Praėjusį mėnesį Popiežiškajai gyvybės akademijai išleidus knygelę, kurioje apibendrinamas Bažnyčios mokymas įvairiais bioetikos klausimais, skyrius apie dirbtinį maitinimą ir aprūpinimą vandeniu kai kuriems stebėtojams kelia nerimą dėl to, kad, jų nuomone, nukrypstama nuo ankstesnio Bažnyčios mokymo.
Popiežiškąją gyvybės akademiją 1994 m. įkūrė šv. Jonas Paulius II, kad ji nagrinėtų ir formuotų bioetikos klausimus, susijusius su gyvybės skatinimu ir gynimu. Liepos 2 d. tik italų kalba išleistoje naujoje akademijos brošiūroje teigiama, kad jos tikslas – „išsklaidyti painiavą“ dėl Bažnyčios mokymo įvairiais bioetikos klausimais.
Tačiau anglakalbiame pasaulyje ši knygelė sulaukė kritikos, nes atrodo, kad joje sušvelninama Bažnyčios pozicija dėl maisto ir aprūpinimo vandeniu vegetacinės būklės pacientams svarbos.
Neseniai Bažnyčios mokymas šiuo klausimu Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrė naujienų centre dėl tebesitęsiančios Margo Naranjo, neįgalios Teksaso gyventojos, kurios tėvai katalikai praėjusį mėnesį paskelbė nusprendę leisti Margo mirti badu hospise, bylos. Teisėjui įsikišus, jiems buvo sutrukdyta tai padaryti.
Bažnyčios vadovai Vatikane ir JAV daugelį metų konkrečiai nagrinėjo klausimą, ar galima atsisakyti duoti valgyti ir gerti vegetacinės būklės pacientui.
2004 m. kalboje šv. Jonas Paulius II Bažnyčios mokymą aiškino taip: „vandens ir maisto teikimas, net jei jis teikiamas dirbtinėmis priemonėmis, visada yra natūrali gyvybės išsaugojimo priemonė, o ne medicininis veiksmas“.
„Net mūsų broliai ir seserys, atsidūrę klinikinėje „vegetacinės būklės“ būsenoje, išsaugo žmogiškąjį orumą visoje jo pilnatvėje. Į juos ir toliau krypsta mylintis Dievo Tėvo žvilgsnis, pripažįstantis juos savo sūnumis ir dukterimis, kuriems ypač reikia pagalbos“, – pažymėjo šventasis.
Popiežius paaiškino, kad „silpnėjančios viltys“, jog vegetacinės būklės žmogus pasveiks, „negali etiškai pateisinti minimalios paciento priežiūros, įskaitant maitinimą ir aprūpinimą vandeniu, pertraukimo ar nutraukimo“.
„Mirtis iš bado arba dehidratacija iš tiesų yra vienintelis galimas jų atsisakymo rezultatas. Šia prasme, jei tai daroma sąmoningai ir savanoriškai, tai tampa tikra ir tinkama eutanazija neveikimu“, – sakė Jonas Paulius II.
2007 m. Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos (dabar Tikėjimo mokymo dikasterija) atsakymų rinkinyje buvo atsakyta į du JAV vyskupų klausimus apie tai, ar „vegetacinės būklės“ pacientui kada nors galima atsisakyti suteikti maisto ir vandens.
Popiežiaus Benedikto XVI vadovaujama kongregacija aiškiai patvirtino, kad vegetacinės būklės žmogui turi būti tiekiamas maistas ir vanduo, net jei atrodo, kad jis neturi jokių galimybių pasveikti. Dikasterija paliko atvirą galimybę, kad vienintelė išimtis būtų atvejai, kai maisto ir vandens „paciento organizmas negali pasisavinti arba jo negalima duoti pacientui nesukeliant didelio fizinio diskomforto“.
