Eucharistijos sakramentu Jėzus Gyvybės Duona nužengia iš dangaus, kad mus pamaitintų. Kaip žydai priprato valgyti maną dykumoje (plg. Sk 11, 6), taip ir mes galime priprasti valgyti Gyvybės Duoną. Mūsų nestulbina ir nešokiruoja, kad Jėzus tapo mums duona, ir tai, kad valgome jo kūną, mus ne itin sukrečia. O juk kai pirmą kartą Jėzus pasakė esąs Dievo duona, nužengusi iš dangaus, klausytojai buvo priblokšti: „kieti jo žodžiai…” (Jn 6, 60), ir nuo to laiko daug mokinių jį paliko (plg. Jn 6, 66).
Ir mes, aišku, nesipiktindami turime stebėtis ir klausti: kaip Jėzus, dangaus ir žemės Kūrėjas, kūnu tapęs Žodis, gali pasinaudoti tokia banalia tikrove kaip duona, idant pasakytų, kas jis yra? Kristaus žodžiai „Aš – pasaulio šviesa” (Jn 9, 5) nesukrečia, kadangi šviesa – tauri tikrovė, pagražinanti ir apreiškianti gamtą. O štai duona nėra tauri. Jeigu ji būtų tauri, turtingų šalių žmonės jos taip lengvai neišmestų pavalgę. Kodėl Jėzus pasinaudoja duona, norėdamas save patį apibūdinti ir pasilikti savo Bažnyčioje iki sugrįžimo?
„Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51)
Jėzui pažįstamos tradicinės žydų vaišės, kur duonai visuomet tenka svarbi vieta. Evangelijoje Jėzus dažnai pasinaudoja paprastais kasdienio gyvenimo dalykais, šiuo atveju visiems įprastu valgiu, įvesdamas mus į slėpinį. Tad mums dera šiek tiek pamąstyti apie duoną, kad atskleistume jos simbolinį turtingumą, ir suprastume, kaip tai leidžia giliau kontempliuoti Kristų.
Duona – tai maistas, fizinė tikrovė, kurią įsisaviname ir kurią mūsų organizmas perkeičia, kad būtų palaikoma mūsų gyvybė. Nors ir būdamas dvasinė būtybė, žmogus neilgai išlieka nevalgęs. Jis visiškai priklauso nuo maisto. Vadinasi, maistas tarnauja žmogui, jo gyvybei. Ši jo tarnyba ypatinga, kadangi jis turi išnykti, kad mums pasitarnautų… Nieko nepasilieka sau, visas yra dėl to, kuris jį suvartoja.
Evangelija rodo, kaip Jėzus visas yra dėl žmonių – jis gydo, išvarinėja demonus, moko. „Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja” (Lk 22, 27). Jis netgi ims plauti mokiniams kojas Paskutinės vakarienės metu, savo kančios išvakarėse. Kančios, per kurią jis įvykdys absoliučią tarnystę – išgelbės pasaulį. Mirdamas ant kryžiaus medžio Jėzus sutinka išnykti, kad mes gyventume. Kaip sunaikinama duona, kad gyventų ją valgantis.
Argi maistas, duona, šio slėpinio neišreiškia kuo tinkamiausiai: Jėzus–tarnas įvykdo Išganymo tarnystę, nieko nepasilikdamas sau, netgi savo gyvybės? Nukryžiuotasis Kristus visiškai su meile atsiduoda kiekvienam iš mūsų ir šiuo nepelnytu atsidavimu mums perteikia amžinąją gyvybę. Galų gale tik kryžiaus dėka tikintysis supranta, kad Jėzus yra Gyvybės Duona.
„Dievo duona“ (Jn 6, 33)
Ant Kalvarijos Jėzus atsiduoda ne vien tik mums. Vidujai jis pirmiausia gręžiasi į Tėvą ir visiškai jam save atnašauja: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią” (Lk 23, 46). Tuomet Jėzus paklusdamas įvykdo Tėvo jam patikėtą misiją. Jis tarnauja valiai to, kuris jį siuntė (plg. Jn 5, 30), ir šiuo radikaliu meilės klusnumu pašlovina Tėvą. Atiduodamas jam viską, jis atnašauja Dievui tobulą deginamąją auką, kurioje sudeginama viskas. Jis – Tėvo duona, nes iš meilės miršta dėl Tėvo, nieko nepasilaikydamas sau.
