Kovo 23 d., trečiadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks parodos „Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ atidarymas ir katalogo pristatymas.
Atidarymo renginyje dalyvaus parodos kuratorės ir leidinio autorės Rita Pauliukevičiūtė ir Gabija Surdokaitė-Vitienė, menininkės Miglė Lebednykaitė ir Eglė Ridikaitė, dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė.
Po pristatymo vyks ekskursija po parodą.
Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. – iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Parodą papildo padidinti audinių raštų piešiniai, leidžiantys detaliau pamatyti atskirus ornamentų motyvus, atskleisti jų simbolines prasmes. Dėl unikalių raštų, prabangių medžiagų, aukštos technologinės kokybės Oriento tekstilė tapo viena labiausiai vertinamų taikomojo meno rūšių Europoje. Parodos eksponatai atkeliavo iš penkių muziejų, devynių bažnyčių ir dviejų privačių rinkinių.
Oriento temą praplečia šiuolaikinių Lietuvos menininkių darbai, atspindintys rytietiškų šaltinių, temų ar išraiškos priemonių refleksijas, liudijančias ir šiomis dienomis tebeegzistuojančias sąsajas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, tapytoja Eglė Ridikaitė (g. 1966 m.) savita tapybos technika darbe „Kunigo kilimo likutis“ (2021 m.) konceptualiai fiksuoja ir aktualizuoja išlikusį kultūros paveldą.
Tekstilininkė, menininkių grupės „Baltos kandys“ narė Miglė Lebednykaitė (g. 1976 m.) susižavėjimą japonų tekstilės dekoratyvumu, susiliejančiu su poetine metafora, turtingais raštais ir spalvomis, dėmesiu detalei ir gamtos pajautai perteikia kimono diptike „Pražydusios vyšnios“ ir „Vasaros lietus“ (2006 m.).
Pasaulis į Rytus ir Vakarus pradėtas dalyti labai anksti – V amžiuje pr. Kr., senovės graikams kariaujant su persais. Bėgant šimtmečiams Oriento samprata ir jo geografinė plotmė keitėsi. Kaip teigė garsus JAV mokslininkas Edwardas W. Saidas, Orientas buvo europiečių vaizduotės kūrinys. Šiuo metu Orientas siejamas su Azijos kontinentu, tačiau istorinė Rytų, arba Oriento, samprata niekada neapėmė visos Azijos. Įvairiais laikotarpiais jai buvo priskirtos teritorijos, nepriklausančios šiai pasaulio daliai – Šiaurės Afrika ar Pietryčių Europa.
Nuo antikos laikų Orientas europiečiams buvo vieta, siejama su nuotykiais, egzotiškomis būtybėmis, įsimintinais įspūdžiais ir nepaprastu kraštovaizdžiu. Dalį šių stereotipų europiečiai yra išlaikę iki šių dienų.
Trijose ankstyvojo modernaus islamo pasaulio supervalstybėse – Safavidų Persijoje, Osmanų imperijoje ir Mogolų Indijoje – svarbiausia ekonominės ir politinės galios šaka tapo tekstilė. Paroda pasakoja apie šimtmečiais trukusius ryšius su šiomis tolimomis šalimis.
Pristatomi XVI–XVII a. iš Osmanų ir Safavidų imperijų kilę audiniai, pasižymėję savita ornamentika, nauju koloritu, gausiai stilizuotomis įvairių gyvūnų ir paukščių figūromis, iliustruojantys šių kraštų meistrų „aukso amžių“ su jam būdinga didele dirbinių menine verte ir technologiniu sudėtingumu.
Jau XVII–XVIII a. nusistovėjus prekybiniams jūros keliams, Europoje ir Lietuvoje kilo kiniškų dirbinių populiarumo ir mados banga. Kiniškos kilmės audiniai ir siuviniai Lietuvos bažnytiniuose drabužiuose nesiekia ankstyvų laikų, dauguma datuojami XIX–XX a. pr., tačiau yra unikalūs Lietuvoje ir atskleidžia ne vieną kinų tekstilės tradiciją, o dėl daugybės simbolinių vaizdų pristato visą šios senos kultūros elementų spektrą.
Vosiūnų bažnyčios arnotas pasiūtas iš kesi tipo audinio, Alantos bažnyčios arnoto damastai su kiniškais simboliais, Riešės bažnyčios ir Vilniaus katedros arnotai iš siuvinėtų kiniškų drabužių, Turgelių arnotas su auksu siuvinėtais drakonais – nuostabi Rytų kolekcija iš Lietuvos bažnyčių.
Parodoje pristatomi pavyzdžiai europietiško šinuazerijos stiliaus, kurio susiformavimui sąlygas sudarė Oriento, o ypač Kinijos, taikomoji dailė ir architektūra.
Paroda veiks iki 2022 m. spalio 8 d.
