Siūlome skaitytojams pokalbį su br. Pauliumi Vaineikiu OFM skelbtą balandžio 30 d. Mažeikių laikraštyje „Didmiestis”. Brolį kalbino Ona Kuliešė.
Kaip jaučiatės dėl pastaruoju metu vykstančių dalykų? Kaip jie pakeitė Jūsų gyvenimą?
Paskutiniai įvykiai (kai buvau užpultas Laisvės partijos ir LGBT ideologų per „didžiąją“ žiniasklaidą, kai teko išeiti iš Pranciškonų gimnazijos), kurių neplanavau ir nesitikėjau, šiek tiek pakreipė mano tarnystės vagą, bet gyvenimo ramybė išliko. Esu net savotiškai laimingesnis, nei buvau iki persekiojimo.
Paskutiniai pusantrų metų tarnystės Kanadoje tarp išeivijos lietuvių šiek tiek slėgė, nes pritrūko laiko pasiekti užsibrėžtus tikslus – pilnai atgaivinti pastoraciją su jaunomis šeimomis. Užsitęsusi pandeminė propaganda Kanadoje nežadėjo nieko gero, stipriai apribojo normalų bendravimą ir veiklą, todėl veržiausi atgal į namus.
Sakiau draugams: Kanada nerealiai graži savo gamta, žmonėmis, bet tai ne mano šalis. Ypač paskutiniu metu, kai Kanadoje prasidėjo atviras LGBT ir gender ideologijos brukimas visose socialinėse srityse, mokyklose, neobolševizmo dominavimas, bažnyčios persekiojimas, kunigų, pastorių, tėvų teismai už tai, kad nesutinka su iš Amerikos plintančia demokratų partijos ideologija. Tiesiog nebemačiau prasmės ten pasilikti. Labiausiai buvo gaila palikti tas kelias nuostabias lietuvių šeimas, su kuriomis susidraugavom ir pradėjom parapijos atnaujinimą.
Grįžau į Lietuvą vedinas didelio entuziazmo. Patekau į tikrą Dievo pjūties įkarštį. Broliai paskyrė mane gimnazijos kapelionu ir Kretingos parapijos vikaru. Visa galva nėriau į pastoraciją, be jokių apribojimų ar baimių dėl pandemijos, ar leftistų persekiojimų. Teko persirgti COVID-19 liga, priėmiau tai kaip Dievo dovaną, Jo įvertinimą, nes susirgau „mūšio lauke“ patarnaudamas ligoniams.
Pradėjęs dirbti gimnazijoje supratau, kad „į tą pačią upę du kartus neįlipsiu“. Gimnazija, kurią palikau prieš 5 metus, ir su kokia susidūriau šiandien, ryškiai skyrėsi. Mokytojai, direktorius – puikūs, bet moksleivių ir jų šiandieninio mentaliteto nebeatpažįstu. Kai po nepaliaujamo lgbtistų terorizavimo turėjau palikti gimnaziją, savotiškai net apsidžiaugiau. Išsilaisvinau nuo naštos, ir dabar galiu vėl laisvai bendrauti, skelbti Evangeliją ne nuotoliniu būdu, bet tiesiogiai.
Kaip pavyksta susitvarkyti su emocijomis, padidėjusiu dėmesiu, spaudimu?
Patyręs tokią priešišką gimnazistų ir kai kurių jų tėvelių reakciją dėl kovos už krikščioniškas vertybes, paskui dar brolių tokį skubotą „pasidavimą“ LGBT ir genderistų spaudimui, buvau išties sutrikęs. Klausiau savęs, ar su manimi kažkas netvarkoj, ar su visuomene kažkas nebegerai. Emocijų švytuoklė stipriai siūbavo. Ačiū Kretingos klebonui, dar keliems broliams, kurie mane palaikė, net leido sekmadienio mišių metu tarti žodį, paliudyti kas esu, ko iš manęs tikisi Dievas, o ne žmonės.
Prisipažinsiu, turėjau valdyti emociją, bet paskui užplūdo tokia ramybė, pasitikėjimas Viešpaties Žodžiu, kad galėjau pakviesti visą Tautą: „Dvasinis sukilimas prasidėjo! Už Kristų, už šeimą, už Lietuvą!“ Paskui sekė natūrali žmonių reakciją: šis paraginimas greit paplito socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Manau, tie visi įvykiai pažadino Lietuvos žmones.
Labai greit Laisvės – LGBT partija su keliais parsidavėliais iš TS-LKD išsigando ir „laikinai“ atsitraukė, bet tikslas buvo pasiektas. Stambulo konvencijos ratifikavimas nepavyko. Seimas įgavo drąsos, ėmė garsiau priešintis leftistų diktatūrai. Tautos opozicijos (norisi juos pavadinti „partizaninės“) internetinės televizijos, portalai atidarė tikrą pasipriešinimo frontą. Kovo 11 d. protesto maršas automobiliais, artėjantis Didysis šeimų maršas gegužės 15 d. – tiesiog džiugina širdį. Tiesiogine prasme išgyvenu lietuvių tautos prabudimo pavasarį.
