Mūsų kasdieniame gyvenime tenka daug laukti. Tam net yra specialios laukimo salės: pas gydytojus, advokatus, įstaigose… Laukimas gali tapti tikru išbandymu nervams. Žmogus susitarė dėl susitikimo ketvirtą valandą po pietų, o penktą valandą išgirsta, kad turi būti kantrus ir dar šiek tiek palaukti. Jis trenkia durimis ir išeina. Jis prarado būtent tą kantrybę, kuri jam buvo rekomenduota. Norint gyventi, reikia mokėti laukti. Bet iki kada? Kur yra riba? Yra posakis, kuris sako, kad geras kareivis yra ne tas, kuris moka kariauti, bet tas, kuris moka laukti.
Laukimas yra pagrindinė Išrinktosios tautos istorijos tema Senajame Testamente. Dievo pažadas yra tarsi gija, jungianti atskirus įvykius ir sudaranti vientisą jų paveikslą. Tačiau negalima laukti amžinai, todėl istorija nėra amžina. Vieną dieną laikas turi ateiti į savo išsipildymą. Iš tikrųjų tai yra antrasis Šventojo Rašto motyvas: laiko pilnatvė, išsipildymas.
Kasdieniame gyvenime dažnai skundžiamės, kaip greitai bėga laikas. Senojo Testamento vaizduotėje laikas veikiau atrodo kaip didžiulė švytuoklė, lėtinanti įvykių eigą. Todėl norėtųsi, kad jo ritmas pagreitėtų, kad ši išsipildymo valanda ateitų greičiau nei vėliau. Panašų jausmą patiriame keliaudami. Mes pavargstame, nes visas mūsų susidomėjimas sutelktas į akimirką, kai atvyksime į kelionės tikslą. Žydai keturiasdešimt metų klaidžiojo dykumoje, ir visas jų susidomėjimas buvo sutelktas į akimirką, kai jie įžengs į Dievo pažadėtąją žemę. Jie pavargdavo, jie murmėdavo, jie pasirodydavo nepatenkinti dėl ilgos kelionės, net norėdavo mesti viską, bet galiausiai vėl sugrįždavo prie savo tikslo.
Izraelio istorija yra kiekvieno iš mūsų kelionės paveikslas. Jaunystė yra pažado metas. Vaikai nesiskundžia, kad laikas bėga, o kaip tik priešingai – kad jis eina per lėtai. Jie atsidūsta: „Kada gi bus Kalėdos! Kada aš eisiu į mokyklą! Kada baigsis mokykla!“ Viskas atrodo ilgai. Kai mums atrodo, kad laikas bėga per greitai, tai yra ženklas, kad mes nebesame jauni, kad senstame. Kai mes nebeturime ko laukti, mūsų gyvenimas praranda dinamiškumą.
Tačiau yra įvairių laukimo būdų. Vaikų laukimas yra džiaugsmingas, o laukimas įstaigose ir geležinkelio stotyse – nuobodus ir varginantis. Kokia to priežastis? Vaikas laukia, kad augtų, vystytųsi, kad pamatytų, kas bus vėliau, jis yra pilnas vilčių. Jaunam žmogui sakome: „Džiaukis, kad dar gali atsidėti mokslams, tada būsi geriau pasirengęs. Vėliau tam nebeliks laiko. Viskas, ko išmoksi dabar, pasitarnaus tau vėliau“. Visiškai kitoks yra laukimas pas odontologą. Kuo ilgiau reikia laukti, tuo labiau skauda dantį…
Kai Mes nebeturime ko laukti, mūsų gyvenimas praranda dinamiškumą.
Koks turi būti krikščionių Kristaus atėjimo laukimas? Atrodo, kad tarp pirmųjų Jėzaus mokinių buvo šiek tiek nekantrumo. Bent jau tokį įspūdį gali sudaryti paskutiniai Apreiškimo žodžiai: „Dvasia ir nuotaka [t. y. Bažnyčia] sako: ‘Ateik!… Tai liudijantis sako: ‘Taip, aš greitai ateisiu! Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 17. 20). Tačiau atrodo, kad knyga parašyta Nerono persekiojimo laikais. Tokiais laikais išganymo troškimas visada stiprus. Net ir šiandien sunkiai kenčiantys ligoniai atsidūsta: „Kada Viešpats ateis ir mane išlaisvins?“.
