Visą dieną ir vėlų vakarą nedidelės moterų, vaikų ir kelių vyrų grupės keliauja per Ukrainos ir Lenkijos sieną. Susispietę aplink sunkius lagaminus, kuriuose buvo vienintelis jų turtas, daugelis su antklodėmis tvirtai apsivynioja savo pečius, kad nesušaltų. Šie žmonės, atrodytų, skuba link finišo linijos, o tai padaryti jiems padeda Lenkijos krikščionys.
Sunkus sprendimas
„Išvažiuoju ne šiaip sau”, – sakė ukrainietė Marina, ką tik atvykusi į pasienį. Išvykstu dėl jos”, – sako ji, rodydama į šalia žaidžiančią penkerių metų dukrą. Šeštadienį, kovo 6 d., 5 val. ryto ji išėjo iš savo namų netoli Baltarusijos sienos ir keliavo link Lenkijos sienos.
Daugeliui keliaujančiųjų iš Ukrainos didžiąją kelionės dalį veda vienintelė mintis – patekti į saugią vietą, pabėgti nuo bombų ir raketų grėsmės už nugaros.
„Daugiau nei savaitę gyvenome siaubingomis sąlygomis – daugiausia rūsyje. Turėjau nuolat laikyti dukrą su rūbais, todėl ji negalėjo gerai išsimiegoti. Nuolat buvau suklususi ir galvojau, kada jau turėtume bėgti ir ar neatskrenda raketa?”, – Marina dalijosi savo sukrėtimais.
Būtent po atakos prieš atominę elektrinę ji priėmė sprendimą išvykti. Būdama 26 metų, ji paliko savo vyrą, tėvus ir artimuosius, kad išgelbėtų dukrą nuo mirties.
Nuo balandžio 7 d. iš Ukrainos į Lenkiją išvyko daugiau kaip 4,5 mln. žmonių – kasdien tą patį daro šimtai, tad yra daugybė kitų žmonių, tokių kaip Marina, priimančių sudėtingus sprendimus viską palikti tikintis saugumo.
Paskutiniai žingsniai link saugumo
Lenkijos pusėje juos pasitinka savanoriai, kurie padeda palydėti atvykstančias pabėgėlių grupes per sieną. Nešdami sunkius lagaminus ir pavargusius vaikus ukrainiečiai žengia paskutinius žingsnius į saugią vietą.
Savanoriai atvyko padėti per šią krizę dėl įvairių priežasčių. Dauguma jų yra lenkai, kai kurie – iš tolimesnių šalių, tačiau atrodo, kad visi jie yra įsitikinę, kad laikas padėti yra dabar.
„Kai kurie atvykstantys į Lenkiją ukrainiečiai neturi kur eiti, – paaiškino „Operation Mobilisations” vadovė Lenkijoje Weronika. – Vyriausybė organizuoja šių žmonių paėmimą nuo sienos į priėmimo centrą, kur jiems padeda savanoriai. Kiti turi kontaktus kitur, kur jie keliauja, bet jų laukia dar ilga kelionė – būtent šiems žmonėms mes galime padėti.”
Po ilgų ir pavojingų kelionių, kai galvojo tik apie tai, kaip su vaikais patekti į saugią vietą, ukrainietės moterys yra išsekusios ir joms reikia vietos, kur galėtų atsigauti prieš tęsiant kelionę toliau.
Laikinas sustojimas
„Operation Mobilisations” komanda Lenkijoje dviejuose skirtinguose sienos kirtimo punktuose sukūrė prieglobsčio zonas, kad motinos ir vaikai galėtų saugiai ir šiltai prisėsti, pailsėti ir pavalgyti ko nors šilto.
Marina buvo viena iš šių moterų, kuri apsistojo tokioje vietoje, kol laukė draugės, kuri vis dar stovėjo imigracijos eilėje Ukrainoje.
Tačiau nuo sienos ukrainiečiai keliauja toliau – ten, kur turi kontaktų ar gali rasti vietą, kur galėtų būti apgyvendinti kažkiek laiko. Daugelis šių žmonių keliauja per didžiuosius miestus, pavyzdžiui, Varšuvą.