Maršo organizatorių „netobulumai“, komiko A. Orlausko provokuojantys pasisakymai, leftistų užgauli kritika maršo idėjai, net kai kurių Katalikų Bažnyčios vadovų „nedrąsi“ laikysena maršo atžvilgiu, niekaip nebeužgesins šio Dvasios pergalės džiaugsmo. Meldžiuosi, kad šios pilietinės akcijos pasiektų savo tikslus, kad „Šeimų sąjūdis: ir visi sveiko pasipriešinimo organizatoriai rastų tinkamą, sąžiningą lyderį, kuris juos kompetentingai galėtų vesti toliau.
Atrodo, kad gyvename laikmetyje, kai nebegalima reikšti nei savo jausmų, nei minčių. Ką apie tai moko Kristus?
Viešpats apie mūsų dienų realybę buvo perspėjęs: Ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo Tiesos ir atvers pasakoms. (2 Tim 4,3-4),
Kitoj vietoj: Dievas jiems pasiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu ir būtų nuteisti visi, kurie netikėjo Tiesa, bet pamėgo neteisumą. (2 Tes 2,11-12),
Toliau: Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 6,9),
Dar kitoj vietoj: Žvėris vertė visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad nei vienas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo ar žvėries vardo, ar jo vardo skaičiaus…666. (Apr 13,16-18).
Kaip manot ar šiandieniniai įvykiai pakeis krikščionybę?
Aukščiau pacituotos eilutės iš Biblijos sako, kad dėl žmonių puikybės, dėl jų pamėgtos neteisybės, seksualinių, moralinių iškrypimų, jiems bus siųstas stiprus paklydimas. Vadinasi, ir krikščionybė pasaulyje patirs didelius išbandymus. Tie paklydimai akivaizdžiai jau matomi visoje Europoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, ir net Lietuvoje. Užtenka pažvelgti į tai, kas darosi mūsų Seime, švietimo, kultūros, sveikatos ministerijose, žmogaus teisių srityje (kur didžioji dauguma krikščionys ar net save laikantys katalikais) – visiškas sveiko proto praradimas. Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas – vyras, apsirengęs moterimi, pristato save kaip profesionalų homoseksualą, ir visi jam ploja, sveikina, rodo jį visuomenei kaip pavyzdį. LRT televizija atvirai tvirkina vaikus rodydami kaip seksualiai save patenkinti su tos pačios lyties vaiku, ir valdžios žmonėms tai normalu?!
Vokietijoje, Anglijoje, Skandinavijos šalyse protestantų pastoriai, kunigai tuokia, laimina tos pačios lyties asmenis, patys ištvirkauja vyrai su vyrais, moterys su moterimis. Iš Biblijos išima visas eilutes, kurios prieštarauja jų iškrypusiai ideologijai, ir persekioja visus, kurie bando pasipriešinti jų brukamam gyvenimo būdui. Visiškas reliatyvizmas, viskas galima, visiška Sodomos ir Gomoros laisvė.
Bet ačiū Dievui, kad Kristus mus guodžia: būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį (Jn 16,33). Jėzaus pergalės prieš mirtį, prieš blogį, dėka, galime išlikti ramūs, nes dabartiniai leftistų išsidirbinėjimai yra laikini.
Ar dalyvausite ir kodėl dalyvausite Šeimų gynimo marše?
Kristus kviečia nelikti pasyviems, drungniems blogio akivaizdoje, ir kviečia tą blogį nugalėti gerumu. Dievas mane pašaukė būti kunigu, Jo kaimenės ganytoju, todėl negaliu nedalyvauti, negaliu nekovoti, neginti Viešpaties avių. Šis „Didysis šeimų gynimo maršas” savotiškai kilo ir tam, kad mane apgintų, ir kad žmonės sąmoningai, viešai parodytų su kuo jie ir prieš kokią neteisybę jie sukilo.
Vienas iš kontrargumentų prieš „Didįjį šeimų gynimo maršą” yra, kad šeimą gins daug kartų išsiskyrę, vaikus palikę žmonės. Ar galima juos pateisinti?
Šį maršą palyginčiau su Žalgirio mūšiu, kuomet galingas priešas (tuometiniai Vakarų valstybių feodalai), prisidengę krikščionybe ir Kristaus evangelija, panašiai, kaip šiandieniniai neobolševikai, gender ir lgbtistai, prisidengę neva įvairiausių nuskriaustų mažumų gynėjai, bandė pavergti baltų tautas ir užvaldyti tuometinį pasaulį. Kad laimėtų Žalgirio mūšį lietuviai su lenkais rinko sąjungininkus nežiūrėdami nei į jų socialinį, nei į moralinį ar konfesinį statusą.