Priešingai, paprastas krikščionis, atrodo, turi begalinę kantrybę laukti mirties ir galutinio teismo, netgi stengiasi viską atitolinti. Kartą vienas juokaudamas pasakė: „Laukdami Dievo akivaizdos, mes mielai leidžiame kitiems praeiti prieš mus“. Tačiau tai ne visada tiesa ir tikrai ne visa tiesa. Kiek daug šiandien yra pavargusių nuo gyvenimo! Kodėl? Būtent todėl, kad gyvenimas jiems tėra laukiamasis, o ne kaip to jaunuolio parengiamosios studijos.
Bažnyčios tėvai šią mintį išreiškė kiek kitaip, bet iš esmės ta pačia prasme. Šventasis Grigalius Didysis sako, kad gyvenimas neegzistuoja be nuolatinio tobulėjimo ir pažangos. Jis vartoja mums šiandien sunkiai suprantamą palyginimą: gyvenimas yra tarsi puodžiaus ratas. Puodžius mina pedalus, o ratas su moliu sukasi jo rankose, kad jis galėtų jį lipdyti, suteikti jam formą. Jei jis nustoja minti pedalus, tuoj pat viskas sustoja. Grigalius sako: būtent taip yra ir su dvasiniu gyvenimu. Kol stengiamės, tol esame apdirbami ir įgyjame formą, augame. Sustoti, kad ir akimirkai, reiškia likti tiesiog molio gabalu. Grigalius prideda dar vieną pavyzdį: gyvenimas primena plaukiką, kuris nori pasiekti kitą upės krantą, bet vandens srovė stipri, todėl jam tenka kovoti su bangomis. Jei jis tik akimirką sustotų, srovė jį nuneštų.
Šių pavyzdžių, kaip ir daugelio kitų, moralas aiškus: laukti Jėzaus atėjimo – tai nesėdėti laukiamajame. Priešingai, tai yra kelionė, kova, augimas, veikla. Tiems, kurie domisi, tai – džiaugsmas, o ne kantrybės išbandymas ar nuobodulys.
Kartą, diskutuojant šia tema, viena vyresnė moteris paprieštaravo: „Tai, ką jūs sakote, tinka jums, jaunimui. Jūs turite stengtis daryti ką nors gero. Bet mums, seniems žmonėms, tai nebeturi prasmės. Mes žinome, kad gyvenime jau niekada nieko nebepadarysime, todėl viskas, ką galime daryti, tai laukti. Laimei, neilgai!“ Giminaičiai pamokė močiutę, kad taip nekalbėtų, nes ji vis dar buvo naudinga, prižiūrėjo anūkus, buvo reikalinga šeimai. Tačiau daugeliu kitų atvejų taip nėra. Yra daug sergančių senų žmonių, kurie atrodo tik našta kitiems.
Tačiau net ir tokių nenorime pasodinti į mirties laukimo kambarį. Jie gali ir turi melstis, o malda yra viena svarbiausių žmogaus veiklų, beveik sugrįžtanti į pirminę Dievo veiklą pasaulyje. Jis sukūrė visatą savo žodžiu. Žmogui skirta užbaigti jo darbą. Jaunimas tai daro rankomis ir galva, pagyvenę žmonės ir ligoniai meldžiasi širdimi. Jie jungia savo žodžius su Dievo mintimi ir žodžiu, su Žodžiu, kuris yra Sūnus ir kuris galiausiai iškilmingai išpildys savo kūrybinį žodį, ištartą laikų pradžioje. Tad mūsų laukimas yra maldos laukimas širdimis, mintimis, darbais, planais, troškimais, skundu, užtarimu, padėka,… Visą tai nešamės ypatingu būdu Advento metu. Adventas yra ypatingas maldos metas – atradimas, kas iš tiesų yra malda.
