Ši iškilmė įvairiose Europos šalyse ir vienuolynuose pamažu paplito IX–XI a. Jai skirtas sekmadienis po Sekminių visiškai tinka, nes Trejybės šventė skatina mąstyti ir šlovinti tokį Dievą, koks Jis pasirodė Įsikūnijimo ir Atpirkimo veikloje, sudabartinamoje metinio liturginio ciklo.
Šios dienos Mišių pradžios maldoje nuostabiai pabrėžiama ši perspektyva: „Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius. Leisk mums, šventojo tikėjimo išpažinėjams, suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis jos didingajai vienybei.“
Kas yra Dievas ir nuostabusis Jo slėpinys? Anot filosofijos, Dievas yra Aukščiausioji Būtybė, pirmas transcendentinis pradas, visos visatos pradžia ir pabaiga. Jis taip pat yra vienintelis ir visagalis Senosios Sandoros Dievas, meilės ir gailestingumo kupinas Viešpats.
Tačiau iš Naujojo Testamento visumos iškyla kitoks ir netikėtas apreiškimas: vienintelė dieviška ir visiškai paprasta prigimtis, neribota galybė, visa ko, kas egzistuoja, šaltinis, gėrio, amžinos šviesos ir ramybės vandenynas – visa tai slypi trijuose atskiruose asmenyse, kurie gyvena susiję tarpusavio priklausomybės ryšiais ir amžinai dalydamiesi pažinimu bei meile. Tokia bendrystė turėtų egzistuoti tarp visų protingųjų būtybių, angelų ar žmonių.
Trejybės asmenys neužsisklendę savyje; kiekvienas jų visiškai atsigręžęs į kitus du. Gailestingumo ir begalinės meilės Tėvas yra nelygstamai pirminė versmė, iš kurios trykšta visa dievystė. Sūnus yra atvaizdas arba Žodis, atspindintis ir tobulai išreiškiantis Tėvą. Šventoji Dvasia yra ryšys, jungiantis Tėvą ir Sūnų. Asmuo, išreiškiantis abipusę jų meilę.
Bažnyčios mokytoja, šv. Teresė Avilietė rašė: „O mano Viltie! Mano švelnusis Tėve! Mano Kūrėjau! Mano tikrasis Mokytojau! Mano Broli! Kai aš mąstau apie tuos žodžius, kad „tavo džiaugsmas – tai būti su žmonių vaikais“ (plg. Pat 8, 31), mano siela tirpsta iš džiūgavimo.
O dangaus ir žemės Valdove! Po tokių žodžių koks nusidėjėlis begalėtų nusivilti? Bet ar tu neturi nieko, su kuo galėtum džiaugtis, kad tu ateini ieškoti tokios bjaurios kirmėlaitės kaip aš? Tavo Sūnaus Krikšto metu nuaidėjo balsas, sakantis, jog tu juo džiaugiesi (plg. Mt 3, 17). Tad argi mes jam prilygstame, Viešpatie? O begalinis gailestingumas! O palankumas, be galo pranokstantis mūsų nuopelnus! Kaip gi mes, mirtingieji, užmirštame visa tai! Tu, mano Dieve, atmink begalinį mūsų skurdumą. Atsižvelk į mūsų silpnumą, tu, kuris visa pažįsti!
O mano siela, kontempliuok aukščiausią malonumą, begalinę meilę, kuriais Tėvas pažįsta savo Sūnų ir Sūnus pažįsta savo Tėvą, kontempliuok apsikabinimą, kuriame Šventoji Dvasia susijungia su jais. Nė vienas iš trijų negali atsižadėti šios meilės ir šio pažinimo, nes jie yra viena. Šie visavaldžiai Asmenys vienas kitą pažįsta, myli, jie vienas kitam yra džiaugsmo šaltinis. Kam dar jiems reikia mano meilės? Kodėl jos trokšti, o mano Dieve, ir ką tau tai duoda?
O! Būk pagarbintas! Taip, amžinai garbinamas, mano Dieve! Tegu visi kūriniai šlovina tave, Viešpatie, ir tegu jų šlovinimas bus amžinas kaip ir tu!“
Leiskime savo širdis užlieti džiaugsmui dėl tikėjimo į visagalį Tėvą, vienatinį Jo Sūnų Jėzų Kristų ir gyvybę teikiančią Šventąją Dvasią. Garbė Švenčiausiajai Trejybei dabar ir per amžių amžius!
