Kokie buvo metai maltiečiams? Kas nuveikta keliaujant tikėjimo saugojimo ir pagalbos vargstančiam keliu? Jau tampa tradicija prieš šv. Kalėdas apie maltiečių dalijimosi gerumu ir savanorystės prasmę pakalbėti su maltiečių vyskupu Dariumi Trijoniu.
– Gerbiamas vyskupe, kokie jums buvo šie metai su maltiečiais?
– Vaikai mėgsta spalvinimo knygeles, kuriose visi personažai yra vienodai balti, tik apibrėžti kontūrais. Kai juos nuspalvini, jie tampa kitokie, spalvingi. Todėl, sakyčiau, Viešpats mums dovanojo metus, kurie pamažu užleidžia vietą naujiems, ir mes juos visi kaip mokėdami spalvinome savo darbais, bandydami suteikti jiems gyvesnių ir sodresnių spalvų.
Maltiečių kapelionas kunigas Vytautas Rapalis mėgsta sakyti: „Su maltiečiais keliauti yra linksmiau.“ Aš galėčiau dar papildyti: su maltiečiais mūsų kiekvieni metai tampa vis geresni. Nes be maltiečių ir kitų žmonių gerumo nueinantys būtų buvę skurdesni.
– Šiemet su maltiečiais leidotės į piligriminį žygį į Lurdą Prancūzijoje? Kokią svarbą vilties kelionė į šventą vietą turi maltiečių lydimiems neįgaliesiems?
– Yra toks posakis: „Tam, kuris padovanos didžiausią viltį, priklausys visas pasaulis.“ Tikra tiesa, nes vilties reikia mums visiems. Visi norime matyti priešais save ne kokią uždarą sieną, bet platų horizontą. Todėl kelionė į Lurdą neįgaliesiems yra ypatingai svarbi, ji gali praplėsti akiratį, matymo horizontą. Kelionė padeda ir socializacijos prasme – skatina nepasilikti su savo negalia ir niūromis mintimis, kurios kartais užplūsta, kai esi vienas ir jauti savo ribotumus. Vykdamas į kelionę, tu pamatai kitus žmones, kurie tave motyvuoja. Pagaliau tu turi galimybę kartu su piligrimais iš viso pasaulio melstis ypatingoje vietoje, kur daugybė žmonių pagijo ar dvasiškai sustiprėjo. Tai įkvepia ir motyvuoja nepasiduoti negaliai, kviečia eiti į priekį.
Ši piligriminė kelionė tikrai suteikia naujos vilties. Kartu skatina pastebėti mažus, bet svarbius dalykus, kurie mus džiugina gyvenime. Labai gražiai yra pasakęs belgų teologas Phil Bosmans: „Gyvenimas – tai priimti žmones bei daiktus ir vėl juos paleisti, kad jie žaliuotų ir žydėtų Dievo akivaizdoje. Gyvenimas reiškia būti dėkingam už šviesą ir meilę, už šilumą ir švelnumą, kuriuos taip paprastai gali dovanoti žmonės ir mieli daiktai. Gyventi – tai į viską žiūrėti kaip į Dievo dovaną, leisti, kad viskas būtų jo dovana, nieko neturėti ir kartu džiaugtis kiekviena žvaigžde, nukritusia iš dangaus.“
– Paramos akcija „Maltiečių sriuba“ vyksta 18-ąjį kartą – pagalba senoliams vis išlieka aktuali. Ką galvojate apie maltiečių tiesiamą ranką vargstantiems seniems žmonėms.
– Aš vis pagalvoju, koks būtų skurdus mūsų pasaulis, jei jame visi žmonės gyventų tik savo interesų ir poreikių ribose, savo komforto zonoje. Nematytume kito žmogaus, kuriam reikia mūsų dėmesio ir atjautos, rūpintumės tik savimi. Iš pradžių gal ir užtektų tokio narcistinio žvilgsnio, bet paskui greitai panirtume į didelį nusivylimą ir visas mūsų gyvenimas taptų lėkštas ir beprasmis.
Todėl pagalba vargstantiems, altruizmo dvasia gaivina mūsų kasdienybę, suteikia jai sparnus. Dar daugiau, įprasmina mūsų gyvenimą ir teikia pilnesnį džiaugsmą ne tik tiems, kuriems padedame, bet ir mums patiems. Tada suvokiame, kad toji diena, kuri kartais yra monotoniška ir niūri, su gerais darbais tampa šviesesnė ir spalvingesnė. Nes mes sėjame gerumo sėklas amžinybei. Todėl kiekviena diena, kada prisiliečiame prie vargstančiojo, jau tampa paženklinta amžinybės džiaugsmo. Kitaip sakant, toji diena yra paženklinama kokybės ženklu.
