Nepalaužiamo tikėjimo malda
Psalmininkas 139 psalmėje pereina nuo skausmo prie giedrios ramybės tik įsižiebus maldoje tikrumui, kad jis yra Dievo mylimas nuo pat užsimezgimo motinos įsčiose (plg. 13 eil.). Tai tarsi netikėtai per sapną apšvietusi, bet juo nesibaigianti malonė (plg. 18 eil.: originale „pabudau, bet vis dar su tavimi tebesu“). Akimirką ar kiek ilgiau psalmininkas buvo prislėgtas Dievo didybės baimės, jis buvo toks sutrikęs, kad ketino bėgti į žemės pakraštį, netgi į Šeolą (plg. 7–12 eil.), o dabar jis atranda ramybę ir pasitikėjimą.
Savyje jis girdėjo balsą, panašų į tą, kuris guodė Abraomą: „Nebijok, Abramai, aš esu tavo skydas“ (Pr 15, 1). Tai šiltas balsas, primenantis pastirusius iš baimės mokinius audringame ežere užkalbinusio Jėzaus balsą: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Giliai viduje skambantis balsas, bet drauge ir tikrumas, verčiantis psalmininką sušukti: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose“ (Ps 139, 13).
Pažinus, kad pats esi Dievo mylimas, apima tikrumas. Jis guodžia psalmininką ir leidžia jam pakelti galvą. Iš tiesų žmogus egzistuoja ne todėl, kad mąsto (pasak Descartes’o, cogito, ergo sum – „mąstau, vadinasi, esu“), o tik todėl, kad žino, jog jis pats yra mąstomas (remdamasis bibline mąstysena Karlas Barth’as formuluoja: cogitor, ergo sum – „esu mąstomas, vadinasi, esu“). Psalmininkas nusikrato nakties košmarų slėpiningai suvokęs, kad Dievo akys į jį švelniai žvelgė dar jam net negimus, tuo metu, kai buvo slapta kuriamas, ir visos jo dienos buvo suskaičiuotos (plg. Ps 139, 15–18). Taigi čia glūdi jo tikrumas. Jis tarsi norėtų šia psalme pasakyti tai, ką šv. Paulius sako: „Žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras“ (2 Tim 1, 12; plg. 1 Kor 13, 12).
Tą tikrumą ypač išreiškia psalmių grupė, taikliai vadinama pasitikėjimo, arba vilties, psalmėmis. Tai matyti iš skirtingų ištraukų, kurias sieja šis išpažinimas: „Tikrai mano siela ramiai laukia Dievo, iš jo ateina man išgelbėjimas“ (Ps 62, 2). Į kanaaniečių šventąsias aukštumas žvelgiančio izraelito akis patraukia vienų viena viršukalnė – Viešpaties kalnas. Neva nežinodamas psalmininkas klausia: „Daugelio viršūnių kalne, kodėl žvairuoji į kalną, kurį Dievas išsirinko savo buveine, – kur VIEŠPATS gyvens amžinai?“ (Ps 68, 17).
Kitoje vietoje jis tarsi savęs klausia: „Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba?“ (Ps 121, 1). Ir vėl: „Kas skuba pas kitus dievus, tik labiau save skaudina; kraujo liejamųjų atnašų jiems neliesiu nei jų vardų savo lūpomis netarsiu“ (Ps 16, 4). „VIEŠPATS tave saugo; tavo dešinėje VIEŠPATS yra tavo užuovėja“ (Ps 121, 5), – psalmininkas girdi savo tikėjimo draugų žodžius.
Ypač reikšmingos yra 3 ir 4 psalmės. Nors jos radosi persekiojimo ir skausmo metu, jos perteikia giedrią maldininko ramybę – jis saugiai miega Viešpaties rankose. „Ai, VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų! Daug tų, kurie mane puola!“ (Ps 3, 2). „Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus; mano garbė – tu pakeli mano galvą!“ (Ps 3, 4). „Kai guluosi ilsėtis ir užmiegu, atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo“ (Ps 3, 6). „Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, VIEŠPATIE, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4, 9).
Pakanka prisiminti trumputę 131-ąją psalmę. Joje tikintis psalmininkas savo ryšį su Dievu nusako taip: „Esu patenkintas ir ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių“ (2 eil.). Nors tas vaikelis jau moka vaikščioti savo kojytėmis, vis tiek dar lieka mažutis, kuriam reikia pagalbos. 23-ioji psalmė „Viešpats – mano Ganytojas“ skersai išilgai yra pasitikėjimo giesmė, o ne eilės apie piemenį, nepaisant kaimiškų vaizdinių, ji grindžiama susitikimu su Dievu šventykloje (plg. 5 eil.). Štai kodėl psalmininkas su pasitikėjimu pripažįsta: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (4 eil.). Jis buvo prie vieno stalo su Viešpačiu, tad žino, kad čia visados gyvens (plg. 6 eil.).
