Ypatingoje Mergelės Marijos giesmėje Magnificat, kurią girdėjome per Evangelijos skaitinį, aptinkame stebėtinus žodžius. Marija sako: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“. Viešpaties Motina išpranašauja Bažnyčios marijiškuosius gyrius visais būsimais laikais, marijiškąjį Dievo tautos pamaldumą iki laikų pabaigos. Girdama Mariją, Bažnyčia nieko „šalia“ Rašto neišranda: ji atsiliepia į šią pranašystę, Marijos paskelbtą tą malonės valandą.
Šie Marijos žodžiai nėra vien jos pačios asmeniški, galbūt savavališki, žodžiai. Pasak šventojo Luko, Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, tarė: „Palaiminta įtikėjusi“. O Marija, irgi kupina Šventosios Dvasios, pratęsė ir užbaigė Elzbietos mintį patvirtindama: „Palaiminta mane vadins visos kartos“. Tai tikra, Šventosios Dvasios įkvėpta pranašystė, ir Bažnyčia, gerbdama Mariją, atsiliepia į Šventosios Dvasios įsakymą, daro tai, ką turi daryti. Pakankamai negiriame Dievo, jei nieko nesakome apie šventuosius, pirmiausiai apie Šventąją, tapusią jo buveine žemėje, – Mariją. Paprastos ir daugialypės Dievo šviesos įvairovė bei turtingumas pasirodo tiktai šventųjų, kurie yra tikri jo šviesą atspindintys veidrodžiai, veiduose. Ir būtent žvelgdami į Marijos veidą, galime geriau negu kitomis priemonėmis pamatyti Dievo grožį, jo gerumą, gailestingumą. Galime realiai pajusti jos veide dieviškąją šviesą.
„Palaiminta mane vadins visos kartos“. Galime Mariją girti, gerbti, nes ji yra „palaiminta“, palaiminta visiems laikams. Ir toks yra šios iškilmės turinys. Ji yra palaiminta, nes susivienijusi su Dievu, gyvena su Dievu ir Dieve. Viešpats, savo kančios išvakarėse atsisveikindamas su savaisiais, pasakė: „Einu jums paruošti buveinę dideliuose savo Tėvo namuose. Mano Tėvo namuose daug buveinių“. Marija, tardama: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“, paruošė Dievui buveinę čia, žemėje: ji tapo buveine kūnu ir siela, taip atverdama žemę dangui.
Šventasis Lukas ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje įvairiomis užuominomis leidžia suprasti, kad Marija yra tikroji Sandoros arka, kad Marijoje išsipildė šventyklos slėpinys – Dievas apsigyveno žemėje. Dievas realiai gyvena Marijoje, ateina čia, į žemę. Marija tampa jo palapine. Čia išsipildo tai, ko trokšta visos kultūros, – tai yra kad Dievas gyventų tarp mūsų. Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Prieš pradėdama Viešpatį kūne, ji jau jį buvo pradėjusi sieloje“. Marija suteikė Viešpačiui vietos sieloje ir taip realiai tapo tikra Šventykla, kur Dievas tapo kūnu, atėjo į žemę. Ir taip, jai būnant Dievo buveine žemėje, joje jau yra paruošta jos amžinoji buveinė, ši buveinė paruošta visiems laikams. Šiais žodžiais išreiškiamas visas Marijos paėmimo į dangų su kūnu ir siela dogmos turinys. Marija „palaiminta“, nes tapo – kūnu ir siela ir visiems laikams – Viešpaties buveine. Jei šitai tiesa, tai Marija ne tik kviečia mus ja žavėtis, ją gerbti, ji taip pat veda, rodo mums gyvenimo kelią, rodo, kaip galėtume tapti laimingi, surasti kelią į laimę.