Svarbiausia – laikinas būstas
„Operation Mobilisations” komanda Varšuvoje palaiko ryšius su dosniais lenkais, kurie nori padėti patenkinti svarbiausius atvykstančių ukrainiečių poreikius. Svarbiausias poreikis – laikinas arba nuolatinis būstas.
„Yra daug lenkų, norinčių padėti, tačiau reikalinga pagalbos koordinacija”, – dalinasi Weronika. Dalis mūsų darbo buvo padėti atsiliepti į šiuos poreikius.”
Jaunų savanorių pajėgos kiekvieną dieną skambina ir ieško būsto; dažnai skambinama vėlai vakare, kai naujai atvykusiems žmonėms reikia vietos, kur galėtų pernakvoti 5-6 asmenų šeimai. Šimtai žmonių buvo apgyvendinti lenkų namuose visoje šalyje per organizacijos sukurtą tinklą. Komanda taip pat sukūrė interneto svetainę, kad savanoriai galėtų lengviau sužinoti, kaip ir kur reikalinga pagalba.
Bažnyčia, pertvarkyta į prieglaudą
Kutnas, kuriame gyvena daug ukrainiečių, priimančių bėgančius giminaičius ir pažįstamus, turi mieste veikiančią organizacijos bažnyčios grupę, kurioje dirba keletas ukrainiečių. Ji tapo bendruomenės reagavimo į atvykstančiųjų poreikius organizaciniu centru.
Arekas ir Donna, kurie įkūrė šią bažnyčią dar prieš 22 metus, dabar stebi, kaip jos nariai tarnauja atvykstančiųjų karo pabėgėlių poreikiams. Pati bažnyčia buvo pertvarkyta į prieglaudą, kurioje žmonės palieka maisto, drabužių ir būtiniausių reikmenų moterims, vaikams ir kūdikiams.
Laikas padėti – dabar
Plačioji vietos bendruomenė atveria savo namus, kad priimtų ukrainiečius apsistoti: siūlo laisvą butą ar net susispaudžia viename miegamajame, kad atlaisvintų kitą kambarį tiems, kuriems reikia pagalbos.
„Dabar pats laikas padėti”, – sakė Donna, šurmuliuojanti bažnyčioje, koordinuojanti ir organizuojanti pagalbą.
Reikia išrūšiuoti krūvas paaukotų drabužių, papildyti maisto lentynas mažame pagalbos centre. Čia nuolat atvyksta ir išvyksta ukrainiečiai, kuriems reikia būsto, tad nuolat yra ką veikti.
Weronika, kuri prieš rasdama butą nakvojo bažnyčioje, iš Ukrainos išvyko su motina, dvejų metų dukra ir 16 dienų berniuku. „Ko reikia bute? Ar ko nors trūksta?”, – Donna klausia jos per trumpą apsilankymą. Nepaisant to, kad prieš tai aštuonias dienas nenuilstamai dirbo, o atvykusiųjų srautai vis liejosi, Donna skiria laiko moterims – sako joms padrąsinimo žodžius ir padeda bažnyčioje rasti tai, ko joms reikia.
Praktinius poreikius patenkinti lengviau nei emocinius
Visur yra stiprios savanorių pajėgos, kurios kartu su organizacijos komandomis apgyvendina ir pamaitina žmones, pasirūpina transportu nuo sienos ar iki apgyvendinimo vietos ir įsitraukia į pokalbius su tais, kurie ką tik patyrė traumą palikdami tiek daug: dalelę savęs, savo vyrus, mylimuosius ir namus – šių pasirinkimų svoris matomas jų veiduose. Žmonių praktinius poreikius patenkinti lengviau nei išgydyti emocinius randus, kuriuos jie patyrė per Ukrainoje vykstančią karo krizę.
„Jiems reikia daugiau nei sulčių pakelio ir kelių užkandžių – jais gali pasirūpinti bet kas”, – paaiškino Weronika. – Tačiau iš tikrųjų jiems reikia ramybės, pokalbio su kuo nors, kad į juos būtų pažvelgta kaip į žmogų ir jie būtų išklausyti.”
Weronika ir jos komanda nenuilstamai dirba, kad savo kaimynams iš kitos sienos suteiktų pagarbą ir meilę, kurios jie nusipelno.