Psalmininko viltį ir pasitikėjimą pirmiausia palaiko praeities prisiminimas. Izraelio istorijoje gelbėdama įsiterpia praeitis, taip kurstydama viltį, netgi tomis valandomis, kai, rodos, pats Viešpats jau nežygiuoja drauge su Izraelio kariuomene (plg. Ps 44, 10). Praeityje tėvai kliovėsi Jahve ir nebuvo sutriuškinti (plg. Ps 22, 4–6), nes Jis nužengė jų išvaduoti, išgirdęs savo tautos maldavimus (plg. Iš 3, 7–8).
Kristaus ir psalmininko malda
Nors Dovydui neabejotinai tenka pirmutinis vaidmuo tarp psalmininkų, būtent Kristus, absoliučiais terminais kalbant, yra pagrindinis veikėjas. Jis yra pirmiau visų kiekvienos psalmės maldininkų. Kaip ir visas Senasis Testamentas, psalmės yra nukreiptos į Kristų: Jis yra Žodis, savin suimantis visus Dievo per pranašus ištartus žodžius. Pats Jis tai apreiškė savo mokiniams, sumišusiems po Jo kančios ir mirties: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44).
Nuo pat pradžių ankstyvoji Bažnyčia rodo tai gerai supratusi. Pavyzdžiui, ji pripažįsta, kad 118-ojoje psalmėje minimas atmestasis akmuo, vėliau tapęs kertiniu akmeniu, yra nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus (plg. Apd 4, 11). 2-ojoje psalmėje minimas sąmokslas prieš Viešpaties pateptąjį yra to, kas įvyks Jeruzalėje, pranašystė. Pranašaujama apie būsimą sąmokslą prieš Mesiją (plg. Apd 4, 27).
Kristus yra pagrindinis psalmių veikėjas kaskart, kai kalbama apie kenčiantįjį ir teikiantį gyrių. Juk Kristus yra pirmagimis Adomas, visa kuo panašus į brolius (plg. Žyd 2, 17), visa kaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15), netgi tapęs nuodėme dėl mūsų (plg. 2 Kor 5, 21). Kaip psalmininkai ir visi mes, Jėzus „savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd 5, 7).
Įkvėptų psalmininkų kartos, taip pat karaliai ir vargšai, meldėsi visos tautos vardu, tačiau jų žodžiai jau priklausė Žmogui Jėzui. Pavyzdžiui, 22 psalmėje suprantame, kad apleistojo maldininko kančia pranoksta paskiro žmogaus kančią ir siejasi su Kristaus išgyventąja ant kryžiaus (plg. Mk 15, 34). Be to, joks žmogus negali pasiekti jam pažadėtosios garbės (plg. Ps 8), ji gaunama tik per Kristų.
Galiausiai kas galėtų taip stipriai, kaip psalmininkas 26-ojoje psalmėje, šaukti esąs nekaltas? Tik Jėzus ir kiekvienas žmogus Jame. Kurio skausmas toks didžiulis ir pasitikėjimas toks beribis kaip Kristaus? Jei paklausime senojo psalmininko: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7, 20), jis atsakytų „Ne“, bet pridurtų, kad kalba pirmiausia To, kuris turi ateiti ir kurį mes jau pažįstame, vardu – Kristaus vardu.
Dievo įkvėpti psalmininko žodžiai, netgi tada, kai jie kyla iš jo asmeninės ir jo tautos istorijos, siekia daug toliau. Tai, ką psalmininkas sako apie save ir kiekvieną žmogų, pirmiausia taikytina Jėzui: Jis – Mesijas, vargšas, kenčiantis tarnas, ištikimasis, tobulas garbintojas, visatos karalius.
Augustinas, nurodydamas 86-ąją psalmę kaip pavyzdį, taip šią tiesą aiškina tikintiesiems: „Visi giedojome šią psalmę, bet tik vienas Žmogus ją giedojo kiekviename iš mūsų – Kristus, žmogus mums, Dievas virš mūsų.“ Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas, mokydamas apie Valandų liturgiją, kuri sudaryta daugiausia iš psalmių: „Jėzus Kristus, aukščiausiasis naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, priimdamas žmogaus prigimtį, šioje žemės tremtyje pradėjo himną, kuris per visus amžius skamba dangiškoje tikrovėje. Jis prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę“ (Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 83). Tad melstis su psalmininku reiškia melstis su Kristumi ir Jame su kiekvienu žmogumi.