Dar kartą pasiklausykime Elžbietos žodžių, vainikuojamų Marijos Magnificat: „Palaiminta įtikėjusi“. Pirmutinis ir pagrindinis aktas, kad taptum Dievo buveine ir taip atrastum galutinę laimę, yra tikėti. Tai tikėjimas, tikėjimas į Dievą, tikėjimas į tą Dievą, kuris parodė save Jėzuje Kristuje bei padarė save girdimą dieviškaisiais Šventojo Rašto žodžiais. Tikėti nėra pridurti kokią nors nuomonę prie kitų. Įsitikinimas, tikėjimas, kad Dievas yra, tokia pat informacija kaip kita. Dažnai mums mažai svarbu, ar informacija teisinga ar klaidinga, mat ji nekeičia mūsų gyvenimo. Tačiau jei Dievo nėra, gyvenimas yra tuščias, ateitis – tuščia. O jei Dievas yra, viskas pasikeičia, gyvenimas yra šviesus, mūsų ateitis šviesi, ir mes turime kryptį, rodančią, kaip gyventi. Štai kodėl tikėjimas yra pamatinė mūsų gyvenimo kryptis.
Tikėti reiškia sakyti: „Taip, tikiu, kad Tu esi Dievas, kad įsikūnijusiame Sūnuje esi tarp mūsų“, kreipti savo gyvenimą į Dievą, skatinti save prisirišti prie Dievo, vienytis su juo ir taip surasti vietą, kur gyventi, ir būdą, kaip gyventi. Tikėjimas nėra vien tam tikra mintis, idėja; tai, kaip jau minėjau, elgsena, gyvensena. Tikėti reiškia žengti keliu, parodytu Dievo Žodžio. Marija prie šio pamatinio tikėjimo akto, egzistencinio akto, pasirinktos laikysenos visam gyvenimui dar pridūrė žodžius: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijosi“. Ji kalba kartu su visu Raštu apie „Dievo baimę“. Tai galbūt žodis, kurį menkai pažįstame ir kurio nelabai mėgstame. „Dievo baimė“ nėra siaubas, tai visai kas kita. Būdami vaikai, nejaučiame siaubo Tėvo akivaizdoje, bet juntame Dievo baimę, rūpinimąsi nesugriauti meilės, kuria remiasi mūsų gyvenimas. Dievo baimė yra atsakomybės jausmas, kurį turime turėti, atsakomybė už mūsų gyvenimo metu mums patikėtą pasaulio dalį, atsakomybė gerai tvarkyti pasaulio ir istorijos dalį, kuria esame, bei tarnauti teisingam pasaulio statydinimui, tarnauti gėrio ir taikos pergalei.
„Palaiminta mane vadins visos tautos”: tuo norima pasakyti, kad ateitis priklauso Dievui, kad ji yra Dievo rankose, kad nugali Dievas. Nugali, kad ir koks stiprus, ne žaltys, minimas šiandien pirmajame skaitinyje ir simbolizuojantis visas pasaulio smurto galybes. Jos atrodo neįveikiamos, tačiau Marija mums sako, kad jos nėra nenugalimos. Moteris – kaip matėme pirmajame Evangelijos skaitinyje – stipresnė už jas, nes stipresnis Dievas. Tiesa, palyginti su žalčiu, taip gerai ginkluotu, Moteris, kuri yra Marija ir Bažnyčia, atrodo beginklė, pažeidžiama. Ir tikrai, Dievas pasaulyje pažeidžiamas, nes jis yra Meilė, o meilė pažeidžiama. Ir vis dėlto ateitis yra Jo rankose: nugali meilė, bet ne neapykanta, galiausiai nugali taika.
Štai kokia didžiulė paguoda glūdi Marijos paėmimo į dangaus šlovę su kūnu ir siela dogmoje. Dėkokime Viešpačiui už šią paguodą ir kartu laikykime šią paguodą įpareigojimu būti gėrio, taikos pusėje. Melskime Mariją, Dangaus Karalienę, kad jai padedant šiandien laimėtų taika: „Taikos Karaliene, melski už mus“.
Homilija Marijos Ėmimo į dangų iškilmės dieną Castelgandolfo parapinėje bažnyčioje, 2006 m. rugpjūčio 15 d.