Kita vertus, labai norisi palinkėti, kad mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau altruistinės dvasios žmonių. Kad nepritrūktume savanorių, kurie suteiktų mūsų pasauliui daugiau šviesos ir gėrio. Kaip svarbu, kad žmogaus poreikiai būtų aukščiau už pinigus. Čia man suskamba to paties belgų teologo Phil Bosmans mintis: „Pinigai nėra svarbūs. Didžioji reklamos dogma: už pinigus galima nusipirkti viską. Tačiau turime suprasti, kad už pinigus galima nusipirkti gražų namą, bet ne šilumą ir draugiškumą. Už pinigus galima nusipirkti minkštą lovą, bet ne miegą. Už pinigus galima nusipirkti santykius, bet ne draugystę. Pinigai gali atverti daug durų, bet ne duris į širdį.“
Todėl tik tie pinigai, kurie yra transformuojami į gerumo darbus, gali atverti žmonių širdis. Svarbu, kad žmonės tai suprastų ir negailėtų paremti maltietiškas veiklas.
– Ar su tikėjimu atliktas gerumo darbas yra kitoks, kaip jis peržengia paprastos labdaros ribas?
– Geras klausimas. Aš manau, jog kiekvienas gerumo darbas yra daugiau nei paprasta statistinė labdara, kurią galime pamatuoti, paskaičiuoti, įvertinti vienetais. Ir nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar netikintis, jei jis daro gerumo darbus, jis jaučia širdyje kažką daugiau, kas jį pakylėja, kas jį daro vis labiau žmogiškesnį ir jautresnį. Tą jausmą mes galime pavadinti skirtingais vardais, bet jis reiškia vieną ir tą patį – žmogus yra sukurtas pagal savo Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Tai yra to Kūrėjo kokybės ženklo aidas mumyse, nors ir kartais ne visai tai suvokiame ar galime tiksliai apibūdinti. Galime sakyti, jog tai yra mūsų dieviškumo žymė – kurti savo aplinkoje gėrį. Nes Šv. Rašte pasakyta, kad sukūręs pasaulį „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Iš to mes matome, kad džiaugtis, darant gerą darbą, yra jau kitas dieviškumo bruožas.
O dėl atlikto gero darbo kitoniškumo: su tikėjimu ar be jo, čia klausimas paliečia tik mūsų horizonto platumą. Su kiek siekiančiu žvilgsniu mes žvelgiame į savo gerus darbus: ar juos darome tik dėl žemiško gėrio, ar turime platesnį žvilgsnį – žvelgiame į juos su padėka Dievui už Jo gerumą ir stengiamės dalintis mums suteiktais talentais.
– Jau šeimos ruošiasi šv. Kalėdoms. Ko palinkėtumėte joms, kokį žodį skirtumėte vienišiems?
– Man šv. Kalėdos visada asocijuojasi su šviesa, nepaisant, kad jos yra švenčiamos tuo metu, kai yra pats tamsiausias metų laikas. Ilgiausia naktis, trumpiausia diena, neretai dangų nuo mūsų akių paslepia stori debesys. Bet būtent šiuo metu mums labiausiai ir reikia tos šviesos, kurią gali suteikti vien Viešpats. Jis mums gali dovanoti daugiau negu bet kas šioje žemėje. Nes Jo dovana amžina ir begalinė. Jis dovanoja mums patį save. Kad mes nuolat turėtume gyvenimo šviesą. Todėl ne veltui šv. Kalėdų simbolis – Betliejaus žvaigždė – rodo kelią ieškantiems, kur yra tikroji šviesa, kur yra tikrasis mūsų džiaugsmo šaltinis ir stiprybė.
Priimkime, brangieji, ir mes tą tikrąją šviesą. Leiskime, kad Jėzus apsigyventų mumyse ir mokytų mus, kaip reikia dovanoti save. Padovanokime gerumo spindulį visiems, kuriems labiausiai reikia mūsų dėmesio ir atjautos. Tiems, kurie išgyvena sunkumus, kurie jaučiasi vieniši ir apleisti. Tapkime dovana sau ir kitiems. Tegul visų mūsų namus ir širdis pripildo vilties šviesa bei džiaugsmas.
– Ačiū už pokalbį ir prasmingą palinkėjimą.
Kamilės Klapatauskaitės nuotraukos.
