Budėkite! Tai pirmasis žodis, nuskambantis Advento pradžioje. Tas žodis skamba jau du tūkstančius metų; tiesą sakant, ir dar ilgiau— jis skamba nuo pat Adomo ir Ievos tremties iš Edeno sodo (žr. Pr 3, 22—24).
„Budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ Jėzus iškeliavo, paliko namus, bet kiekvienam davė įgaliojimus, kiekvienam paskyrė darbą, Dievo darbą — tikėti veiklia meile — kaip skruzdėms sanitarėms tempti visus luošus, paralyžiuotus, „numirusius“ pas Jėzų. O durininkui įsakė budėti: durininkas pirmasis sutinka grįžtantį Šeimininką ir apie tai turi įspėti visus namiškius.
Šis darbas, kurio neįmanoma kitaip nudirbti, kaip tik tikėjimu, veikiančiu meile, priklauso pirmiausiai apaštalų įpėdiniams — jūsų vyskupams ir kunigams. O kas jų tarpe turi budėti pirmiausiai — gal popiežius, Petro įpėdinis? Ne! Pirmiausiai turi budėti mylimasis mokinys, kuris ir aną Prisikėlimo rytą pasakė likusiems mokiniams, taip pat ir Petrui: „Tai — Viešpats!“ (Jn 21,7). Mat tada jų akys buvo lyg migla aptrauktos nuo darbo, ir dar nevaisingo: kiaurą naktį vargę, jie nieko nepagavo (plg. Jn 21, 3).
Nemiegoję, sušalę, šlapi tikriausiai galvojo apie vienintelį dalyką — greičiau į lovą! O mylimasis mokinys sako: „Tai — Viešpats!“ Jis yra durininkas, budintis ir laukiantis Šeimininko… Tuomet Petras, apaštalų pirmasis, puola į vandenį pasitikti Viešpaties (žr. Jn 21, 7), nors jis ir ne durininkas. Dievo Karalystėje jis gal ir durininkas, tačiau šioje žemėje jis yra prievaizdas, kuriam patikėta rūpintis, kad visi tarnai dirbtų savo darbą. Bet jis ne durininkas.
Toji mylimojo mokinio — durininko — dvasia ir toliau gyvuoja Bažnyčioje. Dvasia. Tai — nebūtinai institucijos, nebūtinai Šv. Jono vienuolija. Mylimojo mokinio dvasia pasilieka visoje Bažnyčioje, tose sielose, kurios su meile laukia ir budi. Jėzus pažadėjo Petrui, apaštalų pirmajam, kad mylimasis mokinys pasiliks iki kolei Jis pats sugrįš: „O kas tau, jei Aš trokštu, kad jis liktų, iki kolei Aš sugrįšiu? Tu sek paskui mane“ (plg. Jn 21, 22), daryk savo darbus tikėjimu, veikiančiu meile. O mylimasis budės.
Tad mylimojo mokinio dvasia iš tikrųjų išlieka per visus tūkstantmečius — laukiančiųjų širdyse. Pirmiausia — tikrojo mylimojo mokinio širdyje, kuris yra ne šv. Jonas, bet Švč. Mergelė Marija.
Ji yra budėtojų budėtoja, labiausiai laukiančioji. Tąjį laukimą Ji perdavė kitų laukiančiųjų širdims, visų tų, kuriems rūpėjo Jėzaus Širdies paslaptys, kurie ypač dėmesingai sekė kiekvieną Mokytojo žodį ir gestą: šv. Jono, jo įpėdinio šv. Polikarpo, šv. Margaritos Marijos Alakok (su Švč. Jėzaus Širdies apreiškimu), šv. Liudviko Marijos Grinjono Monforiečio, šv. Jono Eudo, šv. Teresės Avilietės, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, šv. Faustinos…
Iš tikrųjų, mylimojo mokinio dvasia visada pasilieka Bažnyčioje; ji įdėmiai klausosi Jėzaus Širdies, seka kiekvieną įvykį ir klausia: ar jau, ar vis dar turime laukti? Ir budėti reikia ne rytoj — budėti reikia dabar, šią akimirką, nes tik ši akimirka yra: ateities dar nėra, — ją mes tik įsivaizduojame; o tai, kaip žinote, dar nėra tikrovė, net jeigu galbūt ir išsipildys. Kaip ir praeities nebėra — ji liko tik mūsų atmintyje kaip formos, vaizdai, sąvokos. Yra vien ši akimirka.
