Arkivyskupas Georgas Gänsweinas (Georgas Genšvainas) pažinojo popiežių emeritą Benediktą XVI nuo 1995 m., kai buvo paskirtas Tikėjimo mokymo kongregacijos tarnautoju. Nuo Benedikto išrinkimo popiežiumi 2005 m., netikėto atsistatydinimo 2013 m. ir paskutiniųjų metų, praleistų Mater Ecclesiae vienuolyne Vatikane, G. Gänsweinas ėjo Benedikto XVI asmeninio sekretoriaus pareigas.
66 metų arkivyskupas turėjo unikalų požiūrį į paskutiniuosius Benedikto XVI metus, kurie, pasak jo, pirmiausia buvo skirti maldai.
Lapkričio 22 d., likus kiek daugiau nei mėnesiui iki Benedikto XVI mirties gruodžio 31 d., kai jam sukako 95 metai, G. Gänsweinas davė interviu EWTN Vatikano biuro vadovui Andreasui Thonhauseriui (Andresui Tonhauseriui).
Tačiau jo mintys visada buvo aiškios, ir, kaip pasakoja G. Gänsweinas, Benediktas XVI buvo ramus, santūrus, ir visi, kurie visada būdavo šalia jo, kurie gyveno kartu su juo, jautė, kad popiežius emeritas jau po truputį keliauja į Tėvo namus ir šis kelias baigiasi. Ir jis aiškiai matė tą pabaigą.
CNA kalbina G. Gänsweiną. Pateikiame dalį interviu.
Ar jis bijojo mirti?
-Jis niekada nekalbėjo apie baimę. Jis visada kalbėjo apie Viešpatį, apie savo viltį, kad kai pagaliau atsistos priešais Jį, Jis parodys jam švelnumą ir gailestingumą, be abejo, žinodamas apie jo silpnybes ir nuodėmes, apie jo gyvenimą… Tačiau, kaip sakė šv. apaštalas Jonas – Dievas yra didesnis už mūsų širdį.
Daug metų praleidote šalia jo. Kokie momentai jums buvo svarbiausi?
-Na, man viskas prasidėjo, kai tapau Tikėjimo mokymo kongregacijos darbuotoju, kai jis (kardinolas Josephas Ratzingeris) buvo prefektas. Tada tapau sekretoriumi. Tai turėjo trukti ne ilgiau kaip kelis mėnesius, bet galiausiai užsitęsė dvejus metus.
Tada Jonas Paulius II mirė, o Josephas Ratzingeris tapo popiežiumi Benediktu XVI; visus tuos metus praleidau šalia jo kaip sekretorius, o paskui, žinoma, ir jam būnant popiežiumi emeritu. Popiežiumi emeritu jis buvo ilgiau nei valdančiuoju popiežiumi.
Mane visada stebino jo švelnumas, ramybė ir gera nuotaika net ir labai varginančiose, daug jėgų reikalaujančiose situacijose, o kartais net ir labai liūdnose žmogišku požiūriu.
Jis niekada neprarasdavo ramybės ir savitvardos. Priešingai: kuo daugiau jam kildavo iššūkių, tuo jis tapdavo ramesnis ir tylesnis. Tačiau tai labai geranoriškai veikė aplinkinius.
Tačiau jis visai nebuvo pripratęs prie didelių minių. Žinoma, kaip profesorius jis buvo įpratęs kalbėti prieš didelę, netgi labai didelę studentų auditoriją. Tačiau tai buvo jo, kaip profesoriaus, kalba studentams. Vėliau, jau kaip popiežiui, visi šie susitikimai su žmonėmis iš įvairių šalių, jų džiaugsmas ir entuziazmas, be abejo, buvo visai kitokia patirtis.
Jam reikėjo prie to priprasti, o rasti tinkamą kelią nebuvo lengva. Tačiau jis neleido, kad koks nors žiniasklaidos atstovas jam nurodinėtų, ką daryti, jis tiesiog natūraliai ėmėsi šios užduoties ir galiausiai, kaip galiu pasakyti, įaugo į ją.