Tokiu būdu Jėzus tuo pačiu meilės aktu miršta, kad suteiktų mums amžinąjį gyvenimą ir kad pašlovintų Tėvą. Tuo pat metu jis yra ir žmonių duona, ir Dievo duona…
Tad ant kryžiaus Mylimasis Sūnus apreiškia savo meilę Tėvui. Jis yra Žodis, amžinai atsigręžęs į Tėvą (plg. Jn 1) tobuloje ir begalinėje meilės bendrystėje. Jis viską gauna iš Tėvo: „Visa, kas tavo, yra mano” ir amžinai atsiduodamas su meile atsako Tėvui: „Visa, kas mano – tavo”(Jn 17, 10). Argi Žodis nėra amžinoji Tėvo duona ta prasme, kad jis nuolatos atsiduoda Tėvui, visas yra dėl Jo, kaip duona yra dėl ją valgančiojo?
Trejybiškoje bendrystėje Sūnus nėra Tėvo tarnas, nemiršta dėl Tėvo, bet yra dėl Tėvo, kaip maistas yra dėl valgančiojo. Štai kodėl šventasis Kryžiaus Jonas viename iš savo mistinių veikalų (Dvasinė giesmė 1, 1) nesvyruodamas teigia, kad Švenčiausioje Trejybėje Sūnus yra kaip Tėvo valgis. Jėzus ant kryžiaus yra Dievo duona, nes Jis amžinai yra Tėvo duona.
Be abejo, galima eiti dar toliau mėginant suprasti, kodėl Jėzus sakosi esąs Dievo duona. Duona – tai darbo vaisius, rezultatu užsibaigiančios veiklos vaisius. Dieve nevyksta darbas, Žodis nėra Tėvo dirbinys, tarsi būtų žemesnė už Tėvą ir nuo jo atskirta tikrovė, pagaminta iš anksčiau egzistavusios medžiagos. Žodis yra imanentinis veiksmingos Dievo kontempliacijos rezultatas. Jis amžinai yra Tėvo duona, Dangaus duona.
„Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos“ (Jn 6, 32)
Įsikūnijimo slėpinyje Tėvo siųstas Žodis nužengia iš dangaus į kūną, kad gyventų tarp mūsų. Šiuo slėpiniu, įvykdytu prieš 2000 metų, Tėvas mums duoda Mylimąjį Sūnų. Jis nori, kad tasai, kuris amžinybėje yra visas jo, būtų taip pat visas mūsų. Dievo duona tampa žmonių duona. Kaip tikras žemiškas tėvas, dangiškasis Tėvas duoda duonos savo vaikams. Jau du tūkstantmečius Bažnyčia, Dievo šeima, nepaliaudama prašo Tėvą šios duonos: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien”.
Ir Tėvas atsiliepia duodamas mums Jėzų. Jis yra tikroji mana, kurią reikia rinkti kiekvieną kelionės per Tikėjimo dykumą dieną (plg. Iš 16, 21). O Jėzų mes priimame mylinčiu ir gyvu tikėjimu: „Kristus per tikėjimą gyvena jūsų širdyse” (Ef 3, 17). Vadinasi, mes Tikėjimu gauname Dangaus duonos ir ja maitinamės.
Tikėjimo dykuma sunki. Todėl, norėdamas palaikyti Bažnyčios kelionę, Kristus davė jai didįjį Eucharistijos ženklą.
„Jėzus paėmė duoną ir tarė: tai yra mano kūnas“ (1 Kor 11, 23–24)
Jėzus – mūsų Kūrėjas. Jis mus padarė ir žino, kad mums sunku tikėti be juntamų ženklų. Sutuoktinei sunku tikėti, kad ji mylima, jeigu jos sutuoktinis jai niekada nenusišypso, neparodo švelnumo. Jėzus, tikrasis sutuoktinis, savo sutuoktinei Bažnyčiai nuolatos duoda Eucharistijos sakramentą kaip meilės ženklą. Šio juntamo ženklo dėka Bažnyčia gali kas dieną ištikimai keliauti pirmyn ir priimti Jėzų kaip Tikrąją Duoną, nužengusią iš dangaus.
