Skaitytojams siūlomas tekstas, nors atspindi JAV evangelinių krikščionių požiūrį į pandeminius švietimo iššūkius, yra aktualus ir mūsų kontekstui.
Švietimas patiria krizę. Mokytojai, studentai, tėvai – visi tai žino. Tai žino net turintys menkų sąsajų su švietimo sistema. Pasaulinė pandemija švietimo krizės nesukėlė, tačiau būtent ji atkreipė dėmesį į gilėjančias švietimo problemas ir subtilius įspėjamuosius ženklus pavertė ryškiais nelaimės ženklais. Dešimtmečius pastebimi švietimo sistemos įtrūkimai dabar atrodo kaip gilios žaizdos, kurių galbūt jau nebeįmanoma išgydyti, nekalbant apie jų gydymą.
Šiuo metu, kai visuomenės pastangos siekti individualių žmogaus teisių yra pačios didžiausios, individualūs ugdymo poreikiai yra patenkinami daug prasčiau, nei kada nors. Net su technologijų pagalba. Taip yra todėl, kad vyriausybės nurodymų vykdymas yra skatinimas, o individualizmo siekimas jį paneigia. Štai kodėl reikia naujo požiūrio. Bažnyčia gali pasiūlyti problemos sprendimą.
Problema
Jau praėjo metai, kai pasaulis dėl pandemijos buvo uždarytas, todėl mokyklos pačios ėmėsi švietimo metodų keitimo. Valstybinės mokyklos suskubo spręsti, kaip teikti švietimą internetu, ir tai darė neturėdamos mokytojams ir mokiniams skirtos infrastruktūros. Privačios mokyklos atsidūrė tik šiek tiek geresnėje situacijoje vien dėl to, kad turėjo tai daryti mažesniu mastu. Buvo manoma, kad švietimo sustabdymai truks tik kelias savaites, todėl buvo imtasi paprastų priemonių. Kai kurios mokyklos turėjo papildomą pavasario atostogų savaitę. Kitos siuntė namų darbus mokiniams, pasirengusiems grįžti į „gyvą“ švietimą su įprastomis pamokomis. Kai paaiškėjo, kad likusiais mokslo metais mokymasis bus virtualus, mokymas tapo dar spartesnis, buvo bandoma spręsti problemą, švietimas tavo neplanuotas ir nepakankamas. Tai buvo pateisinama; buvo planuojama, kad tai tęsis tik tam tikrą mokslo metų periodą, tiesa?
Mokinių rezultatai nuolat prastėja.
Dabar tokiomis sąlygomis praėjo jau metai. Tai, kas buvo laikina, dabar tapo įprasta. Virtualus mokymasis tapo būtina ir neatsiejama švietimo dalimi. Tokios platformos kaip „Google Classroom“ ir „Zoom“ tapo švietimo dalimis. Mokyklos stengėsi patenkinti švietimo sistemos ir mokinių poreikius ir reikalavimus; mokyklos viršijo biudžetą, bandydamos atitikti programų keliamus reikalavimus.
O kaip mokiniai? Mokinių rezultatai nuolat prastėja. Rudens semestro pabaigoje F įvertinimas tarp mokinių išaugo 83 proc. O kaip mokytojai? Mokytojai raunasi plaukus. Paklauskite bet kurio mokytojo ir jis jums pasakys, kad jis dirba sunkiau ir pasiekia mažiau, nei per visą savo karjerą. O kaip tėvai? Tėvai yra nutrūkę nuo proto. Net ir nebūtiniausi darbuotojai turėjo grįžti į darbą, tačiau jų vaikai liko mokytis namuose be priežiūros.
Kaip mokiniai mokosi namuose, kai tėvai yra darbe?
Daugelis mokyklų paskelbė, kad mokiniai neturėtų būti laikomi atsakingais už pasaulinę pandemiją. Todėl net jei 2020 – 21 mokslo metais vaikai mokėsi prastai, jiems vis tiek nebus skiriamas blogas pažymys. Jie pereis į kitą klasę, o mokytojas turės spręsti, kaip elgtis. (Sveikiname, šeštokų mokytojai – kitais metais mokysite penktokus.) Ir atvirkščiai, vyresnės klasės mokinys, kuris mokosi namuose virtualiai, vis dar privalo išlaikyti standartizuotus testus. Nekreipiant dėmesio į A įvertinimą gaunančio mokinio poreikių, kitas, net jei jis neatitinka standartizuotų testų, abu vis tiek bus perkelti į kitą klasę. Švietimo sistema apsivertė aukštyn kojomis!
Kaip tie mokiniai, kuriems nesiseka? Kieno poreikiai tenkinami? Tikrai ne mokinio. Ne tėvų. Ne visuomenės. Kas pasiekiama laikantis status quo? Po dvidešimties metų pakaks paaiškinti, kad turime visą kartą be pagrindinių įgūdžių vien dėl to, kad švietimo sistema negalėjo įveikti pasaulinės pandemijos? O gal Amerika toliau žengs žemyn pasauliniame švietimo reitinge? Ar mes iš tikrųjų taip prastai pasirengę, kad ir toliau bandysime taisyti sugedusią švietimo sistemą lipnia juosta, vien todėl, kad niekas negalėjo suprasti, kaip įveikti krizę?
Daugelį metų mes tvirtinome, kad švietimo sistema yra sugriuvusi ir turi būti sutvarkyta. Buvo bandoma išspręsti problemą per No Child Left Behind, kuri paliko mums sistemą, mokančią testavimo, o ne konceptualaus mokymosi. Prezidento Obamos administracija bandė tai ištaisyti naudodama Common Core ir palikdama mums tokį painų „esminių sąvokų“ rinkinį (pvz., rasės teoriją ir lyčių lygybės ugdymą), kam mokytojas neturėjo laiko. Pandemija nieko esminio nepakeitė, tik išryškino ir sustiprino švietimo silpnybes.