Kalbėjome apie jo švelnumą, apie tai, kaip jis elgėsi su aplinkiniais. Ar galite pateikti pavyzdį?
-Prisimenu vieną susitikimą su vyskupais ir kardinolais, kai jis buvo Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas. Tema buvo tokia, kad santykinai greitai įsiplieskė tiek turinio, tiek žodinių pasisakymų prasme. Teko kalbėti itališkai, nes tai buvo bendrinė kalba. Ir aš mačiau, kad italų kalba kalbantieji, žinoma, buvo greitesni ir stipresni, rodė net nedidelius agresijos pliūpsnius.
Savo labai paprastu, kiek ramiu būdu jis pirmiausia sušvelnino agresyvią atmosferą, stengdamasis nuo tono pereiti prie turinio. Jis paprasčiausiai pasakė: „Argumentai yra arba įtikinami, arba neįtikinami; tonas gali būti arba trikdantis, arba naudingas. Siūlau padėti vienas kitam sumažinti toną ir sustiprinti argumentus”.
Ar galite daugiau papasakoti apie jį kaip apie žmogų? Kaip jis suprato popiežiaus tarnystę? Juk jis buvo žmogus, kuriam teko susidurti su šia užduotimi…
-Na, be abejo, paskutinis dalykas, kurio jis norėjo ar troško, buvo tapti popiežiumi sulaukus 78 metų. Tačiau jis juo tapo, priėmė tai, laikė Dievo valia ir ėmėsi šios užduoties. Iš pradžių buvo tam tikras pradinis, trumpalaikis netikrumas: televizijos kameros ir fotografai buvo tiesiog visur, ir privatus, normalus gyvenimas buvo nebeįmanomas.
Tačiau jaučiau, kaip jis tiesiog atsidūrė šioje situacijoje, tvirtai pasitikėdamas Dievo pagalba, kad jis suteiks jam dovanų, kurių jam trūko ir kurių jam dabar reikėjo; pasitikėdamas, kad su savo prigimtiniais gabumais, taip pat su Dievo pagalba, jis sugebės vykdyti jam patikėtą tarnystę, vykdydamas ją taip, kad ji iš tiesų būtų naudinga visai Bažnyčiai ir tikintiesiems.
Pradžioje sakėte, kad žodis – ne tik sakytinis, bet ir rašytinis – yra jo įrankis. Kurie jo raštai, enciklikos laiškai, knygos jums asmeniškai yra svarbūs?
-Būdamas popiežiumi, jis parašė tris enciklikas; ketvirtoji buvo parašytas kartu su popiežiumi Pranciškumi ir vėliau taip pat išleista popiežiaus Pranciškaus: Lumen fidei, apie tikėjimą. Turiu prisipažinti, kad Spe Salvi yra enciklika, kuri man asmeniškai suteikė daugiausia dvasinio peno, taip pat manau, kad iš visų jo svarbių enciklikų ši galiausiai bus „pirmoji”.
Jo darbus pradėjau skaityti dar būdamas studentas ir klierikas Freiburge; perskaičiau visus, ir tai, žinoma, darė įtaką dvasiniam augimui. Manau, kad vienas iš dalykų, kuris išliks, tikrai yra „Jėzaus trilogija”. Iš pradžių tai turėjo būti tik vienas tomas. Benediktas XVI pradėjo ją, kai buvo kardinolas, o pirmąjį tomą baigė būdamas popiežiumi. Ir jis manė, kad Gerasis Viešpats suteiks jam jėgų tik pirmajai knygai.
Jis norėjo, kad tarp jo vardu išleistų raštų – be oficialių tekstų, kuriuos jis parašė kaip popiežius, žinoma, pavyzdžiui, enciklikų – „Jėzaus trilogija”, trijų tomų „Jėzaus knyga”, būtų laikoma jo dvasiniu ir intelektualiniu testamentu. Jis pradėjo ją rašyti būdamas kardinolu, o paskui tęsė kaip popiežius. Pradžioje jis sakė: „Dabar jau laikas man baigti, kas žino, kiek ilgai man užteks jėgų”.