Eucharistija nėra vien tik Kristaus simbolis. Ji iš tikrųjų Gyvybės Duona. Konsekruota ostija turi duonos spalvą, skonį, juntamas duonos savybes. Tačiau tai jau nebe duona. Substancija buvo pakeista. Ji tapo gyvu Jėzaus kūnu. Ir kadangi Jėzus nėra atskirtas nuo savo kūno, ostija – tai Jėzus. Tad galime sakyti, kad Eucharistijoje sakramentiniu būdu realiai yra Dievas. Neįmanoma iš tiesų gyventi šiuo sakramentu, tikėjimu neatliekant egzistencinio sprendimo, per kurį atpažįstame Viešpatį, esantį duonos pavidalu. „Jis čia, Jis čia”, – be perstojo kartodavo Arso klebonas priešais tabernakulį.
Jėzus Eucharistijoje nemiega, kaip miegojo valtyje (plg. Mt 8, 24). Priešingai, jis turi gyvenimo pilnatvę, jis yra Gyvybės Duona. Jis gyvena pažinimo ir meilės pilnatve. Jis pažįsta ir myli Tėvą. Taip ostijoje Jėzus garbina Tėvą ir jam viską atnašauja, joje jis yra Dievo duona. Tad Eucharistija yra atnaša Tėvui, ir tai parodoma Mišiose, kuomet kunigas po konsekracijos iškelia ostiją aukštyn.
Šiame sakramente Jėzus nekenčia, bet aukojasi Tėvui su tokia pačia meile, kokia liepsnojo skausmingoje jo širdyje ant Kalvarijos. Pakylėjimu kunigas išreiškia šį aukos slėpinį. Kristaus vardu jis atiduoda Dievui jo amžinąją duoną. Tai tarsi Tėvo „komunija”, kuria jis su meile priima savo mylimąjį Sūnų, savo amžinąjį Žodį.
„Imkite ir valgykite“ (Mt 26, 26)
Eucharistijoje Jėzus be galo myli Tėvą ir ta pačia meile myli mus. Būtent su šia liepsnojančia meile jis ateina susitikti su mumis asmeniškai, kai priimame komuniją. Jis nori mums atsiduoti visiškai, nieko nepasilikdamas sau. Jis mirė iš meilės mums. Ši meilė išlieka ir dabar. Ji yra ta pati „vakar, šiandien ir visada’’ (plg. Žyd 13, 8).
Kristus šiandien yra mūsų duona Eucharistijoje, kaip vakar buvo mūsų duona ant kryžiaus. Argi nesukrečia mintis, kad kas kartą, kai priimame komuniją, Jėzus mums visiškai atsiduoda, kaip atsidavė ant kryžiaus? Suprantama, kodėl Arso klebonas aukodavo Mišias ašarų pilnomis akimis…
Žodis nusižemino tapdamas žmogumi. Jis nusižemino plaudamas mokiniams kojas. Jis nusižemino iki mirties ant Kalvarijos. Jis nusižemina prieš kiekvieną iš mūsų, ateidamas pas mus pasislėpęs kuklaus duonos gabalėlio pavidalu. Šios viena po kitos einančios Sūnaus kenozės – tai slėpinys Dievo duonos, nužengusios iš dangaus kaip grynas gailestingumas ir gryna dovana mums, varganiems nusidėjėliams. Eucharistinėje komunijoje Tėvas mums duoda savo vienatinį Sūnų, savo duoną, kad mūsų širdys būtų pasotintos meile. „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks” (Jn 6, 35).
„Kas mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 57)
Tapdamas mums valgiu Eucharistijos sakramente, Jėzus rodo savo radikalų dabartinį atsidavimą. Vis dėlto nereikia painioti dangiško ir žemiško maisto. Natūraliai maistas tampa tuo, kas mes esame, mes jį perkeičiame į save. Eucharistijoje viskas vyksta atvirkščiai. Kaip rašo šventasis Augustinas savo Išpažinimuose: „Aš esu stipriųjų valgis – auk ir tu mane valgysi. Tu neperkeisi manęs į save, kaip perkeiti savo kūno maistą, bet tu pats būsi perkeistas į mane”.
