosi“ savo „šaknų“. Kiekvieną rytą jis eidavo į Mišias, prenumeravo katalikišką leidinį „Magnificat“.
Kaip pats rašo, jis „troško, tiesiogine to žodžio prasme“, „Švenčiausiojo Sakramento, Šventosios Komunijos, sakramentinio sąlyčio taško tarp katalikiškos ir dangiškos liturgijų“. Jam patiko „šiuolaikinė Evangelijos žinia“, paprastumas, susitelkimas į Raštą, Kristaus bičiulystė, bet iš tikrųjų jis norėjo ir jam reikėjo „tikrojo Jėzaus Kūno ir Kraujo“.
Jo blaškymosi tarp denominacijų laikotarpis baigėsi. Taip pat ir bet koks dvilypumas dėl savo tikėjimo. Beje, nors politikas ir apsisprendė už konfesiją, Rubio karts nuo karto lankosi evangelikalų pamaldose, aukoja mylimai Kristaus draugijai.
Rubio atstovauja tipiškam XXI a. Amerikos religiniam modeliui. Marcas Rubio atstovauja, pasak teologo George‘o Weigelio, evangelinę katalikybę.
Aiškiai katalikiškos pažiūros
Kai jis kandidatavo į JAV Senatą, pareiškė, kad „Roe prieš Wade’ą yra moraliai ir konstituciškai neteisinga ir turėtų būti panaikinta“, o „santuoka yra tik tarp vyro ir moters“. Jis pažadėjo, kad „nesiruošia keistis kartu su apklausomis ar laikais“.
Vienas Rubio bendražygių yra teigęs, kad jis „priims sprendimus, atitinkančius krikščioniškąją pasaulėžiūrą, pagrįstus Biblija ir paremtus malda“.
2012 m. interviu „Christianity Today“ jis sakė: „Niekada nekritikuočiau nieko už tai, kad jo tikėjimas daro įtaką jo viešosios politikos sprendimams. Jei jūsų tikėjimas yra tikras, degantis jūsų viduje, jis darys įtaką visko vertinimui“.
Tą vasarą Tampoje vykusiame respublikonų nacionaliniame suvažiavime sakydamas kalbą jis pareiškė: „Tikėjimas mūsų Kūrėju yra svarbiausia amerikietiška vertybė.“
2013 m., kai „Time“ patalpino Rubio atvaizdą ant viršelio ir pavadino jį „respublikonų gelbėtoju“, jis turėjo paruoštą atsakymą. „Yra tik vienas gelbėtojas, – parašė Rubio socialiniame tinkle, – ir tai ne aš“.
Pokalbyje su Pietų baptistų konvencijos Etikos ir religinės laisvės komisijos prezidentu Russellu Moore’u Rubio sakė: „Žmonės, kurie pasisako už idėją, kad jums turėtų būti suteikta galimybė nutraukti nėštumą bet kuriuo nėštumo etapu, yra ekstremistai“.
Jis pridūrė, kad krikščionys „yra pašaukti daryti įtaką mus supančiai kultūrai“.