Jo jėgų tikrai užteko, jis pradėjo antrą tomą, ir taip toliau. Šiuose trijuose tomuose telpa visa jo, kaip kunigo, vyskupo, kardinolo ir popiežiaus, asmeninė būtis, taip pat visi jo teologiniai tyrinėjimai, visas jo maldos gyvenimas – tokia forma, kuri, ačiū Dievui, yra lengvai suprantama; forma, kuri parašyta aukščiausiu akademiniu lygiu, bet tikintiesiems bus ir jo ilgalaikis asmeninis liudijimas. Būtent toks ir buvo ketinimas. Šia knyga, tokia tikėjimo skelbimo forma jis norėjo sustiprinti žmonių tikėjimą, vesti juos į jį ir atverti duris.
Kurias iš šių minčių priimsite asmeniškai, kurios iš jų jums labiausiai padėjo?
-Kai žiūriu į knygą apie Jėzų, esminis dalykas yra tai, kad šioje knygoje aprašomas ne kažkas iš praeities – šis vienas asmuo, net jei jis yra Gelbėtojas, – bet kalbama apie dabartį. Kristus gyveno, bet jis vis dar gyvas.
Šios knygos skaitymas padeda užmegzti ryšį, taip sakant, su šiandiena, su Kristumi. Aš ne tik skaitau tai, kas įvyko. Taip, kažkas įvyko, bet tai, kas įvyko, turi prasmę man, visiems, kurie ją skaito, mano asmeniniam tikėjimo gyvenimui. Manau, kad ši mintis yra lemiama ta prasme, kad Josephas Ratzingeris, popiežius Benediktas, nieko nedetalizuoja, neatima ir nepraleidžia iš to, ką Bažnyčia išpažįsta tikėjimo atžvilgiu. Ir tai man yra kažkas, kas išlieka. Pirmąjį tomą skaičiau kelis kartus, skaičiau jį vėl ir vėl, kad palydėčiau tam tikrus savo gyvenimo laikotarpius. Galiu tik rekomenduoti; tai labai naudinga, tikras dvasinis maistas.
Kaip jį (Benedikto XVI tikėjimą, – red. past.) suvokėte? Kaip jis gyveno savo tikėjimu?
-Tikėjimą jam perdavė tėvai, tikrai natūraliu, įprastu būdu, ir tai jam padarė labai didelę įtaką. Tai, ką jis gavo iš tėvų, o vėliau iš savo mokytojų, dvasinių mokytojų, vėliau gilino savo gyvenime, pirmiausia studijuodamas, taip pat per paskaitas. Ir tai, ką jis taip pagilino, tapo jo paties tikėjimo gyvenimu.
Man visada susidarė įspūdis – ir nemanau, kad tik man vienam – kad tai, ką sakė profesorius Ratzingeris, vyskupas Ratzingeris, arkivyskupas ir kardinolas Ratzingeris ar popiežius Benediktas, nebuvo kažkas, ką reikia deklamuoti, nes tai buvo pareigų dalis – taip sakant, „jo kūno kūnas”. Tuo jis tikėjo ir norėjo perteikti, kad galėtų šią liepsną perduoti kitiems ir kad ji ryškiai degtų.
Ar popiežius turi laiko maldai, tylai?
-Tai priklauso nuo to, kaip tvarkomas laikas. Jei man kas nors svarbu, stengiuosi rasti reikiamo laiko. Ir ne tik to laiko, kurio man gali likti, bet ir laiko, kurį jau paskiriu planuodamas savo dieną.
Visada turėjome nustatytą maldos laiką. Žinoma, buvo išimčių, pavyzdžiui, kai keliaudavome. Tačiau maldos laikas buvo šventas.