Maršo išvakarėse man, kaip krikščioniui, didesnę pagarbą kelia tie, kurie rizikuodami savo finansais, padėtimi, gal net ir laisve eina ginti Lietuvos vaikų, šeimos ateities ir visų mūsų laisvės nuo Briuselio, Maskvos, Vašingtono leftistų. Negu tie, kurie norėdami išsaugoti savo „reputaciją“ postringauja sėdėdami, mėtosi teisuolių pareiškimais, kad su tais nusidėjėliais jie nesusidės, nedalyvaus ir pan.
Esame suskaldyta tauta. Kaip įžiūrėti kitame brolį ir sesę, net jei jo vertybės ar pasaulėžiūra kitokia? Kaip susivienyti?
Nežinau kitos vienijančios jėgos, kaip meilė Kristui ir tam Nukryžiuotajam.
Nemanykit, kad idealizuoju šeimų maršą ar panašias akcijas už tiesą, laisvę.
Eilę metų teko dirbti, būti atsakingu už lietuvių išeivijos sielovadą Europoje. Nemačiau nei vienos mūsų tautiečių bendruomenės, kad nebūtų susiskaldę primityviose smulkmenose, prisukę įvairiausių intrigų, paskleidę apkalbų vieni prieš kitus. Kiek tyriau tų susiskaldymų priežastis, atsakymas vienas – jie visi bandė sukurti vienybę be Jėzaus!
Užtekdavo žmones suburti aplink Kristų, per savo asmeninį liudijimą, mokymą, maldą, šlovinimą, Išpažinties sakramentą, Eucharistiją – ir bendruomenės atgydavo.
Kartais atrodo, jog meilės ieškome lyg kažkokio reto brangakmenio, kuris vietinėse vietovėse nerandamas. Ar žmonės dar pažįsta meilę?
Manau žmonės atpažįsta meilę, ją jaučia, jos trokšta, ieško, bet retai randa tą tikrą, tą vienintelę meilę (graik. k agape), kurią taip gražiai aprašė šv. Paulius: meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria Tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. (1 Kor 13, 4-8).
Jei dažniau tikrintume save šiuo meilės testu, žymiai greičiau tobulėtų mūsų meilės pažinimas.
Dar norisi paklausti apie popiežiaus encikliką „Laudato si“, kuriame akcentuojama gamtos ir dvasios ekologija. Kaip manote, ar lietuvio mentalitetui tai lengvai pritaikoma? Kokiomis priemonėmis rekomenduotumėte rūpintis dvasios švara?
„Laudato si“ enciklika – tai kvietimas atsigręžti į Dievą, į mūsų Kūrėją, Visatos Architektą, į mus mylintį Tėvą!
Pats terminas „ekologija“ kyla iš graikų k. žodžio oikos – namai, buveinė, šeima, ir logos – žodis, mokslas, esmė, sveikas protas, tai reiškia mokslo šaką, kuri tiria organizmų, gyvūnų aplinką tarp savęs ir kitų. Kitaip tariant, tai tyrinėjimas, nuolatinis pasitikrinimas, koks mano santykis su savimi pačiu, su kitais, su aplinka, bet svarbiausia – koks mano santykis su Dievu ir Jo kūrinija?
Dvasinė ar gamtos ekologija pirmiausia prasideda nuo santykio, nuo Dievo garbinimo!
Natūralu, kad mano santykis, ryšys trūkinės, jei būsiu nesimaudęs, apskretęs, dvokiantis, sergantis. Man reikia pirmiausia nusiprausti, pašalinti aklumo, kurtumo, nejautrumo priežastis, tada mano juslės taps įgalios atpažinti Viešpatį, o vėliau ir Jį garbinti. Tam pati geriausia dvasinė higienos priemonė – išpažintis bei komunija.
Lietuviui nėra svetimas nei Dievo garbinimas, nei nuodėmių išpažinimas. Tas savybes daugiausia esame paveldėję iš savo tėvų ir senelių, todėl drąsiai galime taikyti visus patarimus, siūlomus popiežiaus enciklikoje.
Linkėjimas skaitytojams.
Skaitytojams norėčiau palinkėti būti drąsiems svajoti! Užtvirtinti savo svajonę realybėje ir mokėti ją garbingai apginti.
Jei tavyje rusena bent kiek vilties, kad Lietuva dar gali būti Rojus žemėje, ateik į „Didįjį šeimų gynimo maršą”, ir savo dalyvavimu paliudyk kieno kraujas teka tavo gyslomis, pastovėk už prigimtines savo šeimos vertybes ir teises.
Dėkoju už pokalbį.