Eucharistinėje komunijoje Kristus mums perteikia savo gyvybę, pakeičia mūsų širdis. Kaip duona tampa Kristaus kūnu per konsekraciją, lygiai taip mūsų širdys tam tikra prasme tampa Kristaus širdimi per komuniją. Štai kodėl per Eucharistijos dovaną mes gauname „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve!” (Rom 8, 15). Jėzus ateina pasilikti mumyse, kad taptume Tėvo garbintojais dvasia ir tiesa. Tuomet „Per Jį, su Juo ir Jame” galime atnašauti save „Tau, Dieve visagali”, ir nieko nepasilaikyti sau, kaip Jis atnašavo save ant Kalvarijos, kaip atnašauja save amžinai. Ir Tėvas priima mus su begaline meile, nes atpažįsta mumyse savo Mylimąjį Sūnų. Eucharistija mus paverčia Tėvo Duona…
Kristus, Eucharistija perkeisdamas mūsų širdis, padaro mus panašius į save ne tik santykiuose su Tėvu, bet ir santykiuose su žmonėmis. Kadangi neįmanoma būti Tėvo duona, nebūnant tuo pat metu ir žmonių duona, „kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį” (1 Jn 4, 21), Jėzus į mus įlieja savo brolišką meilę, kad mylėtume artimą, kaip jis pats jį dabar myli, kad visiškai atiduotume save kitiems, nieko nepasilaikydami sau.
Eucharistija pakeičia mūsų akmenines širdis (plg. Ez 36, 26), kad jos pasidarytų švelnios ir leistųsi atveriamos bei plėšomos kaip skani šviežia duona… Argi Motina Teresė nėra puikus pavyzdys, rodantis, ką gali padaryti Eucharistija? Kiekvieną dieną intensyviai gyvendama šiuo sakramentu ji tapo pasauliui tartum iš dangaus nužengusi duona, pasotinanti nesuskaičiuojamą gausybę nelaimingų širdžių.
„Rengdamas vaišes, pasikviesk vargšų“ (Lk 14, 13)
Kaip Dievo žodis pamaitina mumyse tikėjimą, taip Eucharistija pamaitina mumyse dievišką meilę Tėvui ir artimui. Mums būtina ateiti pasiimti šio dieviško valgio, kitaip meilė mumyse užges. Savyje neturime to, kas reikalinga norint ištikimai mylėti. Esame visiški vargšai: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti” (Jn 15, 5).
Ką daro tikras vargšas, pasibeldęs į duris? Prašo duonos. Tėvas dosniai atsiliepia į šį prašymą, pakviesdamas visus turinčius vargdienio širdį, į Eucharistinį pokylį, kuriame jie gauna dangiškos duonos. Kuo didesni vargšai esame, kuo labiau pripažįstame esą nepajėgūs mylėti, kuo labiau alkstame Gyvybės Duonos, tuo labiau Jėzus gali mums atsiduoti. „Alkstančius gėrybėmis apdovanoja” (Lk 1, 53).
Niekas negyveno Gyvybės Duonos slėpiniu taip intensyviai kaip Marija. Ji yra neturtėlė moteris, norinti gyventi tik per Jį ir dėl Jo. Stebinantys žodžiai „Aš esu gyvybės duona” jai nebuvo proga pasipiktinti. Priešingai, ji saugojo ir brangino juos savo širdyje (plg. Lk 2, 51). Ir kuomet ji lydėjo Jėzų kelionėse, kai stovėjo prie kryžiaus, kai Jį atrado Eucharistijoje po Įžengimo į dangų, šie žodžiai lyg bepražystanti gėlė pamažu atskleidė visą savo užslėptą reikšmę.
Kuo labiau Marija užčiuopė slėpiningą šių žodžių prasmę, tuo karščiau ji prašė Tėvą kasdienės Duonos ir tuo didesnis darėsi jos troškimas per Jėzų būti Dievo ir žmonių Duona. Tebus ji šalia mums dalyvaujant Eucharistijoje, kad eitume prie altoriaus su jos viltimi, tikėjimu ir meile.