Per pastaruosius 12 mėnesių visa švietimo sistema buvo sistemingai dekonstruota, ir jokie lopai negali jos pataisyti. Sprendimas yra aiškus: jei norite, kad jūsų vaikas turėtų gerą išsilavinimą, tėvai turi pradėti vadovauti savo vaiko ugdymui procesui. Juk kai pasaulis žlunga, kam liko atsakomybė? Tėvams.
Ir tėvai sustiprėjo. Jie, nenorėdami pasitenkinti vidutinišku švietimu, tačiau stabilių pažymių, keičia savo visą šeimos gyvenimą, kad pagerintų vaiko mokymosi galimybes. Tėvai naudojosi galimybe dirbti namuose stebėdami vaiko pažangą. Korepetitoriai tapo mažais klasės draugais. Kai rudenį uždaros mokyklos tapo tendencija, bažnyčios pradėjo atverti duris virtualiajam mokymuisi. Vien dėl būtinybės atsakomybė už vaikų švietimą grįžo į kertinius visuomenės akmenis: šeimą ir Bažnyčią.
Sprendimas
Bažnyčia gali padėti! Mes papasakojome niūrią ir varginančią situaciją. Dabartinės švietimo sistemos skausmai ir vargai Bažnyčiai suteikia unikalią tarnystės galimybę. Tai yra būdas Bažnyčiai ne tik susisiekti su bendruomene ir padėti iškilus problemoms realiu laiku, bet ir būdas įvykdyti Didžiąją misiją. Kaip dažnai mes apgailestavome, kad bažnyčios pabūti su vaikais gauna tik 3 – 5 valandas laiko per savaitę, kai mokykla gauna 30 – 40. Kaip dažnai mes apgailestavome dėl nedorų, niekingų dalykų, kurie buvo įskiepyti mūsų vaikams, ir norėjome, kad atsirastų būdas juos apsaugoti nuo blogio? Dabar galime suteikti prieglobstį nuo problemos ir tuo pačiu įskiepyti Biblijos vertybes dabartinei kartai. Bažnyčia gali teikti aukštos kokybės švietimą, užpildantį daugybę susidariusių mokymosi spragų. Atsakymas yra individualizuotas krikščioniškas auklėjimas.
Bažnyčia gali teikti aukštos kokybės švietimą, užpildantį daugybę susidariusių mokymosi spragų.
Vienos žmonių grupės nenustebino mokyklų uždarymas – tėvų, mokančių vaikus namuose. Jie tęsė savo vaikų mokymą įprastai. Tėvai, mokyklos ir pedagogai, kurie jau anksčiau pradėjo individualizuotą krikščioniško ugdymo programą, vos tik pastebėjo spragą mokinių ugdyme valstybinėse mokyklose. Krikščioniškos mokyklos, naudojančios individualizuotas, savarankiško mokymosi programas (pvz., Ignitia arba „Pagreitintas krikščioniškas ugdymas“), tiesiog siuntė reikalingą medžiagą mokiniams ir toliau stebėjo jų pažangą taip pat, kaip ir anksčiau. Namuose mokomiems vaikams niekas nepasikeitė. Mokiniai metus baigė įprastai. Tėvai ir pedagogai neleido vasaros bandydami išsiaiškinti, ką darys rudenį. Viskas vyko įprastai. Viena valstybinių mokyklų Masačusetse pranešė, kad 75% mokinių atliko 100% visų reikalingų užduočių per metus nepaisant pandemijos. Nuostabu! Tačiau krikščioniškose mokyklose tai yra įprasta, kai naudojamos individualizuotų programų.
Žiniasklaida ir medicina sako, kad virtualus mokymasis kenkia mokiniams, bet ar turėsime sėkmės istorijų? Yra žinoma, kad „Zoom“ klasės pagal griežtą grafiką neveikia. Vis dėlto, taip pat neabejotina, kad individualizuotos, savarankiško mokymosi programos (kurios egzistuoja jau 50 metų) veikia ir duoda rezultatų.
Dabar atėjo laikas Bažnyčiai pasinaudoti tuo, ką išmokome per pandemiją. Mūsų vaikai gali kasdien efektyviai mokytis taip pat ir krikščioniškai auklėjami. Kai tėvai prisiima atsakomybės už savo vaikų ugdymą, Bažnyčia turi ištiesti jiems pagalbos ranką. Bažnyčios vadovai turėtų reguliariai pamokslauti šia tema. Galbūt laikas Bažnyčiai įkurti naujas mokyklas. Galbūt Bažnyčia galima atverti duris, kad šeimos kartu galėtų praktikuoti bendrą atsakomybę už vaikų mokymąsi. Nesvarbu, ar tai įprasta mokymosi programa, ar namų mokykla, ar hibridinis požiūris, bažnyčia turi būti dalyvaujanti ir ją skatinti.
Tokios galimybės Bažnyčios tarnystei nebuvo dešimtmečius. Žmonės ieško atsakymų. Jie ieško sprendimų. Bažnyčios vadovybė turi būti panaši į Mozę, ir padėti išeiti iš problemos. Suteikime prieglobsčio, vilties ir pagalbos vietą šeimoms ir bendruomenėms. Tuo pat metu galime pasidalinti Evangelija ir išmokyti naują krikščionių lyderių kartą būti ištikimais Kristui.