Tad Jėzaus sugrįžimo laukti reikia dabar — ne šį vakarą, ne rytoj, ne po metų, — dabar! Mes taip dažnai nesame su Juo ir neklausome Jo Širdies plakimo, kuris praneša — Jėzus artėja!
Mes taip dažnai mirkstame praeityje — praeities nuoskaudose, nesėkmėse, — arba ateityje — ateities planuose, jos baimėje, — kad praleidžiame svarbiausią akimirką — dabar! Už vakar Jis jau nebeteikia malonių, ir už rytoj dar neteikia malonių. Jis malones dovanoja tik dabar, kad galėtume pakelti šios dienos kryžių, šios dienos išbandymą, šios dienos skausmą. O jeigu mes ant pečių užsikrauname praeities kryžių, kuriam nešti jau nebeturime malonės, ir dar ateities kryžių, kuriam nešti dar neturime malonės (ir kuris greičiausiai bus visai kitoks, nei įsivaizduojame), tada visiškai normalu, kad palūžtame. Juk tikrovė ir jai duota malonė yra tik šią akimirką…
Už vakar Jis jau nebeteikia malonių, ir už rytoj dar neteikia malonių. Jis malones dovanoja tik dabar.
Čia galima būtų prisiminti vieną pasaką, kaip užeigos savininkas pasiuntė jauniausiąją savo dukrą atnešti iš rūsio vyno. Dukra negrįžta; tada jis siunčia kitą — ir ta negrįžta; ir trečioji negrįžta. Pasiunčia žmoną — ir šioji negrįžta. Galiausiai pats užeigos savininkas nueina pasižiūrėti, kas gi darosi tame rūsyje. Žiūri, visos keturios jo moterys verkia, sustojusios ratu aplink vyno statinaitę. „Tai ko dabar“, sako, „bliaunate?“ Jauniausioji rodo į siją virš statinės, kur užkištas kirvis. Sako, „pažiūrėjau į tą kirvį, pamaniau, — juk galėjo ant manęs nukristi ir užmušti! — ir apsiverkiau…“ Tuomet ir kitos, atėjusios ir išgirdusios jauniausiosios ašarų priežastį, pravirko. O juk ir mes kartais taip stovim ir verkiam — „o kas būtų buvę, jeigu…“
Dievo malonė — budėkite! — mums yra dovanojama tik šią akimirką. Todėl Jis ir sako: „Nesirūpinkite rytojumi, nes kiekvienai dienai užtenka savo vargo“ (plg. Mt 6, 34) ir savo skausmo, savo išbandymų ir savo kryžių, ir kiekvienai dienai užtenka Jėzaus laukimo. O mes dažnai per pusryčius jau pietaujame, per pietus jau vakarieniaujame, guldamiesi į lovą jau keliamės…
Mes niekada nedarome to, ką iš tikrųjų darome, nes visas pasaulis vis labiau skuba, tad bijome pavėluoti. Pavėluoti kur? Į susitikimą su Jėzumi? Jeigu esame tikintys krikščionys, tada mes iš tikrųjų galime į jį pavėluoti, bėgdami į ateitį, nes Jis sugrįš kažkurią dabarties akimirką. Jeigu mes laukiame Jėzaus ateinant nors ir rytoj, tada mes Jo nebelaukiame dabar — ir tuomet Jo sugrįžimas mums bus netikėtas. Štai kodėl taip svarbu gyventi šia akimirka.
Prašykime išmintingiausiąją Mergelę mus mokyti išminties gyventi dabar, o ateities rūpesčius palikti jų metui. Tik Jos rami ir nuolanki išmintis gali mus išmokyti tikro budėjimo ir tikro laukimo, nes „laikas yra arti“ (Apr 1, 3). Ir tikrai, — dar niekad nebuvo taip arti, kaip šiandien. Viešpats ir dabar, per Eucharistiją, jau grįžta į savo namus — mūsų širdį.
Tad laikų pabaiga jau prasidėjo, Eucharistijoje ji yra dabar. Jeigu ja ir gyvensime dabar, toji diena neužklups mūsų kaip vagis (žr. 1 Tes 5, 2—4; 2 Pt 3, 10; Apr 3, 3;16, 15). Todėl „kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako Bažnyčiai: „Laikas yra arti“ (Apr 1, 3); ir — „Aš veikiai ateinu!“ (Apr 22, 20)