Šie atsakymai padėjo JAV vyskupams parengti 2009 m. pataisytas „Katalikiškų sveikatos priežiūros paslaugų etines ir religines direktyvas“, kurių 58 direktyvoje teigiama, kad „katalikiškose ligoninėse pacientai privalo būti aprūpinami maistu ir vandeniu“, o ši pareiga „apima ir pacientus, kurių būklė yra lėtinė ir, tikėtina, negrįžtama“.
Tačiau direktyvose paliekama galimybė pacientui pasirinkti atsisakyti ypatingų priemonių.
„Medikamentinis maitinimas ir aprūpinimas vandeniu tampa moraliai neprivalomi, kai negalima pagrįstai tikėtis, kad jie pratęs gyvenimą, arba kai jie būtų „pernelyg didelė našta pacientui arba [sukeltų] didelį fizinį diskomfortą, pavyzdžiui, dėl naudojamų priemonių sukeliamų komplikacijų“, – tęsiama 58 direktyvoje.
„Pavyzdžiui, pacientui artėjant prie neišvengiamos mirties dėl pagrindinės progresuojančios ir mirtinos ligos, tam tikros maitinimo ir aprūpinimo vandeniu priemonės gali tapti pernelyg apsunkinančios ir todėl neprivalomos, atsižvelgiant į labai ribotas jų galimybes pratęsti gyvenimą ar suteikti komfortą.“
Nors keliuose skyriuose pakartojamas ilgalaikis Bažnyčios mokymas prieš eutanaziją ir savižudybę su pagalba, daugiausia dėmesio sulaukė liepos mėnesio knygelės 13 skyrius „Dirbtinis maitinimas ir drėkinimas“ (oficialaus knygelės vertimo į anglų kalbą dar nėra, todėl čia pateiktos ištraukos yra neoficialus vertimas, gautas iš „Google“ paieškos sistemos).
Katalikų mokymas leidžia nutraukti „apsunkinančią, pavojingą, ypatingą ar neproporcingą“ medicininę priežiūrą, pavyzdžiui, išimti ventiliatorius iš pacientų, kurie negali patys kvėpuoti, ir leisti jiems natūraliai mirti, tačiau tai nėra tas pats, kas eutanazija.
Knygelės 13 skirsnyje patvirtinta, kad nuolatinės vegetacinės būklės, t. y. aktyviai nemirštantiems, asmenims maisto ir vandens tiekimo sustabdymas skiriasi nuo ventiliatoriaus pašalinimo, nes „mirtį sukelia ne liga, kuri tęsia savo eigą, o veiksmai tų, kurie juos sustabdo“.
„Tačiau atidžiau pažvelgus į šią temą matyti, kad ji yra redukuotos ligos sampratos, kuri suprantama kaip tam tikros organizmo funkcijos pakitimas, auka, todėl iš akių pametama asmens visuma“, – rašoma dokumente.
„Toks reduktyvus ligos aiškinimas lemia ir reduktyvią gydymo sampratą, kai dėmesys sutelkiamas į atskiras organizmo funkcijas, o ne į bendrą asmens gerovę. Į atskiras organizmo funkcijas, įskaitant mitybą, ypač jei jos paveiktos stabiliai ir negrįžtamai, reikia atsižvelgti atsižvelgiant į bendrą asmens paveikslą[…].“
„Gydytojas privalo gerbti paciento, kuris jų atsisako sąmoningu ir informuotu sprendimu, taip pat iš anksto išreikšta valia, numatant galimą gebėjimo reikšti savo mintis ir rinktis praradimą“, – rašoma joje.
Ji taip pat pažymi, kad popiežius Pranciškus pabrėžė, jog priimant medicininius sprendimus svarbu atsižvelgti į visą asmenį, o ne tik į atskiras kūno funkcijas.
Nacionalinio katalikų bioetikos centro vyresnysis etikos specialistas tėvas Tadas Pacholczykas (Tadas Pacholčikas) CNA teigė, kad, jo nuomone, naujasis dokumentas „nedaug skiriasi“ nuo to, ką Bažnyčia anksčiau yra sakiusi šiuo klausimu.
Atsižvelgiant į tai, tekste pabrėžiama „nuolatinė būtinybė atidžiai įvertinti ir įžvelgti naudą ir naštą, kuri gali būti susijusi su dirbtinės mitybos ir hidratacijos taikymu kiekvienam konkrečiam pacientui“.
Kitokios nuomonės laikydamasis rugpjūčio 13 d. „The Pillar“ komentare katalikų etikos specialistas Charlie Camosy (Šarlis Kamosis) įspėjo, kad knygelės pareiškimai gali būti neteisingai suprasti kontekste to, ką popiežius Pranciškus vadina „išmetimo kultūra“ – kultūra, kurioje daugybė jurisdikcijų visame pasaulyje leidžia ir net skatina eutanaziją bei savižudybę su pagalba ir kurioje „stengiamasi nuslėpti neįgalių žmonių, turinčių sąmonės sutrikimų, vertę[,] kad būtų lengviau siekti jų mirties“.
„Naujame Popiežiškosios akademijos tekste, regis, teigiama, kad dėl to, jog neįgaliems, vadinamiesiems „vegetuojantiems“ pacientams teikiamas maistas ir aprūpinimas vandeniu yra ruošiamas laboratorijoje ir skiriamas naudojant technologijas, jų teikimas tokiems pacientams nėra „paprastos priežiūros procedūros“. Todėl tai galėtų būti laikoma medicininiu gydymu, kuris iš esmės gali būti nutrauktas, o ne pagrindine priežiūra, kurios niekada negalima atsisakyti“, – rašė C. Camosy.
„Bioetikos požiūriu daugeliui etikos specialistų tai atrodytų mažų mažiausiai keistas klausimo formulavimas, – tęsė jis. – Maistas, skiriamas tokiems neįgaliems žmonėms, laboratorijoje gaminamas ne daugiau nei baltyminiai kokteiliai. O maitinimo vamzdeliai yra itin paprasti prietaisai, kuriems nereikia jokių aparatų ar kitų specialių technologijų. Daugelis katalikų bioetikos specialistų neįgalaus žmogaus maitinimą per vamzdelį laikytų mažai kuo besiskiriančiu nuo maitinimo šaukštu.“
Dokumento 13 skirsnis yra susijęs su JAV vykstančia bioetine Margo Naranjo byla.
28 metų Naranjo patyrė sunkų smegenų pažeidimą per 2020 m. automobilio avariją. Nors techniškai ji nėra prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų ir gali kvėpuoti nenaudodama dirbtinio kvėpavimo aparato, šiandien ji yra labai neįgali ir negali savarankiškai kalbėti, valgyti ar gerti.
Naranjo tėvai Mike’as and Cathy (Maikas ir Kati) yra katalikai ir nuo automobilio avarijos dažnai prašė melstis už Margo ir jų šeimos išgijimą. Tačiau liepos 7 d. dabar jau ištrintoje „Facebook“ tiesioginėje transliacijoje Cathy paskelbė, kad ji ir Mike’as, remdamiesi, jų manymu, Margo norais, buvusiais prieš avariją, nusprendė leisti Margo mirti badu hospise.
Teismo įrašai rodo, kad Dentono apygardos probacijos teismo teisėjas paskyrė laikiną Margo globėją ir liepos 19 d. išleido laikiną įsakymą, draudžiantį tėvams sustabdyti jos maitinimą ir vandens tiekimą.
Naranjo situacija lyginama su Terri Schiavo (Terri Šiavo), moterimi iš Floridos, kurios smegenys buvo smarkiai pažeistos dėl deguonies trūkumo po patirto širdies priepuolio ir kuri pusantro dešimtmečio gyveno nuolatinės vegetacinės būklės. 2005 m. ji mirė iš bado po to, kai jos vyras primygtinai reikalavo, kad jis įvykdytų jos valią ir pašalintų maitinimo vamzdelį, nepaisant užsitęsusios ir labai viešos teisminės kovos ir jos šeimos maldavimų.
